„Scanoramos“ premjera. Laisvės mokytojas
Vargu ar teisinga yra antrinti filmo anonsui, teigiančiam, kad naujas dokumentinis filmas „Sugrįžę iš Niujorko“ - pasakojimas „apie du unikalius ir pripažintus menininkus“. Veikiau tai reveransas mokytojui Jonui Mekui. Galbūt kartu tai ir biografija, tačiau ne dviejų žmonių, o visos lietuvių kūrėjų kartos, griuvus Sovietų sąjungai turėjusios galimybę apsilankyti Niujorke, Meko įkurtame Antologijos filmų archyve, ir įkvėpti tuo metu jauniems žmonėms taip trūkusios gyvenimo (kultūrinio ir ne tik) laisvės. Ne veltui į filmo premjerą Europos filmų forume „Scanorama“ susirinko ne vienas Meko mokinys, įskaitant pačią „Sugrįžę iš Niujorko“ režisierę Ramunę Rakauskaitę ir filmo prodiuserį, režisierių Arūną Matelį. Panašu, kad vieniems šis filmas tapo nostalgiška kelione per savas patirtis, kitiems - galimybe pažvelgti į legendos (turiu galvoje ne tik Joną Meką, bet ir tuometinių jaunųjų menininkų vizitus pas jį) užkulisius.
Filmas prasideda nuo 90-ųjų archyvinių kadrų: Niujorkas, Mekas, vakarėliai, begalės veidų, spalvos ir triukšmas. Menas visur, kur tik nori ir koks tik nori. Ir viskas fiksuota mėgėjiška kamera video juostoje - nostalgiškame formate, neatsiejamame nuo tų laikų kasdienybės įamžinimo. Netrukus šis pojūčių chaosas nutrūksta, pasirodo užsklanda ir žiūrovas atsiduria visiškame prieš tai regėto gyvenimo antipode - žaliame lietuviškame vienkiemyje. Judrias, niekada nemiegančias Niujorko gatves keičia nesibaigiantys Ukmergės rajono laukai, tylą sutrikdo nebent bliaunančių avių banda, o laikas, regis, teka dvigubai lėčiau, nei Meko mieste. Čia susipažįstame su pirmuoju filmo herojumi - fotografu Arūnu Kulikausku. Po dviejų dešimtmečių, praleistų JAV, dabar su šeima jis įsikūrė Lietuvos kaime. „Tu dar ir fotografuoji?“ - nustemba padėti paskersti avį užsukęs kaimynas. Štai ir dar vienas naujojo gyvenimo kontrastas. Antrąjį filmo herojų - tapytoją Eugenijų Varkulevičių - Varkalį - sutinkame jo dirbtuvėse Kaune. Lygiai kaip ir Kulikauskas, praleidęs pas Meką dešimtmetį jis sugrįžo namo tęsti savo veiklos.
Režisierės bandymas paversti „Sugrįžę iš Niujorko“ asmenine šių dviejų menininkų istorija turbūt ir yra daugiausiai klausimų kelianti filmo dalis. Suprantamas noras parodyti jų patirtis per individualią prizmę - tai, koks buvo ir kaip klostosi jų gyvenimas, ir kaip jį paveikė Mekas, tačiau filme stebimas konkrečių asmenų biografiškumas - pernelyg aptakus. Jį galima vadinti universaliai intymiu (visą pas Meką besilankiusių menininkų kartą vienija panašios patirtys), tačiau ne individualiu. Todėl atsirandantys intarpai apie asmenines filmo herojų grįžimo priežastis, pasakojimai apie žmoną ar šeimyniškos scenos su vaikais filme dalyvauja svetimkūnio teisėmis - jų per mažai, kad sukurtų individualizuotą portretą, ir per daug, kad neišsiskirtų iš konteksto.
Kur kas svarbesnė - Kulikausko ir Varkulevičiaus užfiksuota medžiaga iš gyvenimo JAV metų. Ji – patyriminė, tokia, tarsi viską stebėtum iš už dalyvavusiųjų peties. Nežinia, ar objektyviai perteikianti visą filmo herojų kasdienybę, tačiau tikrai leidžianti patirti autentišką atmosferą, gyvavusią už Antologijos filmų archyvo durų. Nesibaigiantys renginiai, pokalbiai prie vyno, muzika ir kinas - visas gyvenimas neatsiejamas nuo meno ir kūrybos. Ir, žinoma, pats Jonas Mekas. Skaitantis savo poeziją, atviras pasauliui, betarpiškai bendraujantis ir norintis su kitais dalintis tuo, ką turi. Matyt, tai ir buvo didžiausias turtas tiems, kurie pas jį lankėsi - Meko sukurta bendruomenė, kuri išlaisvina, o ne vertina, teisia ar smerkia.
Nors šis gyvenimo epizodas pasibaigia, kūrėjų gyvenime Lietuvoje ir toliau matome Meko paliktus pėdsakus. Filme galime stebėti Kulikausko surengtą parodą, kurioje užfiksuoti ir gyvenimo JAV, Meko motyvai. Tačiau svarbiausia turbūt ne fiziniai ženklai, o juntama kūrybinė laisvė, kuri veržiasi iš filmo herojų - vienoje scenų filmo herojų nesustabdo net tai, kad į muzikinį dialogą pakviestas draugas yra ne tame pačiame kambaryje, o kitoje Atlanto pusėje.
Filmas baigiasi koncerto scena - būgnus muša iš JAV atvykęs Kulikausko ir Varkulevičiaus bendražygis Dalius Naujokaitis. Varkulevičius visai kaip senais laikais į rankas paima saksofoną, o būrys merginų dainuoja Jono Meko eiles. Muzika ir laisvė sujungia skirtingas kartas - mažoje, sausakimšoje erdvėje visi juda vienu ritmu, ir Meko dvasia čia vėl gyva.
