Po premjeros. Brendimo keliais
Gana simboliška tai, kad Akvilės Gelažiūtės dokumentinio filmo „Neregėta Europa” premjera įvyko tą pačią dieną, kaip ir Vytauto V. Landsbergio „Vanago portretas”. Pirmasis filmas kalba apie žmonių, gyvenančių šalia mūsų, patirtis, kitas – toliau ramsto romantizuoto Herojaus kultą. Dvi kartos, du skirtingi požiūriai į dokumentinį kiną?
Jau savo debiutiniu filmu „Deminas: dvi tvirtovės” (2015) Akvilė Gelažiūtė parodė, kad jai įdomios Lietuvos dokumentiniam kinui neįprastos situacijos ir herojai, o savo humoru ir dėmesiu „nerimtoms” temoms režisierę galima giminiuoti nebent su Giedre Beinoriūte (beje, viena iš „Neregėtos Europos” herojų filmavosi ir Beinoriūtės filme „Specialistė” (2012). Abiejuose filmuose Gelažiūtė renkasi filmuoti procesą, kurio galutinio rezultato nežino nei ji, nei, regis, jos herojai. Pirmojo filmo herojai – tai teatro magija apsikrėtęs Deminas bei jo „įkaitai” – brolis Patrikas ir pusbrolis Robertas. „Neregėtos Europos” – dvi geriausios draugės Irma ir Žydrūnė bei šios vyras Algirdas. Pirmųjų santykiai skleidėsi teatro dežutėje, pastarųjų – kelionės po Vidurio Europą ir Rumuniją metu, daugiausia laiko praleidžiant taip pat gana uždaroje erdvėje – kemperyje.
Taigi, kaip gana kukliai nurodoma filme, Žydrūnė turinti 2 % regos, o Irma visai nematanti – geriausios draugės, kartu jos gyvena dešimt metų. Tačiau į šių draugių idilę (apie ją liudija ir viena pirmųjų scenų, kurioje merginos kartu kepa lazaniją) įsibrauna Žydrūnės ir Algirdo vestuvių faktas. Personažų gyvenimai keičiasi, naujavedžiai persikelia gyventi kartu. Tad povestuvinė dviejų savaičių kelionė kemperiu duobėtais Rumunijos keliais, į kurią leidžiasi jaunavedžiai ir būrys draugų (neskaičiuojant filmavimo komandos, jų šeši), tampa savotišku perėjimo iš vieno gyvenimo etapo į kitą ritualu. O „Neregėta Europa” – pasakojimu apie anksčiau ar vėliau mus ištinkančią brandą. Ne veltui filmas prasideda archyviniais kadrais, kuriuose Irma skaito „Piterį Peną”.
Ir toliau Gelažiūtė filme aiškiai dėlios akcentus. Pirmoje „Neregėtos Europos” pusėje matysime, kaip būrys suaugusių vaikų juokauja, paišo Drakulos pilį, atrakcionų parke važinėjasi mašinėlėmis, žaidžia slėpynių etc. Vis dėlto kelionės metu, pavargę nuo kemperio buiteko, herojai tampa vis dirglesni, irzlesni, išryškeja įtampa tarp Irmos ir Algirdo. Šiedu vis „karščiau” oponuoja vienas kito nuomonei (konkurencijos pagimdyta konfrontacija?). O ir pati Žydrūnė, regis, nėra labai patenkinta savo povestuvinės kelionės „romantika”. Tai leidžia suprasti ironiški dialogai, nors Martyno Norvaišo dėmesinga kamera fiksuojami personažų veidai, kūno kalba yra kur kas iškalbingesni. Pavyzdžiui, ryšį tarp merginų geriausiai atskleidža rankų susikabinimas: tai rodo ir jų intymų ryšį, ir tai, kaip jos viena kitai reikalingos. Filmo pabaigoje Irma vis labiau fiziškai tolsta nuo Žydrūnės, draugės ranką pakeičia baltoji lazdelė. O gyvus personažų pokalbius keičia kiek niūresnė nuotaika, mąslesni kadrai ir kelionės nuvarginti veidai.
Apskritai Gelažiūtė, pasirinkusi nepateikti savo herojų priešistorės, įvairių gyvenimo faktų, rodo, kad jai svarbiausia jų santykiai, charakteriai, jausmai, besiskleidžiantys čia ir dabar. Filme dar kartą išryškėja režisierės jautrumas dokumentinei medžiagai, ji nebando išprovokuoti savo herojų užkadriniais komentarais, neterorizuoja jų su kamera, kad išgautų sau naudingą medžiagą ar iškalbingesnį kadrą. Atvirkščiai – palaiko pagarbų atstumą, kas atrodytų sunkiai įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Taip pat Gelažiūtė pademonstruoja jaunos kūrėjos brandą, neeksploatuodama žmonių su negalia temos. Greičiau atvirkščiai – subtiliai rodo, kaip jie patiria pasaulį, net save pašiepia.
Pirmasis Gelažiūtės filmas gana atviras žiūrovo interpretacijai, antrajame režisierė, regis, nusprendė pademonstruoti griežtesnę ranką. Dėl to „Neregėtoje Europoje” neišvengiama gana prikišamų ir iliustratyvių scenų, pvz., kai Irma dainuoja Džordanos Butkutės „gabalą” „Dėl tavęs”. Dar labiau užsižaista su scena, kurioje Žydrūnė žaidžia su vaikais, kas tikriausiai suponuoja apie šeimos kūrimo planus. Tai galima suprasti kaip nesėkmingą bandymą suvaldyti ir iš rankų kartais slystančią dramaturginę medžiagą, ir norą ją „suverti” ant vienos temos, gal net ir nepasitikėjimą žiūrovu. O gal dėl visko čia kalti gana proziški personažai ir jų kelionė?
Vis dėlto negalima nuvertinti režisierės atvirumo tikrovei, sau artimų, nenualintų temų, kitokių herojų paieškos ir to, kad Gelažiūtė rodo „paprastus” žmones ir jų išgyvenimus, nebandydama „groti” žiūrovų emocijomis ar manipuliuoti pačiais savo herojais. Dėl to „Neregėta Europa” tampa bent šioka tokia atsvara patriotiškai nusiteikusių veikėjų patosui ir universalizmui.
