VDFF. Baltimorėje, be vaiduoklių

„Nevermore“. Gerai, kad tai ne Vilniaus dokumentinių filmų festivalio šūkis, o antros lietuviškos premjeros pavadinimas, iš kurio galima spėti, kad filmas susijęs su Edgaru Allanu Poe. Festivaliui einant pabaigos link menininkės, parodų kuratorės Gerdos Paliušytės filmas nukėlė į JAV rytinės pakrantės uostamiestį Baltimorę, kurioje porą metų (1833–1835) gyveno žinomas rašytojas, redaktorius, literatūros kritikas, o „Nevermore“ – jo poemoje veikiančio mistiško varno ištarmė.

Ne, filmas ne apie Edgarą Allaną Poe ir jo varną. Labiau apie namus, kuriuose rašytojas gyveno Baltimorėje tuos dvejus metus. Dar labiau – apie pačią Baltimorę, atmosferą ir žmones aplink Poe namus-muziejų. Mat nors Baltimorėje veikia ir daugiau muziejų, tačiau Poe – turbūt garsiausias menininkas, susijęs su tuo miestu ir labiausiai traukiantis į Baltimorę turistus, besidominčius, kokiame name gyveno poetas ir siaubo literatūros kūrėjas.

Namas tapo Gerdos Paliušytės filmo centru. Siaubas, vaiduokliai, baimė Poe literatūroje, siaubas dažnai kausto ir namo lankytojus. Namas nedidukas, neišvaizdus, sunkiai randamas, o didžiausia problema – jo kaimynystė su senais socialiniais būstais. Poe namas yra tarsi vargingiausių Baltimorės gyventojų, daugiausiai juodaodžių, namo dalis. Jie sulipdyti, nors Poe tame name gyveno 19 šimtmetyje, o socialiniai būstai pastatyti 20 amžiaus vidury. Ir štai siaubas ne literatūroje, o gatvėje: rašytojo gerbėjai, turistai, jeigu jiems pavyksta rasti tokį neryškų muziejų, kartais nė neišlipa iš mašinos, nes aplinka baugina. Nors dažnai netoliese netgi policija patruliuoja – kad tik atvykėliams būtų saugiau.

Nusigandusių turistų elgesys filmo žiūrovams ne parodomas, o pasakojamas, nes muziejaus savanoriai sako su tuo susiduriantys. Galime tikėti, galime stebėtis ar manyti, kad gal pats muziejus nepatrauklus, nors jame dirba pasišventėliai, kuriems Poe – autoritetas, pavyzdys kaip šešiolikmetei, ateinančiai dirbti savaitgaliais, arba viso gyvenimo prasmė, kaip profesoriui, irgi ten savanoriaujančiam. Tačiau per 40 filmo minučių operatoriaus Vytauto Katkaus kadrai įrodys, kokia tai neypatinga, nepatraukli, neskatinanti atkeliauti aplinka. Tuo labiau, kad tiesiai prieš Poe namo langus dygsta nauji kvartalai, kurių vaizdo nė už ką nepavadinsi architektūra, tik kokiu menkinančiu vardu (dėžės, stiklainiai ir pan.) ir jų mėlynai balti fasadai niekuo nedera su senų plytų namais kitoje gatvės pusėje. O naktį filmuoti kadrai su medžių šešėliais ant belangių sienų siaurame užkaboryje, kažkur toli pralekiantis automobilis – ne, tokio miesto gatvėmis netraukia klajoti. Dienomis toji miesto dalis atrodo apytuštė, tik vienas kitas gyventojas, vaikų žaidimų monotonija.

Tačiau Baltimorė švenčia savo žymiausią menininką. Kasmetiniai labai tolimai su Poe susiję festivaliai tegu neturi nieko bendro su siaubo literatūra ar pačiu rašytoju, bet žmonėms smagu burtis, linksmintis, valgyti, gerti, dalyvauti varžybose ir jaustis viena šeima, kaip kad filme džiūgauja vienas nuolatinis tų popsinės kultūros daugiadienių fanas. Mieste vyksta ekskursijos, per kurias žadami susitikimai su vaiduokliais, ir filmas „Nevermore“ trumpam leidžia pajusti tokių ekskursijų nuotaiką, o ji priklauso nuo gidės, persirengusios ragana, bendraujančios familiariai ir gana agresyviai („Neišvažiuosite namo, kol neparagausite mūsų krabų“). Ir baruose Poe atvaizdas (rašytojas juk gėrė!). Ir muziejuje renkasi būrelis Poe literatūros gerbėjų paklausyti jo eilių.

Kur galėjome susidurti su panašiomis nuotaikomis ir vaizdais? Kur tai matome? Vieno garsaus menininko – vietos garsenybės – sudievinimą ir sukomercinimą, atnašavimą legendai? Tas dėžes ir stiklainius, įsibraunančius greta senų namų? Tas ekskursijas, besivaikančias vaiduoklius? Būrelį, klausantį poezijos? Tą beveik Kaziuko mugę ar Jūros šventę, užplūstančią miestą?

Į Baltimorę Gerdą Paliušytę atvedė kultūros tyrimai. Filmo sumanymas kilo vėliau. Jis ir žiūrisi kaip tyrimas, netiesiogiai lyginantis dvi kultūras. Įsimena juodaodis su dviem dukromis Baltimorės gatvėje – jis didžiuojasi, kad savo vaikus moko matyti ir vertinti kitą ir kitokį žmogų, nes, kartoja jis, ir mes, ir jūs iš Lietuvos, esame vienis ir tik tada stiprūs. Jis ne šventėje, ne protesto marše, jis tiesiog užkalbintas praeivis. Įdomu, ar Lietuvoje filmuodami kasdienybę dokumentininkai sutiktų tokį žmogų – ar  nevermore?