VDFF. Bedaliai kadre, opera už kadro

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio pradžia. Ekrane – ankštas apšnerkštas butas. Daiktų prigrūsta. Sienų dažai seniai nubyrėję. Durys girgžda. Keturi rusakalbiai tarp tų sienų. Du vyrai, dvi moterys. Trys iš personažų surūgę, girti, pikti. Vienas – blaivas, tapo, kalba apie dievą. Gal ir tapo būtent jį. Kiti geria, smilksta, skundžiasi ir guodžiasi, kabinėjasi vieni prie kitų. Visa tai dokumentiniame filme „Auksinis flakonas“. Filmo pradžioje buteliukas (odekolono?) pilnas, artėjant seansui į pabaigą jau tuščias. Taip ir žiūrinčiojo viltys pamatyti kažką įsimintino, nepatirto: filmo pradžioje jų su kaupu, besibaigiant senka.

Jauni režisieriai Jurgis Matulevičius ir Paulius Aničas „Auksinio flakono“ pusvalandį sukūrė, atsitiktinai radę tą butą. Vaidybinio kino dailininkui tektų žvėriškai paplušėti, kol sukurtų tokį urvą. O štai jis tikras, su gatavais personažais. Kino žmogui turbūt sunku praeiti pro tokią egzotiką, kurios net neįsivaizdavo esant šiais laikais. Toji filmo pradžia, kuri žiūrovui teikia daug vilčių, filmuota dar gatvėje, sutemus, prie senų vartų, ant kurių mėgėjiškai prikabintas ženklas, draudžiantis įvažiuoti. Už kadro skambant Aleksandro Borodino operos „Kunigaikštis Igoris“ fragmentui priešais vartus šlitinėja girtas tipas. Kai jis pagaliau įsmunka į kiemą, atrodo, kad iš paskos įsmuksime į filmą, kur ir toliau bus jau pažadėtos ironijos. Juk žmogus svirduliavo pagal belaisvių merginų choro melodiją, o įžengęs į būstą geria pagal poloviečių šokius. Toliau į kadrą įeina dar vienas to būsto gyventojas (kuris tapo), ir dar viena (kuri geria ir pyksta), ir miega ketvirta (kuri atsibudusi irgi pyksta), jie kone kiekvienu sakiniu keikiasi ir laiko save šiukšlėmis, o kamera stebi, stebi ir stebi tą prarūgusią atmosferą. Ir tiek. 

Žiūrėjau ir visą laiką galvojau, kad lietuvių dokumentika ten jau yra buvusi. 1990 metais Arūnas Matelis ir Rimvydas Leipus filmavo Užupyje, dar nepagražintame, purviname. Rado čiabuvį Mišą su ausine kepure, tokį simpatišką ir draugišką, kažin ar išsiblaivantį. Miša jiems dainavo, jis kaip ir visi užupiečiai gyveno savo įprastą gyvenimą Užupio kiemuose ir būstuose, kurie, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, primena urvelius. O greta skulptorius Stanislovas Kuzma ir jo komanda atkūrinėjo skulptūras Arkikatedros stogui. Tokie du kontrastingi gyvenimai, vienas visiškai žemiškas, kitas aukštyn besiveržiantis. Šviesios skulptoriaus dirbtuvės kaimynystėje nei Miša, nei kiti neatrodė likimo nuskriausti, jie tiesiog įprasti tai vietai, įaugę į ją. Miša buvo naujas herojus lietuviškai dokumentikai, iki Nepriklausomybės neturėjusiai galimybės matyti nei realaus Užupio, nei realių jo gyventojų. Herojus naujas, kine nematytas, bet jau nueinantis, ir filmo "Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį" autoriai jaukiai fiksavo jo būtį. Taip, autorių požiūris visada matosi. 

„Auksinis flakonas“, rodomas VDFF programoje, pateko į kontekstą, kuriame esama daugiau filmų apie likimo nuskriaustuosius, atsidūrusius visuomenės dugne ir gyvenančius be vilties ištrūkti iš ten. Filme „Kruvina nosis, tuščios kišenės“ Amerikos bedaliai sėdi bare, kuris numatytas uždaryti, tai paskutinė jų diena įprastoje vietoje. Režisieriai broliai Billas Rossas ir Turneris Rossas sakė filmavę 18 valandų, stebėdami paskutinę baro „The Roaring 20’s“ Las Vegase parą. Nuo ryto, kai baras pradeda veikti iki kitos dienos paryčių. Pagal tai, kaip filmavimo kamera atsirenka herojus, pastebi jų santykius, akivaizdu, kad broliai tame bare irgi pakankamai ilgai gyveno, kol tapo savi ir nematomi. Ir baro žmonės jiems tapo savi. O herojų santykiai filme kupini šilumos. Suvoki, kad į barą jie renkasi iš kukliausių būstų, kai kas nė to neturi, bet jų savigarba ir pagarba greta esančiam, jų džiaugsmas nuolat būti kartu yra tai, kas traukia žiūrėti „Kruviną nosį, tuščias kišenes“ vėl ir vėl. Tie žmonės nesijaučia šiukšlėmis ir kito šitaip netraktuoja. Paskutinė diena jų bare yra šventiška, nepaisant! Žinoma, tai Amerika, galima pavydžiai padūsauti herojų orumo ir bendravimo klausimu. Bet pamatyti tokią Ameriką – čia jau filmo autorių apsisprendimas. Šventiškumas bare niekuo neužgožia liūdesio, vienatvės, skurdo, skirtingų požiūrių ir noro gyventi kitaip. „Aš esu pratęs būti aktoriumi, bet paskutiniu metu daugiau geriu nei vaidinu, o šiandien iš viso tik geriu“, sako žilagalvis Michaelis pažįstamai aktorei, užėjusiai į barą prieš vaidinimą. Nenusakomo amžiaus Michaelis brolių Rossų kūrinyje tapo pagrindiniu „aktoriumi“. Viena iš filmo ištarmių irgi priklauso jam. Michaelis, nuolat nakvojantis baro salėje, ima už atlapų jauną, dar alkoholio nepribaigtą muzikantą ir pašnabždom reikalauja prisiekti, kad šis negyvensiąs bare, antraip neliks jo gyvenime jokios muzikos, vien baras. Ir tik taip pamokęs užmiega. Lūžta, kaip sakoma. Kad paryčiais su visa kuklia manta išeitų į nežinią.

Helenos Třeštíkovos „Anny“ pasakoja pagyvenusios prostitutės likimą. Ji išėjo į Prahos gatvę, būdama 46 metų. O dienomis rinko mokestį viešajame miesto tualete, kurį ir valydavo. Maža to, ji dainavo mėgėjų teatre, kuris vienija tokios profesijos žmones, kaip ji – eina į sceną ir dainuoja apie tai, ką reiškia dirbti prostitute. Egzotiškas biografijos derinys? Kinematografiškas? Třeštíkovos filme nėra nė lašo egzotikos ar pašaipos. Tik liudijimai, surinkti, filmuojant Anny nuo 1996 iki 2012 metų. Tai režisierės metodas: stebėti pasirinktą žmogų metų metus, būti greta reikšmingais momentais ir kasdienybėje. Anny jos filme laukia vyrų, kurie nusipirks jos paslaugas, ir būtent tose scenose kaip ženklas skamba Verdi „Traviatos“ įžanga į paskutinį veiksmą, tą liūdnąjį, priešmirtinį. Tualeto patalpoje režisierei pasakodama savo gyvenimą, Anny mašinaliai ima per langelį nustatytas sumas ir duoda grąžos, kartu pakomentuodama (Vienas pokalbis: „Noriu į tualetą“ – „Tai suprantu, kad ne į teatrą“). Eina metai, Anny vis sunkiau vaikšto ir kvėpuoja, bet dirba. Tuos pačius darbus. Tai visiškai neįdomus gyvenimas, bet filmas, atrodytų, šaltas ir rūstus dokumentas, be jokio siekimo patikti auditorijai ar išspausti ašaras, padaro Anny artimu žmogumi, dėl kurio skaudės ilgai. Ir bus kažkiek gėda, kad niekas nepastebi tokių sunkiai dirbančių ir dar sunkiau gyvenančių kantrių žmonių, o jų daug, jų klaikiai daug, jie čia pat, bet jų ir toliau nepastebėsi. 

Tame filme yra tik vienas kinematografinis triukas – jis pačioje pabaigoje, kai liūdnąją „Traviatos“ melodiją Třeštíková transformuoja į pirmojo operos veiksmo valsą, kad akompanuotų karnavaliniam vakarėliui, kuriame Anny, padainavusi savo dainą, persirengia giltine ir yra pakviečiama šokiui. Po to tik žvakė tualeto mokesčių langelyje. Ir žmonės, skubantys pro šalį. Viskas aišku? 

O kam skamba „Kunigaikščio Igorio“ ištraukos „Auksiniame flakone“? Kuo užsiima žmonės su kino kameromis girtų bedalių bute? Žiūri ir rodo tai, ko dar nėra matę ir nežino, ką su tuo radiniu nuveikti?