Atgarsiai. Viltis, drugelio dydžio

Du tekstai apie režisierės Marijos Stonytės trumpametražį dokumentinį filmą „Vienas gyvenimas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje, o nacionalinė premjera buvo surengta Europos šalių filmų forumo „Scanorama“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos šalių kinas“. Tekstų autorės – LMTA Scenos menų ir kino istorijos ir kritikos bakalauro studentės Viktorija Sinicyna ir Aistė Šivytė.

Gyvi vienai dienai

Perskaičius Marijos Stonytės filmo „Vienas gyvenimas“ aprašymą, kilo mintis: gerai, kad trumpas. Tokia begėdė mintis užklupo, nes kino forumo „Scanorama“ puslapyje rašoma, kad „filme stebėsime dramatišką drugelio kelionę bandant išgyventi šiuolaikiniame žmogaus valdomame pasaulyje“. Lyriška, jautru.  Neturiu nieko prieš animal planet, bet... teks stebėti drugelį? Anotacija nesumelavo, nes 19 minučių filmas iš tiesų rodo trumpą drugelių dieną nuo gimimo iki mirties. Bet kaip rodo! Netikėtu ir apmąstymus žadinančiu kampu, kuris pasiteisina ir per, ir jau po peržiūros. 

Filmas kviečia mąstyti apie trumpalaikę gyvybę, kuri atsiduria žmogaus rankose. Žmogus neskraido kaip drugys, jis mąstymą ištransliuoja kalba – ir tai pakankamai paveikus įrankis nusavinti silpesniojo gyvenimą. Padaryti iš jo šou elementą, gyvą butaforiją, jei norit. Režisierė sakė, kad šiuo filmu „neturi intencijų išgelbėti pasaulį.“ Puiku, šią iliuzinę kovą palikime holivudiniams superherojams. O tokia dokumentinė miniatiūra suteikia peno pamąstymams, nes kalba apie gyvybės trapumą. Dramaturginė filmo linija siūlo sekti drugelių kelionę į niekur, kurią suorganizavo grobuoniškoji žmogaus prigimties pusė.

 „Vienas gyvenimas“ rodo uždaroje patalpoje, o ne natūralioje aplinkoje, gimusius drugelius. Todėl jie gana tingūs, net nelabai nori skraidyti, ir tai rodo komiškas epizodas, kuriame moteris pakuoja drugius kelionei, bet šie labai vangiai judinasi. Visgi margasparnių likimas nulemtas už juos, taigi automobilis pakraunamas gyvąja butaforija ir kelionė prasideda. Jos finišas – arenoje vykstantis koncertas.

Renginyje užfiksuoti komizmo nestokojantys kadrai leidžia pažiūrėti į mus pačius – į žmones kaip rūšį, iš šono. Gražūs,  pasitempę atlikėjai scenoje. Grojama akordeonu, styginiai taip pat neatsilieka. Šviesų efektai dar labiau sustiprina pramogos įspūdį. Atrodo, nieko netrūksta koncertui, skirtam masiniam klausytojui. Bet žmogaus išsidirbinėjimui ribų nėra. Scenoje pakeliamas stiklinis padėklo dangtis – trys, du, vienas – ir štai tikri gyvi drugeliai! Sustok, akimirka (ne)žavinga. Neįprasti filmo herojai auginti tik dėl šito?..

Kamera užfiksuotos komiškos situacijos leidžia suprasti, kad „Viename gyvenime“ drugelis veikia ne kaip banalus gamtos grožio simbolis. Pasigrožėti margų sparnų kolekcija galime, pavyzdžiui, Ivanausko zoologijos muziejuje – šiame filme akcentuojama kas kita. Absurdiškas vabzdžių panaudojimas muzikiniame šou gali suveikti kaip siūlymas apmąstyti popkultūros būklę esamuoju laiku. O susirinkusiųjų reakcijos į drugelius tik įrodo, kad toks triukas nebuvo vertas laikinų gyvybių. Drugiai filme tampa laidininkais, per kuriuos parodoma vienos rūšies nepagarba kitai. Gal toks teigimas ir skamba pernelyg dramatiškai, bet kaip kitaip pasakyti, kai muzikai nutilus vienadieniai drugeliai sutrypiami kartu su konfeti?

M. Stonytės filmas savo turiniu ir forma nebando kažko primygtinai įteigti ar moralizuoti. Suteikiama proga pažiūrėti į žmonių kuriamą absurdą, kuriame įsipynęs ir gyvybės laikinumas. Savo autentiškomis mintimis bei organiškais humoro intarpais M. Stonytės trumpametražis išsiskiria iš antrosios NBK programos, tai paantrina ir režisierei įteiktas apdovanojimas „Scanoramos“ uždarymo vakarą. Retsykiais juokingu, retsykiais dramatišku ar beprasmiu ryšiu tarp žmogaus ir gyvūno „Vienas gyvenimas“ stoja greta puikiųjų „Rūgštaus miško“ (rež. Rugilė Barzdžiukaitė) bei „Animus animalis (Istorija apie žones, žvėris ir daiktus)“ (rež. Aistė Žegulytė).

Viktorija Sinicyna 

Viltis, drugelio dydžio

Veikiausiai gyvename laiku, kai žinios apie visokeriopą žmonijos žalą planetai, pasiekė aukščiausią tašką. Pradedant eile liudijimų apie begalinius korporacijų generuojamus šiukšlių ir taršos kiekius ir baigiant žinių reportažais apie tai, kaip žmonės mirtinai užtampo ant kranto užplaukusį delfiną, nes norėjo nusifotografuoti. Sunku pabėgti nuo eilės vienprasmiškai žiaurių filmų: narvuose sugrūstų kiaulių, perkarusių cirko gyvūnų ir virš jų iškilusio žmogaus - žiaurios dievybės, visa ko kaltininko. 

Marijos Stonytės lyriško pavadinimo filme „Vienas gyvenimas“ susitinkame su lyrišku veikėju (drugeliu) ir lyriška idėja (pamatyti vieną drugelio gyvenimo dieną). Tačiau nėra lyriškos prieigos prie šios idėjos. Vangiai, su išankstiniu nusistatymu einant į kino salę ir dūsaujant, kad filmas „bent jau trumpametražis“, išeiti teko suvokus, kad neblogoje programoje filmas buvo geriausias. Kaip vėliau sužinojome festivalio uždaryme – ir geriausias lietuviškas trumpametražis filmas.

M. Stonytė pasirinko sudėtingą temą - drugelio (iš)gyvenimo dramą žiauriame žmonių pasaulyje. Sudėtingą todėl, nes vien tik drugelio vaizdinys kelia daug asociacijų su nuvalkiotais temos išpildymo būdais, tinkančiais atvirukams ir svajonių romanams. O „žiaurus žmogaus pasaulis“  - irgi ne pirmą kartą sutinkama tema. Tačiau režisierė, versdama drugelį personažu, kartu perima jo pasaulėžiūrą ir naivumą. Ore netvyro nuojauta, kas bus toliau. Kaip žiūrovas pasijunti nenuovokus, „drugeliškai“ pasimetęs, nesuvokiantis šio žmogiškojo pasaulio dėsnių. Todėl visa šio veikėjo kelionė atrodo nenuspėjama - gražiai kalbanti, švelni ir atsargi šeimininkė, atrodo, niekados nepadarytų nieko blogo, padėklas su stikliniu gaubtu atrodo ankštas, bet pakankamai saugus, galiausiai net chaotiškai skraidant po nuobodžiaujančių žiūrovų pilną „Siemens“ areną atrodo nedingsta viltis sugrįžti namo.

Režisierė puikiai derina jautrumą ir ironiją, humorą ir tragizmą. Jau filmo pradžioje rodomi drugelių charakteriai neleidžia surimtėti - štai vienas, įnirtingai pasiplasnodamas, ropinėja užuolaidomis, o kitas kiurkso ištiesęs sparnus ant oro drėkintuvo, visas apkibęs vandens lašeliais. Stambūs planai dar labiau sužmogina personažus, atrodo, matome jų emocijas: ramybę gyvenimo idilėje, atsirandantį nerimą, galiausiai visišką paniką ir pasimetimą. Dauguma po skrydžio arenoje ant grindų sukritusių, šluojamų ir mindomų drugelių skaudina, tačiau tuo pačiu įvyksta komiška scenelė: vaikas prieina arčiau vieno drugelių, atrodo su nuoširdžiu, vaikišku susidomėjimu, bet kai drugelis pašoka skristi, vaikas klykdamas ima jį talžyti programėle ir niekaip nesileidžia būti nutempiamas motinos. Kaip visomet juokas sugriauna gynybines sienas ir priverčia susimąstyti, kodėl žmogus išnaudoja gamtą savo naudai ir pramogai? Pramogai, kuriai dažnai lieka abejingas: dailiai apsirengęs, pasitempęs padavėjas į sceną įnešantis stiklinį gaubtą, yra kontrastas nuobodžiaujančiai publika „išeiginiais“ megztiniais. Vargu ar publikai įdomu, ar tik nebus ji čia susirinkusi tam, kad padėtų pliusiuką prie „pasikultūrinimo“ langelio gyvenimo rutinos plane. Tuo tarpu vienos akimirkos triukas, kurį vargiai galima pavadinti efektingu, tampa egzekucija drugeliams su kuriais netgi spėjome šiek tiek susipažinti. Bet, žinoma, šaltai publikai atsiranda priešprieša - vienas berniukas, kuriam ant krūtinės nutūpia pasimetęs drugelis. Jiedu stebi vykstantį koncertą lyg geri draugai. Nejučia grįžta idiliška ramybė bei viltis, kad bent šiam drugeliui viskas bus gerai. 

„Vienas gyvenimas“ jautriai, bet kartu įdomiai ir nenuspėjamai, parodo dar vieną iš žmonijos skriaudų gamtai. Vis tik filme nejusti priekaišto gaidelės, moralizavimo, o tuo labiau puolimo, kad žmogus yra didysis planetos parazitas. Salę palieki tiesiog susimąstęs kiek žmonijai „reikalingų“, bet gamtą žalojančių dalykų, yra tokie pat nereikšmingi kaip tas, kurį išvydai filme.

Aistė Šivytė