Namų kino teatras. Asmeniškai - apie ribas
Kalėjimas, nuteistieji, iš jo išėję, nes laikėsi pavyzdingo elgesio taisyklių, į tai įsipinanti asmeninė režisieriaus Audriaus Mickevičiaus istorija – svarbūs raktai, kuriais prasideda jau gyvųjų tarpe nebesančio autoriaus filmas, užbaigtas filosofo, scenaristo, režisieriaus Nerijaus Mileriaus. Dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys“, kaip sufleruoja tematika, turėtų žiūrovą iš karto šokiruoti ir bombarduoti žiauriais vaizdais, bet to nedaro. Kaip tik, atrodo, įtraukia į mistišką, daug nežinomųjų slepiančią ir emociškai brandžią atmosferą. Ir nežinia, ar čia filosofo N. Mileriaus gudrus rankos prisilietimas, ar tiesiog, lyg pranašaujanti kūrėjų likimą, mirties nuojautos pritvinkusi medžiaga. It kokio B. M. Kolteso pjesė „Roberto Zucco“, rašyta autoriui jaučiant, kad tuoj mirs, iš tiesų taip iki galo ir neužbaigta.
„Pavyzdingame elgesyje“ netrūksta asmeniškumo ir nuosaikaus stebėtojo pozicijų persipynimo – nesunku suprasti, kad režisierių filmą sukurti paskatino paties išgyventa skaudi brolio netekties istorija, kuri tampa ir kelione į atleidimą, bandymą suprasti, kas dedasi žmoguje, kuris įvykdė nusikaltimą. Į šį supratimą veda pažintis su personažais – vienu metu ir intymi, ir nutolusi, kadangi stengiamasi išlaikyti atitinkamą distanciją. Vis tik kūrėjai siekia išlaikyti gana neutralią poziciją ir nesufleruoti žiūrovui, kas yra teisinga, o kas ne. Veikiau kviečia mąstyti apie tai, jog baltos nėra be juodos, arba, kad kategoriškumas naudos neduoda – viskas daug kompleksiškiau ir, kad ir koks bebūtų kontekstas, verta atsiremti į žmogiškumą.
Nuo didaktikos, moralizavimo „Pavyzdingą elgesį“ atriboja jo poetiškumas. Nors autoriai išlaiko reikiamą distanciją, tačiau vaizdai nėra tuščiai šalti – kiekviename jų justi noras perteikti ne tik faktinę informaciją, bet ir atverti antrą dugną, ieškoti simbolių ir jungčių, motyvų, lydinčių viso kūrinio metu. Ar tai būtų kalėjime gulinėjančios katės, kuriomis rūpinasi nuteistieji, ar vis kažką pjaustantis ir formuojantis kalinys, kuriantis įspūdingas realistiškas skulptūras. Gana dažnai kaliniai rodomi užsiimantys kokia nors saviraišką skatinančia veikla – tai ima atrodyti kaip būdas, padedantis nepamesti sveiko proto, išgyventi. Žmogiškumas slepiasi kažkur tarp šaltų ir niūrių kalėjimo sienų, nors galbūt iš pirmo žvilgsnio sunku tuo patikėti.
Nors filmą lydinti atmosfera ganėtinai slogi, tačiau pasitaiko ir šypseną keliančių momentų, kurie tik sustiprina tematikos kompleksiškumą. Sunku nesišypsoti klausant kalinio mylimajai parašyto laiško arba žiūrint kaip mylimoji mezga niūniuodama rusišką šlagerį – tokia susitaikiusi su savo lemtimi ir tokia visokeriopai tikra – atrodo, jokia gyvenimo neganda jos nepaims. Gyvenimas tęsiasi, nors jame ir spusteltas pauzės mygtukas. Ir čia pat jaučiamas gyvenimiško absurdo skonis, kuris gali ištikti kiekvieną. Tik tarp kalėjimo sienų šis reiškiasi dar stipriau.
„Kad čia neatsidurčiau, man reikėjo tik nusisukti ir nueiti“, – ramiai pasako kalinys, su kurio istorija autoriai daugiausia ir supažindina. „Nesusilaikiau, nes buvau išgėręs“, – priduria romiu veidu ir pabrėžia, kad to, kas buvo, prisiminti nenori, nes gyventi reikia toliau. Ir čia atsiveria turbūt svarbiausi kūrėjų užduodami klausimai: kuo nuteistasis yra kitoks negu tas, kuris yra laisvėje? Ir kas įvyksta žmoguje, jog šis ryžtasi įvykdyti nusikaltimą? Ar nuteistieji iki gyvos galvos nusipelno antro šanso? Riba labai plona, o kalintieji galiausiai nori to paties, ko ir dauguma kitų: sukurti šeimą, mylėti ir būti mylimi, save realizuoti. Ir čia norisi prisiminti Bernard Cantat ir Marie Trintignant istoriją – žiaurumas kartais gimsta iš momentaliai užtemusios sąmonės. Ir nesvarbu, kuriam socialiniam sluoksniui bepriklausysi.
Filme kalbinamas prancūzų filosofas Bernard`as Stiegleris, pats kalėjęs kalėjime už, jo žodžiais tariant, savižudikiškus bankų plėšimus. Nelaisvėje praleistus metus jis vadina pačiais turiningiausiais ir įdomiausiais. Anot jo, kalėjime reikia stengtis sudaryti sąlygas kalintiesiems tobulinti įgūdžius, nes kitu atveju vietoj elgesio mokyklos jie gali praeiti nusikaltimo mokyklą ir efektas išeis atvirkščias – į visuomenę gali išeiti dar pavojingesni. Pokalbių su Stiegleriu intarpai veikia kaip dar viena priemonė dialogui ir duoda peno pamąstyti apie pačią kalėjimų sistemą: ką būtų galima padaryti, jog įkalinimas taptų ne priemone bausti vardan baudimo, o kaip tik padėtų žmogui pasikeisti ir susiformuoti tokius socialinius įgūdžius, jog ribinių situacijų, galinčių privesti iki dar vieno nusikaltimo, būtų išvengta?
Ko gero „Pavyzdingą elgesį“ būtų galima vadinti vienu humaniškiausių pastarųjų metų filmų, kuris ne tik nemoralizuodamas kviečia į dialogą, bet ir išvengia nuvalkiotų, daug kartų matytų klišių, geba išlaikyti tikrumą bei nuoširdumą. Be abejonės, apeliacijos į žiūrinčiojo emocijas nėra išvengiama, tačiau tik pats žiūrovas nuspręsti, ką jis iš stebėjimo patirties išsineša, į kokią poziciją ryžtasi stotis.
Filmą pavyzdingas elgesys galima pamatyti namų kino platformoje "ŽMONĖS cinema"
https://zmonescinema.lt/filmas/pavyzdingas-elgesys-2019
