„Nepatogaus kino“ premjera. Skrydis virš sienų
Jeigu lietuvis režisierius kuria dokumentinį filmą aktualia politine tema, ir dar filmuoja Kuršių Neriją – gausis poezija. Nuo prigimties, matyt, nepabėgsi.
Po debiutinio, kiek detektyvinio pasakojimo „El padre medico“ apie gydytoją Aleksandrą Bendoraitį, režisierius Vytautas Puidokas sugrįžta su antruoju ilgametražiu dokumentiniu filmu „Pasienio paukščiai“. Šis filmas - didesnio projekto „Ribos“, apjungiančio šešis apie Europoje egzistuojančias (geo)politines sienas pasakojančius dokumentinius filmus, dalis. „Pasienio paukščiai“ žiūrovą atveda prie sienos, skiriančios Lietuvą nuo Rusijai priklausančios Kaliningrado srities. Abipus jos įsikūrusios dvi ornitologijos stotys - Rybačio (lietuvių kažkada vadinto Rasyte) ir Ventės rago.
Šios dvi stotys ir tampa Vytauto Puidoko filmo centru. Filmavimo komandos akiratyje jos atsiduria neatsitiktinai - abipusio kontakto nebuvimas puikiai iliustruoja situaciją prie šios keistos sienos, apie kurios buvimą neretai pamiršta net ir Kuršių Neriją lankantys lietuviai. Čia mažai kas vyksta ir laikas tarsi sustojęs. Jo klampumą išryškina neskubrus filmo ritmas, ir dažnai šaltų atspalvių, monochrominis koloritas. Savo kino kalba „Pasienio paukščiai“ priartėja prie poetinės dokumentikos - vaizdinės metaforos ir tyla filme atskleidžia daugiau, nei skurdūs stočių darbuotojų ir su jų darbu susipažinti atvykusių lankytojų dialogai.
Šalia Lietuvos-Rusijos sienos pradedama tiesti saugumą turinti užtikrinti koncertina, o televizoriuose (svarbu paminėti, kad abiejų ornitologijos stočių) nacionaliniais televizijų kanalais transliuojama informacija apie amžiną abiejų tautų nedraugystę. Štai tokiame fone po beveik dvidešimties metų tylos dvi ornitologijos stotys nusprendžia susitikti pirmam bendram paukščių stebėjimo projektui. Nors lietuvių ornitologas turistų grupėms vis juokaudamas kartoja frazę „mūsų tinklai geresni ir mes geriau dirbam“, o filme iš tiesų mūsų pusėje galime pastebėti šiokį tokį technologinį pranašumą, panašumų tarp abiejų stočių gerokai daugiau, nei skirtumų. Jų kasdienė veikla - lankančios ekskursijos, tinklų kėlimas, paukščių gaudymas ir ženklinimas - filme atsispindi tarsi veidrodyje. Virš politikos ir buities abi puses pakylėja ir sujungia meilė paukščiams - ornitologai net nemirktelėję gali atpažinti į stotį retai užklystančią rūšį ar nustatyti jauno paukščiuko amžių. Tad natūralu, kad susidomėjimas sparnuočiais ir jų kelionių takais tampa pačia svariausia priežastimi atkurti seniai tarp abiejų stočių darbuotojų nutrūkusį kontaktą.
Operatorė Kristina Sereikaitė, įsiliejusi į aplinką tarsi jos ten net nebūtų, fiksuoja iš naujo beprasidedančią ornitologų draugystę. Jų dialogai dar negrabūs ir lakoniški - apie kelionę, atstumus ir tai, ką galima pamatyti tolyje, kitoje sienos pusėje. Bet užmegztas kontaktas sukelia norą atgaivinti senus prisiminimus - kadaise judėti per sieną buvo žymiai lengviau, o lietuviai net yra taisę stoties stogą. Tai tokia keista smulkmena, juokinga, gal net nereikšminga, išsakyta lyg pretekstas suartėti ir patvirtinti, kad draugystės kažkada dar tikrai būta. Artimos draugystės filme neišvysime, tačiau į lietuvio ornitologo pasakojimą turistams kelią suras su pasididžiavimu ištartos frazės apie bendrą su Rybačiu vykdomą paukščių stebėjimą. Turbūt tai net svarbiau - suprasti, kad kitoje sienos pusėje turi kolegas, dirbančius dėl to paties tikslo.
Akivaizdu, kad sienos Puidoko filme - ne tik fizinės. Nors abi pusės yra greta viena kitos, laikas nutraukė ryšius ir padarė jas nepasiekiamomis. „Ten kitas gyvenimas. Nelabai mes jį suprantam,“ - sako vienas Rybačio ornitologų apie lietuvius. Tai, kas kitapus, Kuršių Nerijos lietuviškosios pusės lankytojams atrodo svetima ir grėsminga - pro žiūronus žvelgdami į tolį jie ten mato gąsdinančios valstybės žemę, karinius laivus ir įsivaizduojamas elektrines, tarsi pamiršdami, kad iš tiesų iš kitos pusės į juos žvelgia žmonės - tokie pat, kaip ir jie. Ir paradoksalu, kad virš sienos laisvai sklendžiantiems paukščiams toji supriešintos žemės juosta tampa pačiu saugiausiu keliu, leidžiančiu pasiekti savo tikslą. Taip paukščiai filmo kūrėjų rankose tampa metafora, ir kartu pakursto viltį (galbūt ir naivią), kad kada nors virš sienų, tikrų ir įsivaizduojamų, pakilsime ir mes. Gal tada jos nebeatrodys tokios baisios, kaip stovint ant žemės.
