Interviu. Algimantas Mikutėnas: aš vaizdais gyvenu

Veržlus, nenustygstantis vietoj, nuolat įvairiausių idėjų kupinas operatorius Algimantas Mikutėnas, atrodo, gimė su kamera – nuo 1974-ųjų apie penkiasdešimt filmų nufilmuota – vaidybinių, dokumentinių, kino kronikų... „Tai režisierius mane renkasi“, - paaiškina operatorius, - „o aš namų darbus visada darau...“ Šįmet jam  įteiktas pagrindinis Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas už geriausią kūrybinį darbą darbą režisieriaus Algimanto Puipos filme „Kita tylos pusė“, A. Mikutėnas yra tarp dvylikos menininkų, kurie, Vyriausybei patvirtinus, bus apdovanoti Vyriausybės kultūros ir meno premijomis. 

-- „Kita tylos pusė“ yra ketvirtas filmas, kurį filmavote kartu su režisieriumi Algimantu Puipa. Prieš tai buvo „Elektroninė senelė“ (1985), „Dievų miškas“ (2005), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007). Kaip susiformavo jūsų tandemas?

-- Baigę VGIK‘ą mes nedaug dirbom kartu - „Amžinąją šviesą“ ir „Bilietą iki Tadž Mahalo“ Algis su amžinatilsį Rimantu Juodvalkiu filmavo. Garsioji drama „Moteris ir keturi jos vyrai“ – su Jonu Tomaševičiumi nufilmuota. Paskui sekė keli filmai su Viktoru Radzevičumi, o „Dievų miškui“ Algis jau pakvietė mane. Jis priima beveik viską, ką siūlau, o aš namų darbus visada darau. Nakčia sėdžiu, galvoju, vartau tapybos darbus, klausau muzoną, fantazuoju, kaip nufilmuoti vieną ar kitą sceną, epizodą. Bet vis tiek režisierius atsakingas už galutinį variantą, jeigu jis pasakė „ne“, tai reiškia „ne“, rytoj tu gali nebedirbti, ateis kitas. Labai gerai atsimenu, kaip Puipa mane pakvietė filmuoti „Dievų mišką“. Sekmadienį Roma Gailiuvienė paskambino, sako: „Mikai, devintą valandą ryto atvažiuos mašina, būk pasirengęs, filmuosi kiną“. Man šokas: „Chebra, tik savaitė liko!” Per naktį perskaičiau scenarijų, - jis buvo dar Ričardo Gavelio parašytas ir penkiolika metų stalčiuj gulėjo. Labai prieštaringai žmonės šį filmą vertino, nors man jis patiko.

Po „Nuodėmės užkalbėjimo“ vėl – bum, Puipa su Viktoru filmuoja „Miegančių drugelių tvirtovę“. Nežinau, kokia pas jį kalkuliacija, kad du tris filmus jis su Viktoru padaro, o paskui vėl mane kviečia. 

-- Kokius namų darbus atlikot, kai ruošėtės filmuoti „Kitą tylos pusę“?

-- Algis pas mane gal penkiolika kartų į namus ėjo, nes jis nenoriai su kompiuteriu bendrauja, o aš pats ir pamontuoju, tai kompiuterį galingą turiu. Dailininkus mintinai žinau, man iškart Andrew Wyetho paveikslai mintyse iškilo. Atrodo, realizmas, bet modernavai išpaišyta. Ir ta gryčia, ir švieselė pro langus – viskas idealiai atitiko sumanymą. Jokių ginčų nebuvo, kai tik Algis pamatė, sako: „Mikai, turim!” Nors Wyethas Pensilvaniją tapė, bet peizažai labai primena šiaurietiškus, o „Kitoj tylos pusėj“ taigi ne Lietuva vaizduojama, - tai neįvardinta erdvė, kažkoks užkampis. Atrinkau 75 paveikslus, nufotografavau, atspaudžiau, dviem egzemplioriais, užlaminavau. Filmuojant niekam nieko pirštais nereikėjo aiškinti - parodai vieną ar kitą Wyetho paveikslą ir iš karto aišku, kokia kompozicija, spalvinė gama turi būti. Banginį Algis sugalvojo – čia jau jo „puipizmas“, kaip ir kalnai tolumoje. 

-- Filmuojant interjerus tikriausiai paprasčiau išgauti norimą vaizdą, o kaip su gamta? Juk ji ne visuomet paklūsta žmogaus norams ir įsivaizdavimams? 

-- Ekstremaliausia buvo su potvyniu. Norėjom filmuoti epizodus su valtimis, bet – nieko! Net tie, kurie Rusnėj gimė ir šešiasdešimt metų gyvena, sakė: “Čia tai stebuklai, kad kovą, balandį – sausa, jokio vandens!“ Važiavom, žiūrėjom, braidėm aplinkui... Potvynis tik spalio ar lapkričio mėnesį prasidėjo, kai mes jau beveik viską buvom nufilmavę, o grupė – jau paleista. Galiausiai aš vienas su asistentu Robertu Pilecku filmavau. Juk skaitmuo, nebe „Kodako“ juosta, kurios metras kainuoja 1.20 euro. Čia jau kiek kortelėje terabaitų yra, tiek ir varyk. Valtis išsirinkau aš – viena buvo Juozo Budraičio, o kita – Povilo Stankaus. Mes su asistentu vis tiek turėjom ten būti, o „Alexa“ kamera – didelė, apie 15kg. sveria, jei ne daugiau. Pritvirtinom ją ant štangų, kad Viktoriją Kuodytę būtų galima nufilmuoti skirtingais planais ir kad būtų aišku, kad ji lavoną plukdo; dar bendro valties plano reikėjo. Kai tik optiką keisdavom, valtis kad ims siūbuoti - gi trys žmonės susėdę, o Robertas - toks bajavas vyras! Bet viską šimtu procentu nufilminom ir net kažkiek anksčiau baigėm. 

-- Filme „Kita tylos pusė“  didelis dėmesys skiriamas personažų vidinėms dramoms. Jums teko nemenka užduotis - nufilmuoti aktorius taip, kad būtų emociškai paveiku, etiška ir estetiška?

-- Va čia ir buvo mano įtampos laukas - stambūs planai, kuriuos reikėjo parinkti. Gerai, kad Algis šį mano pasiūlymą priėmė. Lindau, kaip sakoma, į personažų širdį, į jų dūšią. Tai suveikė. Andrew Wyethas kaip inspiracija, gerai – pagal jį kūrėm atmosferą, kompoziciją, spalvas. O jau herojų drama, su kokia optika ją nufilmint, kad būtų įtaigu, tai jau grynai mano autorinis darbas. Juk šviesa pro langą krenta vienodai, ir pas Wyethą, ir pas Velaskesą, ir pas Leonardo da Vinci. Gali tik minkščiau, švelniau arba aštriau tą spindulį pagauti, pavyzdžiui, scena, kai Viktorija Budraitį prausia. Bet tai intuityvūs dalykai, kurie ateina iš vidaus - jų negali išmokti. 

-- Tiesa, kad operatoriaus darbe, kaip dailininko, pagrindiniai įrankiai yra šviesa, spalva, kompozicija?

-- Be abejo, šviesa yra dominuojanti. Netgi kompozicija gali būti pasvirus, nelabai „išieškota“, bet šviesa, jos srautas veikia žiūrovą. Šaltai mėlyna ar spindinti, kaip aš vadinu: „Dievo šviesa“, - ji kuria tam tikrą nuotaiką. Žiūrovą vis tiek reikia kažkuo nustebinti, juk vaidybinis kinas yra apgaulės ir stebuklų šalis. Turi kadrą taip pašviesti, kaip žmogus kasdien nemato, nes gyvena savo įprastinėj terpėj, buity. Jam rūpi, kiek benzinas pabrango, o ne kaip spinduliukas krenta ant mašinos kapoto. Čia aš vaizdais gyvenu - einu gatve ar sėdžiu kavinėje ir matau: „Kokia gera šviesa! Fantastika! Reikia užsirašyti, paskui panaudosiu“. 

Supernova, kuri vadinasi Saulė, nežinia prieš kiek milijardų metų atsirado ir po šiai dienai šviečia - čia jau gamtos valia, jei esi pastabus, gali tą užfiksuoti. Mėgstu filmuoti žiemą, kada vyrauja grafika - pliki medžiai, praktiškai dvi spalvos – juoda ir balta, nebent šaliką žalią ar geltoną užsidėsi. Su Janina Lapinskaite labai patiko filmuoti „Stiklo šalį“ pagal Vandos Juknaitės prozą. Ruduo - vėl kita atmosfera – varis, auksas – viskas spindi, žiba... Jei scenarijus parašytas ir patvirtintas, tada operatorius gali pasakyti: „Šitą kiną darom rudenį - spalį, kai bobų vasara, ir bus reikiama nuotaika, atmosfera. Tai vaidybinio filmo privalumas - aš, kaip operatorius galiu pasirinkti ir kokią spalvą naudosiu – ar sieną reiks nudažyti baltai, žaliai ar raudonai. Aš tą formuoju, aš esu kūrėjas. Dėl to man vaidybinis kinas arčiau širdies. Ten ir žmonių daugiau, turiu dar keturis padėjėjus. 

Bet Jūs ir su dokumentininkais daug dirbot - R. Šiliniu („Nojaus arka“), A. Grikevičiumi („Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“), J. Lapinskaite („Aktas”, „Šokanti ant stogų”, „Traukinys stovi penkias minutes“), O. Buraja(„Dienoraštis“),  I. Kurklietyte („Lengvas raganavimas“). Visus net sunku išvardinti...

Labai gerbiu dokumentiką kuriančius žmones, nes tai yra aukščiausias pilotažas. Nežinau, kokią reikia turėti intuiciją, kaip viską išjausti, kad nebūtų lėkšta, primityvu. Aišku, ir dokumentika gali būti pastatyminė, bet įdomiau, kai herojus veda, o tu kaip zuikis – visąlaik įsitempęs, mobilus, pasiruošęs įvairiausioms situacijoms. O kur dar netikėtumai – ėjo, užkliuvo už kaži kokio šaligatvio gabalo, pargriuvo...Kitas dalykas, kaip prisipratinti paprastą žmogelį prie kameros – jis gi bijo, susikausto. Kiek visokių ėjimų, priemonių, apgaulių tenka panaudoti! 

Su šviesios atminties Rimtautu Šiliniu mes šešis metus pagal nepasirašytą sutartį dokumentikoj atidirbom. Jis labai manim pasitikėjo, kartu padarėm čiūdną kiną „Nojaus arka“, kurį norėjo pirkti italai, olandai, švedai, dar kažkas. Bet SSRS laikais tai buvo neįmanoma, KGB iškart suareštuotų... 

Su Rimtautu, kiek fantazija leido naudojau įvairias kino juostas, optiką. Albinas Slavinskas dirbo kombinuotų filmavimų ceche, po vieną kadriuką perfilmuodavo ir gaudavom soliarizaciją – gandras skrenda raudonai žalias. Eksperimentavau visą laiką. Pamenu, kažkokia proga susirinkom pas Saulių Šaltenį, aš jauniausias toje kompanijoje buvau, o Šaltenis ir klausia: „Tai čia tas Mikutėnas, kuris sieros rūgšties ant objektyvo užpila?“ 

-- Daugiau eksperimentavot, kai skaitmeninės kameros dar nebuvo taip plačiai paplitę? 

-- Dabar su skaitmenine kamera viskas paprasta, nuspaudei mygtuką ir viskas, o su kino juosta buvo darbas! Tuometinėj LKS kino filmavimo technikos cechas buvo – ten kameros, objektyvai, pridėtinės priemonės visokios. Mechanikai irgi turėjo, ką veikti, atsimeni, kaip Gyčio Lukšo „Mėnulio Lietuvoj“ lauko tualetas į dangų pakilo? Herojus viską matė iš viršaus, pro medinėse duryse išpjautą širdutę. Iš malūnsparnio filmavom Rubikių salą. Sugalvojom, kad reikia filmuoti tarsi pro skylutę, tai mechanikas Algis Andrišiūnas sukonstravo specialią diafragmą. Išbandžiau viską, kas buvo mūsų laboratorijoj įmanoma, visas juostas išfilminau, tik su infraraudonąja, kuri į šilumą reaguoja, - ne. Norėjau, bet ją gauti sudėtinga. Kino studijos valdžia pasakė: „Mikutėnai, apsispakajink!“.

-- Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ filmuodamas irgi labai daug laisvės improvizacijoms turėjot? 

-- O, taip! Čia Andrelio geriausias filmas, o ir mano visa filosofija ten sudėta... Išsipildė mano noras – filmą užbaigti stambiu planu, kur Arūnas Sakalauskas atsigręžia ir mato ant smėlio kopos save. Jo dantyse – vinys, o žvilgsnis koks! ...

Mūsų filmavimo grupę sudarė gal 18 žmonių, gyvenom Pervalkoj, dviejuose „Ventos“ korpusuose. Ėjo antri Nepriklausomybės metai. Valgėm makaronus su smėliu, nes pinigų nebuvo – dirbom iš idėjos. Iki šiol manau, kad tada buvom tarsi Dievo nušviesti – kaip tas kinas ėjosi ir kokiom sąlygom! Viskas trapu, neužtikrinta – rublis devalvuojasi, vagnorkės atsiranda... Balandžio vidury iš Kino studijos paėmėm penkis prožektorius – tris stiprius, kiti tik šiaip... Susikrovėm ir išvažiavom. Nufilmavom per tris mėnesius. Labai dėkingas amžinatilsį Stasiui Mikeliui – tuometiniam Neringos merui, kuris davė leidimus ir viską, ko tik mes prašėm. 

Eduardo Cinzo novelė gera – „Moriso Bredo užrašai“. Herojus – „blatnas“ bachūras, turtuolis, turėjo įmonę, dar kažką ir staiga – džiungšt, avarija, jis komoj. Kai jis atsigauna, iš lovos atsikelia, nieko nesupranta - čia pat marios, vanduo... Dėl vieno kadro iškraustėm valčių sandėlį, amžinatilsį Naglis Karvelis viską perdažė baltai, įstatė duris iki grindų, pakabino lentynėlę, Šiuša atitempė lovą. Molą liejom su šlangom. Laisvė, aišku, buvo, Andriukas man labai daug visko prigalvoti leido.  

Būtinai turiu paminėti ir mūsų genialią montažininkę Onutę Diržytę, kurią mes po šiai dienai vadinam Once. Jį visą nufilmuotą medžiagą gal per dvi savaites sudėliojo, paskui jau kino studijos užsienio skyrius vežiojo tą filmą po visą pasaulį gal penkiolika metų...

...Bet dabar man jau nebereikia kažko mėgdžioti, kaip pradžioj, kai mėginau sekti Vittorio Storaro... 

-- Vittorio Storaro Jums didžiausią  įtaką padarė?

-- Ne tik. Pradėčiau nuo 1958-ųjų, kai Michailo Kalatozovo filmas „Skrenda gervės“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“ Kanuose, nepaisant šaltojo karo. Aš šį filmą šešis kartus mačiau, man tada dešimt metų buvo. Sergejus Urusevskis šio filmo operatorius buvo, su Kalatozovu nufilmavo ir „Neišsiųstą laišką“, ir „Aš – Kuba“. Jis pirmą kartą plačiakampį objektyvą panaudojo ir šviesos spindulys kadre jau nebebuvo brokas - jis tą įteisino.  

Vėliau, 1962 - 1963 metais mane galutinai kino magija pavergė, žiūrėdavau filmus ir galvojau: „Kaip jie taip padaro?“ Pradėjau skaityti knygas, domėtis. Italų operatorių mokykla anais laikais madas diktavo - Tonino Delli Colli, kuris ir P.Pasolini „Mama Roma“, ir „Evangelija pagal Matą“, ir „Salo“ nufilmavo, paskui Sergio Leones „Kartą laukiniuose vakaruose“ ir „Kartą Amerikoje“. Matei, kokie ten kadriukai, portretai kokie? 

Aišku, reikia paminėti ir italų operatorių Gianni Di Venanzo, natūralios šviesos kadre pradininką, nufilmavusį Federico Fellini „8 1⁄2 „ – koks ten šviesų šokis! Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievelės“ operatorius Gunnar Fischer – švedų mokykla, tada – vengras István Hildebrant.  Aišku, „Ivano vaikystė“ , „Andrejus Rubliovas“ – Andrejaus Tarkovskio ir operatoriaus Vadimo Jusovo  tandemas – iš jų tik mokykis ir mokykis! 

Storaro jau mano kartos korifėjas buvo, o kaip jie su Bernardo Bertolucci dirbo! Mūsų bėda žinai kur yra? Mes save patys kartais opt ir užsmaugiam, nes turim tokį išsireiškimą: „O, ne, taip gyvenime nebūna!“ Kai pasakom šitą frazę, tada save sutramdom, supakuojam į celofaną ir darom buitiškai, paprastai, neįdomiai. Bet iš tiesų  niekas nežino, kaip būna! 

-- Tačiau kuo toliau, tuo daugiau filmų yra sukuriama, kartais atrodo, kad filmuoja kas netingi, net su mobiliaisiais. Ar dar įmanoma kažkuo žiūrovus nustebinti?

-- Mano ketverių anūkė jau filmuoja su mobiliu. Kartais net pagalvoju – nebereikia tų mokslų, nebereikia akademijų... Kai visi filmuoja, - ir elektrikas, ir architektas, ir arklininkas, ir inžinierius, ir statybininkas, tai geriau sėdėk sau namie ir žiūrėk, bet nepretenduok į meną. Studentams sakau: „Dabar, XXI amžiuj, surasti savo aš, savo rakursą, kad būtum atpažįstamas, yra labai sunku“. Dabar – tas pats per tą patį, paslapties nebeliko. Laukas be minų, eik, kur nori – į dešinę, kairę, su dronu skrisk – dzin, niekas nesprogs, blogai nebus. 

Kalbino Auksė Kancerevičiūtė

Linos Žižliauskaitės nuotrauka