Po premjeros. Ekscentriškasis aktyvizmas „Šaukšte“

Per trisdešimt metų virš 30 filmų sukūrusios Lailos Pakalninos vienuoliktas ilgametražis filmas „Šaukštas“ - nei mažiau, nei daugiau - dar vienas nenustebinęs, bet ir nenuvylęs jos savito kūrybinio stiliaus ir pasaulėjautos junginys. Nesvarbu, ar tai dokumentinis, ar vaidybinis kinas - visus režisierės filmus jungia ironiškas žvilgsnis į gyvenimą, jo mažus ir didelius kasdienius absurdus. Minimalistiniame filme ”Šaukštas” plastiko gabalėlio gyvenimas baigiasi jo egzistencijai vos įgavus prasmę.

Apie šiandien neabejotinai garsiausią Latvijos režisierę pasaulis išgirdo, kai jos trilogija „Linas“ ( 1991 m., VGIK’o baigiamasis darbas), „Keltas“ (Prāmis, 1994 m.) ir „Paštas“ (Pasts, 1995 m.) buvo apdovanota FIPRESCI prizu Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Šiandien Pakalnina yra garsiausia ir aktyviausia Latvijos kino kūrėja, kurios filmai rodomi Kanų, Venecijos, Berlyno festivalių programose, o praėjusią vasarą jos retrospektyva sukosi Pompidou centre Paryžiuje pavadinimu „Laila Pakalnina, drôle de réel“ (pranc. juokinga tikrovė arba tikrovės juokingumas). Šis pavadinimas puikiai nusako režisierės kiną ir santykį su pasauliu. Ironijos ji griebiasi net kalbėdama šiandien itin opiomis ekologijos bei vartotojiškumo temomis.

Pagrindinė filmo mintis ir humoras kyla iš kontrastų. „Šaukštas“ yra traktatas apie vienkartinių daiktų vaidmenį šiuolaikinėje kultūroje ir ekonomikoje. Į tik kartą panaudojamų nereikšmingų daiktų gamybą yra investuojama paradoksaliai daug - kad kas nors parke galėtų suvalgyti savo pietų dėžutę, dėl vieno plastikinio šaukšto vyksta neįtikėtino ilgio ir sudėtingumo veiksmų grandinė, nusidriekianti per pusę Žemės rutulio. Reiškinys jau savaime prašosi kritinės minties. Savitą humoristinį žvilgsnį į mus supantį pasaulį ne vieną dešimtmetį puoselėjanti Laila Pakalnina - turbūt pats tinkamiausias žmogus imtis šios procesų grandinės dokumentavimo. Pabrėždama kontrastingas proporcijas - ilgą gaminimo procesą ir rezultato laikinumą, milžinišką fabriką ir jam asistuojančias miniatiūrines žmonių figūras - Pakalnina kalba ne tik apie žmonijos vartotojiškumą, bet ir jos kūrinių bei valdomų globalių procesų didybę. Kontrastu grįstas ir filmo kūrimo procesas bei rezultatas. Tūkstančius mylių nuo Europos iki Kinijos plastiko fabriko (jame gauti leidimą filmuoti, beje, užtruko 9 mėnesius) nusidriekusi Pakalninos ir jos kūrybinės komandos kelionė virto minimalistiniu, subtiliai šiandieną ironizuojančiu filmu. Filmas tapo puikiu jos autorinio tvirtumo pavyzdžiu. Ar kurdama tirštą, intertekstualų istorinį opusą, kaip „Aušra“, ar konceptualiai genialų, tačiau turinio prasme minimalistinį dokumentinį kiną, ji siekia vieno - parodyti kaip kasdienybės iškarpos, į jas įsižiūrėjus, mums prabyla apie pasaulį kitaip.

Pakalninos ir jos ilgamečio kūrybos partnerio operatoriaus Ginto Berzinio kūryba yra kilusi iš Baltijos poetinės dokumentikos tradicijos, kur literatūrinį naratyvą į antrą planą stumia grynoji kino kalba, kur prasmes kuria kadrų kompozicija ir gylis, montažo ritmas, šviesa bei spalvos išstūmimas iš vaizdo tam, kad kadre išryškėtų režisierės žvilgsnį patraukusių judesių ar objektų metaforiškumas. 

Pirmasis filmo kadras ir tuo pačiu pirmoji jo scena koduoja vizualinį ir muzikinį toną - statiška kamera fiksuoja monumentalų kažkokios gamyklos interjerą, kuriame juda nuasmenintos žmonių figūrėlės, o veiksmui akomponuoja gamyklinės mašinerijos garsus primenanti industrinė muzika (kompozitorė Malika Makouf Rasmussen). Po jo seka vienintelis filmo tekstas - Leonardo da Vinčio tezė „viskas čia yra su viskuo susiję“, kurią atspindi naftos ir plastiko produktų globalumas ir jų absurdiška odisėja iš vieno pasaulio galo į kitą ir atgal. Visas filmas sudarytas iš statiškų kadrų, sekančių plastiko keliu, nuo Norvegijos naftos išgavimo telkinių iki Kinijos vienkartinių įrankių gamyklos, o galiausiai, iki šiukšlių dėžės, į kurią papuola trumpą akimirką panaudotas plastikinis šaukštas. Ilgiau ar trumpiau trunkančius kadrus jungia įvairūs judesio motyvai - žmonių, mašinų, tiesiog vėjo judinamų daiktų. Būtent judesys, neretai komiškai jaukiantis estetizuojamų industrinio fono ramybę, tampa akstinu mąstyti apie tai, ką režisierė turi galvoje už tiesmuko naratyvo stokojančių paveikslėlių. 

Po studiju VGIK’e Laila Pakalnina ilgą laiką dirbo feljetoniste viename Latvijos laikraštyje. Galbūt iš to kyla jos impulsas stebėti kasdienybę, dalintis savo subjektyviu žvilgsniu į iš pradžių regis nepastebimus, nereikšmingus dalykus, ir iš to sukurti reflektyvų kūrinį, leidžiantį įžvelgti plika akimi nematomas prasmes. Viename interviu Laila Pakalnina paprastas filmų temas aiškina tuo, kad kino ištakose jo išradėjai broliai Lumière'ai savo kameras nukreipė į pačius paprasčiausius dalykus - darbininkus išeinančius iš fabriko ar traukinio atvykimą į stotį. Tie filmai, nors ir seni, atrodo įdomūs, nes nepaisant visų išorinių pokyčių, gyvenimas tebėra toks pats paprastas, kaip ir anksčiau. Kaip Lumière’ai, įjungus kamerą Pakalnina laukia, kol kadre „įvyks“ gyvenimas ir tada šiuo nepastebimu įvykiu ji pasidalins su kitais.

Filmo idėjos šaknys - vieno iš Afrikos grįžusio režisierės bičiulio raginimas sukurti filmą apie neaprėpiamus plastikinių atliekų kalnus. Žinoma, Pakalnina šį raginimą priėmė savaip - būtų sunku įsivaizduoti ją kuriant informatyvų, aktyvistinį filmą apie kone Vakarų pasaulio sąvartynu tapusios Afrikos bėdas. Ji atsigręžė į iš pažiūros nepastebimą menkavertį objektą, kurio egzistavimas toks elementarus, kad retas susimąsto, kokį vaidmenį jis užima pasaulio ekonomikoje ar mūsų kasdienybėje. Tačiau net ir pasakodama aiškią plastikinio šaukšto istoriją ir jos geografiją - nuo medžiagų jo gamybai išgavimo iki šiukšlių dėžės - režisierė vengia konkretybių. Ji kliaujasi užfiksuotos tikrovės galimybėmis atverti universalias prasmes. 65 minutes trunkančiame “Šaukšte” tai pasiteisina tik iš dalies. Filmas galėtų būti perpus trumpesnis - nepaisant to, kad kiekvieno kadro kompozicija savaime nepriekaištinga, kartais juose pritrūksta turinio, per mažai realybės stebuklo, trūksta intensyvesnio vėjo, į kadrą įpučiančio veiksmą, žaismės, taip pat ekspresyviau išreiškiamų idėjų. Įdomiausia galvoti, kad galbūt čia slypi dar viena užslėpta autorės ironijos briauna — ji ne tik imasi filmo apie mažą bereikšmį objektą, bet kuria ilgo metro filmą, pasakojantį apie šiuolaikybės išraiškas ir problemas per plastiko temą. Gal tai tiesiog pakalniniškas aktyvizmas…

Šaukštas palengva tampa mūsų besaikės, nuolat augančios civilizacijos metafora - pigaus plastiko gabalėlis, netrukus pranyksiantis pasaulio istorijos klostėse. Filmas baigiasi kadru, kuriame monotoniškai linguoja naftos pumpavimo kranas - režisierė deda paskutinį šiltą ironišką tašką apie absurdo kupiną šiuolaikinį pasaulį.

„Šaukštas“ yra Latvijos, Norvegijos ir Lietuvos koprodukcija, jį kūrę lietuvių kino kūrėjai - montažo režisierė Silvija Vilkaitė, garso režisierius Jonas Maksvytis, viena iš koprodiuserių Dagnė Vildžiūnaitė.