Kino teatre. Aleksandro beieškant

Režisieriaus Vytauto Puidoko Amazonės džiunglėse atrasta gydytojo, kunigo, misionieriaus, filantropo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio, pagarsėjusio savo kilniais darbais, istorija galėtų lengvai tapti pagrindu keliems filmams – vaidybiniams ir dokumentiniams. Čia persipina istoriniai kataklizmai, žmogiškosios aistros, tapatybės, (neo)kolonializmo ir religijos, valdžios ir kitos temos. Regis, pats režisierius suprato, kad į vieną filmą viso to nesudėsi, todėl „El Padre Medico“ tampa savotišku detektyvu, bandymu iš įvairiausių pasakojimų, tapusių kone legendomis ir mitais, sudėlioti tikruosius Bendoraičio asmenybės pavidalus. 

Kartu savo filmu Puidokas iškalbingai komentuoja vis labiau karščiuojančią Lietuvos kolektyvinę istorinę sąmonę, plintančias tendencingai radikalizuotas istorinės atminties formas, heroizacijos tendencijas. Kai bet kokius istorinius „plyšius“, kontroversijas, neatitinkančias didžiojo nacionalinio naratyvo, oficialios istorinės versijos, bandoma užglaistyti ne tik kad pasirenkant gana kvestionuotiną retoriką, bet ir falsifikuojant istorinę tiesą. Ne veltui pastaraisiais metais vienas po kito „kepami“ abejotinos meninės vertės filmai-plakatai, apeliuojantys į patriotinius sentimentus ir bandantys įtvirtinti nusidėvėjusius nacionalinius mitus. 

Puidokas eina priešinga kryptimi ir žiūrovams nepateikia sugromuloto produkto, siekiančio formuoti tautos sąmonę, o leidžia patiems susidėlioti Bendoraičio portretą kaip kokią dėlionę, kurioje netrūksta tuščių ertmių ir neatitikimų. Apskritai filmas kvestionuoja tai, kas yra herojus ir siūlo kritišką žvilgsnį, ko nacionaliniame kine, pripažinkime, nėra jau tiek ir daug. Taip filmo kūrėjai pademonstruoja pasitikėjimą savo žiūrovu ir nelaiko jo, atsiprašau už išsireiškimą, neįgaliu, kurio smegenis reikėtų „prifarširuoti“ lozungų ar „apšviesti“. Kartu „El Padre Medico“ nepretenduoja į vieną ir galutinę, neginčijamą tiesą, tarsi keldamas klausimą apie tai, ar apskritai įmanoma atskirti tikrovę nuo fikcijos.

Kaip sakė filmo režisierius, jis apie Bendoraitį sužinojęs atsitiktinai keliaudamas po Pietų Ameriką, iš pradžių galvojo, kad kurs įkvepiantį filmą apie misionieriškai veiklai atsidavusį žmogų - pasaulio pilietį. Galiausiai viskas išvirto į kur kas prieštaringesnę istoriją. „El Padre Medico“ pradžioje sužinome, kad Bendroraitis – nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios vykdęs savo misionierišką veiklą Brazilijoje, Amazonės baseine, sukūrė plaukiojančių ligoninių tinklą, pastatė dvi modernias ligonines, įkūrė edukacinį radiją,  išgelbėjo tūkstančius indėnų. Kaip kad vienas ištikimas bičiulis, buvęs Bendoraičio apsauginis Artenoras sakė: „Padre norėjo, kad indėnai gyventų normaliai.“ Filme kalbinami ir kiti buvę Bendoraičio bendradarbiai, vietiniai gyventojai ar kitaip jį pažinoję žmonės, kurie pasakoja, kaip Padre Medico padėjęs, neimdavo pinigų už gydymą, o apsirgę indėnai į jo ligoninę eidavo kelis šimtus kilometrų ir apskritai kaip mantra kartojama tai, koks geras žmogus jis buvęs. Taip pat filme Guaža Mirino meras sako, kad kunigas buvo tikra mįslė, apie jį sklandė įvairūs gandai, niekas nieko nežinojo ir apie jo praeitį. Vis dėlto po truputį aiškėja gana abejotini Bendoraičio gydymo metodai (pvz., duodamos tos pačios tabletės visiems paciantams, neišrašomi receptai) ir asmeninio gyvenimo aspektai, įvairiausios praeities paslaptys. 

Puidokas filme nekuria „pompos“, pasakoja neskubriu tempu, iš pradžių tik „mestelėdamas“ vieną kitą abejonę apie Padre Medico kaip geraširdį indėnų gelbėtoją.  Rodos, režisierius net vietomis užsižaidžia, tačiau taip jis suteikia erdvės savo išties spalvingiems personažams (pvz., scena su vyskupu, kuris kalbasi su papūga, demonstruoja dovanotą plunksnų karūną arba vieno iš personažų muzikinis etiudas) ir pradeda pasakoti tikrą Pretendento istoriją. Galiausiai sužinome, kad Bendoraitis turėjęs ne tik daugiau ar mažiau jo katalikiška morale verčiančių abejoti polinkių, bet ir tai, kad jis – galimai žmogus, visiškai iš naujo sukūręs savo tapatybę ir Pietų Amerikos gilumoje, kaip koks „Tamsos širdies“ Kurcas, įkūręs savo „kunigaikštystę“, tapęs baltaodžiu džiunglių dievu. Taip pat sužinome, kad jis buvo kaltinamas žmogžudyste, išnaudojo indėnus, o būrys jaunų gražuolių net gyveno jo namuose... Kaip filme sako jo buvęs kolega vyskupas, Bendoraitis genialiai manipuliavo kitais ir savo įvaizdžiu. Tad „El Padre Medico“ klausia, kas buvo ši enigmatiška asmenybė – gelbėtojas, ganytojas ar net vergvaldys, bėgantis nuo savo praeities? O gal ir viena, ir kita?

Filmo struktūra gana kaleidoskopiška, taip pat režisierius atsisako ekspertų pasisakymų, plačiau nekontekstualizuoja Bendoraičio veiklos. Statybinė filmo medžiaga – žmonių, vienaip ar kitaip susidūrusių su Padre, liudijimai, archyvinė medžiaga.  Žinoma, kartais dėl to filme lengva pasimesti, nėra aiškūs vieno ar kito personažo santykiai su Bendoraičiu. Dėl to „El Pade Medico“ gali kelti netvarkingo, fragmentiško filmo įspūdį. Ir apskritai – filmas kels daugiau klausimų nei pateiks atsakymų. Tačiau, atsižvelgiant į Bendoraičio biografijos versijų gausą, tai galima suprasti ir kaip filmo kūrėjų poziciją, atsisakymą kurti dar vieną viską paaiškinantį pasakojimą, turintį grėsmės tapti klaidingu. Filmas pasėja argumentuotą abejonę, o tai, drįsčiau teigti, yra kiekvieno kritiškai mąstančio žmogaus ar visuomenės išeities taškas. Puidokas išvengė ne tik didaktikos, dar vieno mito kūrimo, bet ir  debiutavo kaip atidus režisierius, detektyvas, pasitikintis žiūrovu, jo nenuvertinantis ir leidžiantis jam pačiam prieiti prie vienokių ar kitokių išvadų. O filmo pabaigoje girdimas dar vienas Bendoraičio pasakojimas, skamba išties ironiškai ar net iškalbingai. „El Padre Medico“ netiesiogiai komentuoja ne tik politinio elito nuolatinius bandymus kurti vieną teisingą heroišką istorinį naratyvą, bet ir kiekvieno iš mūsų pastangas kurti istorijas apie save. Kaip kažkas sakė, tai savotiška Mėbijaus juosta, pasakojimai – tai gyvenimas, o gyvenimas – tai mūsų kuriami pasakojimai apie save ir mus supantį pasaulį.