Po premjeros. Broliai įvaizdžių lauke

Valtys, keista arimo scena – kai aria įkinkyti vyrai, iš vytelių sumeistrauta avis, vešli gamta, tiltas – visa tai savotiška scenografija ir įvaizdžiai Aloyzo Jančoro dokumentiniame filme „Tulpių laukas“, kurio premjerą parodė „Scanorama“. Jančoras savo kuriamą Lietuvos menininkų portretų galeriją papildė pasakojimu apie kino režisierių Algimantą Puipą ir dailininką Audrių Puipą (1960 – 1997). 

Tos dvi valtys, susidūrusios žiemos peizaže – iš Algimanto naujausio filmo „Kita tylos pusė“. Kas matė, žino: jose guli senoliai Einaras ir Kasparas, du broliai, nekentę vienas kito taip, kad gyveno, laukdami vienas kito mirties. Sulaukė.

Ta keista arimo scena – tai broliai Algimantas ir Audrius, tėvo įkinkyti, kad išartų lauką, kuriame augs tulpės, kuklaus šeimos verslo dalis.

Ta avis iš vytelių – buvęs filmo „Kita tylos pusė“ rekvizitas, tapęs Algimanto dovana aktorei Viktorijai Kuodytei, darbas su kuria režisieriui teikiąs didžiulį kūrybinį malonumą, kaip užrašyta ant jai dovanoto albumo „Audrius Puipa: gyvenimo ir meno virtuozas“ (2012 m. parengtas Ramutės Rachlevičiūtės, išleistas leidyklos „Artseria“).

Tai tik keletas gijų, iš kurių Aloyzas Jančoras dėlioja kūrybingų brolių, režisieriaus ir dailininko, gyvenimo vaizdą. Brolių, kurie vienas kitam daug reiškė: paauglys Algimantas ne tik padėjo tėvams auginti gerokai jaunesnį Audrių, bet ir filmavo jį savo pirmuose mėgėjiškuose filmuose, jais laimėdavo prizus įvairiuose festivaliuose. „Noriu būti genijum“ – taip vadinasi vienas iš Algimanto Puipos filmukų, kuriame vaidino Audrius. Tai brolių gyvenimo faktas, jų abiejų anksti prasidėjusios ir nenutrūkstančios meninės kūrybos ženklas, įpintas į „Tulpių lauko“ audinį. Ankstyvas pažadas veikė!

Algimantas Puipa – ne tik talentingas režisierius, bet ir labai įdomus, sąmojingas pasakotojas, todėl klausytis jo samprotavimų apie save ir savo kūrybos kelią yra grynas malonumas, o Jančoras dar sugalvojo pasakojantį Algimantą filmuoti, kai šis irkluoja valtį siaura upele. Iš to – ir sąsajos su „Kita tylos puse“, kur nuo Einaro iki Kasparo ir atgal per potvynį irkluoja Viktorijos Kuodytės vaidinama Izabelė. Ir, jei norite – laiko upė, atminties vandenys, pastangos irtis per gyvenimą – tos metaforos tokios būdingos lietuvių kinui, poezija vis įsilieja į dokumentiką. Ir tegu, nekliudo ji čia. Tuo labiau, kad į metaforiškai atrodantį irklavimą lyg niekur nieko įsiterpia puipiškai netikėta smagi detalė – režisierius irklavo pasiimti stiklainio su pienu. Ūkiška ir meniška.

O kaip pasakoti apie Audrių Puipą, unikalų dailininką, kurio jau geri du dešimtmečiai nebėra? Audrius piešė smulkiausius, detaliausius piešinius, kur jauki realybė derėjo su vaizduote. O dar jis kūrė ir gyvuosius paveikslus, ir meistravo, ir rašė švelnius, taipogi detalius ir dažnai juokingus laiškus. Įdomus Aloyzo Jančoro sprendimas: ne, jis nepakvietė jokios menotyrininkės ar būrio Audriaus bičiulių, ir nesikreipė į Algimantą, kad šis kalbėtų ne vien apie save, bet ir apie brolį – Jančoro filme apie Audrių Puipą pasakoja aktorė Viktorija Kuodytė. Ta „valtis“ kuria ji atsiiria iki niekada nepažinoto menininko – režisieriaus dovanotasis albumas apie gyvenimo ir meno virtuozą. 

Kai žiūri filmą ir klausaisi Kuodytės, net nekyla nepasitikėjimo klausimas, nors aktorė iškart prisipažįsta, kad iki tos dovanos ji nė nežinojusi, jog Algimantas Puipa turėjęs brolį dailininką. Ar labai daug filmo žiūrovų galėtų pasigirti, kad ne tik žinojo, bet ir pažinojo Audriaus Puipos kūrybą? „Tulpių laukas“ suteikia galimybę susidomėti, pažinti ir atrasti, kartu su Viktorija Kuodyte vartyti albumą, skaityti Audriaus laiškus, tyrinėti jo paveikslus su visomis detalėmis ir autoriniais komentarais. 

Kuodytė yra pagrindinė Jančoro filmo jungtis – kaip ir jos Izabelė Puipos „Kitoje tylos pusėje“. Jančoras su savo filmavimo kamera budėjo Puipos filmavimų metu, stebėdamas režisieriaus darbą su aktore ir visa grupe, fiksuodamas režisieriaus gyvenimą – juk Algimantas suformulavo, kad tarp vieno filmo ir kito filmo būna tik laukimas, o gyvena jis tada, kai filmuoja. Ir kaip tik tuose epizoduose įsitikini, kad Jančoras-operatorius jaučiasi panašiai – gyvena, kai filmuoja. Tada ir atsiranda kuriančio Algimanto Puipos portretai, kaip tas apšviestas profilis, išniręs iš įgarsinimo tamsos, kai režisieriaus dėmesys – į aktorių, į tekstą, į aktorių, į tekstą... Arba tas filmavimo aikštelėje, kai matai ir režisieriaus laimę ten būti, ir savaime suprantamą nuovargį, malonų snaudulį, ypatingai tinkantį po pasvarstymų, kad nesinori, jog tai būtų paskutinis filmas. Portretą kuria ir scenelės, kuriose Jančoras įamžino Puipą, su aktoriais bendraujantį jaukiai, bičiuliškai. Savo aktorius jis brangina, saugo. Ne diktatorius koks.

Gretimame seanse „Scanorama“ rodė menininko portretą, atvežtą iš Jungtinės Karalystės – „Būti Frenku: Chriso Sievey istorija“ („Being Frank: The Chris Sievey Story“). Režisierius Steve Sullivanas surinko daugybės žmonių prisiminimus apie komiką, dirbusį su kauke iš papjė mašė ir kurį laiką buvusį be galo populiarų savo mieste Mančesteryje. Visų prisiminimai apie visą ir visokį menininko gyvenimą – tai irgi kelias, tuo labiau, kad to artisto likime svajonių ir ambicijų būta daugiau, nei sėkmės. Jančoras, ėmęsis filmo apie brolius Puipas, atsiribojo nuo užmojo aprėpti viską ir visus. Jis savo ilgametražio filmo laiką paskyrė nardymui po abiejų brolių kūrybą, ieškodamas ir individualių dalykų, ir bendrumų. Kaip kad tame epizode, kur nuo Audriaus piešinio su balėjoje besimaudančiu vyru (nekonkretinkim, kas taip meniškai dokumentuotas) pereinama prie filmavimo scenos, kur Izabelė netrukus balėjoje maudys Einarą (Juozą Budraitį). Tame nardyme po Algimanto ir Audriaus kūrybą kiek iškrenta Šešuolių gyventojo prisiminimas apie ten kadaise mokytojavusį ir visus piešusį Audrių – trumpas, bet vienišas tas prisiminimas, nes daugiau tokių Jančoras neįtraukė, ir nereikia. Užtat labai brangūs kadaise filmuoti intarpai su kuriančiu Audriumi – kai jis režisuoja „gyvuosius paveikslus“, su draugais juose dalyvauja, o Gintautas Trimakas visa tai fotografuoja. 

Viktorija Kuodytė, vartydama albumą, cituoja brolių motinos žodžius, galimai žeidusius Audrių: kad jam reikia 90 procentų darbštumo, nes turįs tik dešimt procento talento, o Algimantas – irgi paauglystėje piešęs – mamai atrodė 90 procentų talentingas, ir jam atseit tereikia dešimties procentų darbštumo, kad būtų „sėkmingas menininkas“. Kuodytės tariamas tas „sėkmingas menininkas“ įgauna ironišką atspalvį, ir Jančoras sugebėjo visu savo kūriniu ignoruoti savo herojų „sėkmingumą“. Nes ar tai kūryboje svarbiausia? Kažko pasiekti, paimti tai patvirtinantį ženklą, įsireikšminti? Svarbiau kurti, nenutrūkstamai kurti ir gyventi su kuriančiais. Trumpam Jančoras įmontavo jam asmeniškai – kaip ir visiems kinematografininkams – skaudžius kino studijos griovimo kadrus ir paskutinę kino žmonių vakarienę didžiajame paviljone, tačiau ilgesnių pauzių nepažinusi Algimanto Puipos kūryba skamba kaip nenutildomo menininko atsakas brutaliai situacijai. Nors skriaudos motyvų Algimanto monologe esama, esama.

Įdomus laiko jausmas „Tulpių lauke“: amžinai 37-erių liksiąs Audrius ir 70-mečio link artėjantis Algimantas. Todėl finalinis kūrinio įvaizdis – tiltas. Ilgas ir siauras, netvirtas lentelių tiltas, kuriuo žengia Algimantas, kaltinantis save, per mažai bendravusį su jaunesniu broliu. O gal tuo tiltu ir su tomis mintimis jis eina į naują kūrinį? Ne metaforiškai, o iš tiesų?