Po premjeros. Komentaras portreto tema

Atkaklus ir ilgametis režisieriaus Vytauto V. Landsbergio darbas ieškant dar gyvų liudininkų ir išsaugant partizanų istorijas žinomas – jis sukūrė dokumentinius filmus „Baladė apie Daumantą“, „Partizano žmona“, „Trispalvis“, tad jo apsisprendimas imtis Adolfo Ramanausko - Vanago temos natūralus, suprantamas. Šių metų „Scanoramos“ festivalyje pristatytas dokumentinis filmas „Vanago portretas“ – pirmasis bandymas į kino ekraną perkelti šio partizanų vado istoriją.

Siekdamas išvengti „kalbančių galvų“, režisierius filme pasitelkia meninius ieškojimus. Deja, būtent tai tampa silpnąja filmo grandimi ir antipodu užfiksuotai puikiai dokumentinei medžiagai.

Į pasakojimą įžengia bevardis Manto Petravičiaus herojus: savo studijoje, prie popieriaus lapo prisegęs kelias nuotraukas, jis piešia Adolfo Ramanausko - Vanago portretą. Ištrūkęs iš studijos dailininkas M. Petravičius, fone pačiam V.V. Landsbergiui skaitant ištraukas iš Vanago dienoraščių, seka partizano aprašytomis vietomis – tai turėtų Petravičiui, o ir žiūrovui, padėti įsijausti į piešiamo herojaus gyvenimą (visiškas susitapatinimas pasiekiamas šiam, apsivilkus partizano uniforma, lipant į eglę, kurią aprašė Vanagas). Toje pačioje studijoje įjungtas televizorius transliuoja žinių reportažus, primenančius svarbius, su partizano istorija susijusius įvykius: 2018 metų paskelbimą Vanago metais, jo palaikų suradimą, Rūtos Vanagaitės kontroversiją (atvirai tariant– nežinau, kodėl argumentais neparemtos jos mintys tiesiog nenusėdo istorijos šiukšlyne; filme jos pasakojimams, jos dalyvavimams pokalbių laidose, skiriama neadekvačiai daug dėmesio). Ši dalis, matyt, turėtų pateikti objektyviąją Vanago portreto pusę, ir vis dėlto nejučiomis bando nubraukti filme skambančių liudininkų prisiminimų sukurtą jo veidą – vietoje realių nuotraukų regime piešinį, o gyvas žmogus tampa tolimu „dokumentuotu“ stabu. 

Galėčiau įtarti, kad režisieriaus tikslas buvo padėti žiūrovui vaizduotėje susikurti savus Vanago portreto kontūrus – tai atsakytų į klausimą, kodėl girdime idealizuotus artimųjų pasakojimus, beveik nematome dokumentinės medžiagos (kad ir tų pačių nuotraukų iš Vanago ir partizanų gyvenimo), o ekrane vis šmėkšteli iš nuotraukų perpieštas portretas. 

Vertingiausia filmo dalimi – ir tai savaime suprantama – išlieka gyvų Ramanausko-Vanago istorijos liudininkų pasakojimai. V. V. Landsbergis kalbina Ramanausko-Vanago dukterį, likusius gyvus brolį, buvusius ryšininkus ir partizanų pagalbininkus. Vanago paveikslas ima gimti iš jų personalizuotų, subjektyvių pasakojimų ir kuriamų vaizdinių. Tai – autentiškos ir tikros patirtys, įkvepiančios gyvybę Vanago mitui. Patys nebuvę partizanais, tačiau vienaip ar kitaip susidūrę su tuo metu dar gyvu žmogumi-legenda, autoritetu ypač jaunų žmonių akyse, liudininkai kolektyviai konstruoja savaip idealizuotą, tačiau kartu – žmogišką ne tik partizano, tačiau ir draugo, tėvo, vyro, mylimojo portretą. Ko vertas vien pasakojimas, kaip liudininkė, susižavėjusi gražuoliu, iškalbingu partizanu, jos šeimos priimtu pernakvoti į daržinę, nustemba jį pamačiusi pro langą Merkinės užėmimo metu ir sužinojusi, kad tai ir yra tas pats vadas Vanagas, daržinėje sutiktas. 

Tarp liudininkų prisiminimų įsimaišo ir filmo „perliukas“ – pasakojimas apie iš girtų stribų pavogtą kulkosvaidį, kelis dešimtmečius pragulėjusį kažkur laukuose, ir, kai atėjo tinkamas laikas, kartu su vietiniais gyventojais išvykusį į Vilnių kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Šiuo atveju neverta klausti, kiek toks pasakojimas organiškai dera prie filmo turinio; jis tiesiog vertas būti papasakotas.