„Scanoramos“ premjera. Uosto magija liko krantinėje

Vandenynas, burės, įdegę buriuotojų kūnai, spalvinga krantinė. Jauna režisierė Albina Griniūtė savo antruoju pilnametražiu dokumentiniu filmu „Šaukiniai iš tolimo uosto“ kviečia nusikelti ten, kur vyrauja neskubrus atostogų ritmas, ryškios pietų krašto spalvos. Tai viena iš Azorų salų, nedidelis uostas jachtoms, filmo herojais tampa tų jachtų gyventojai – buriuojantys žmonės. Ramiai banguoja uosto vandens paviršius, kartais kadras linguoja tuo pačiu ritmu, nes operatorius Mindaugas Kiaupas, gali būti, filmuoja ir nuo denio. Gamtos vaizdai Griniūtės filme tiek pat svarbūs, kaip žmonės, jų laivai ir jų burės: melancholiškai visą panoramą stebintis kalnas, žydras žydras dangus ir kartais kybantis grėsmingas debesis, po linksmos nakties krantinėje ištinkantis kone nuogas saulėtekis. Ir pati uosto krantinė – metų metais buriuotojai ten atsižymi piešiniais, vis nauji atvykėliai toliau tapo ant molo. 

Neieškokime informacijos, čia ne kelionių gidas. Čia vandenų ir burių užhipnotizuotų žmonių žvilgsnis į buriuotojų pasaulį, kuriame esti „patys svarbiausi dalykai“, „dermė su visata“, „horizonto paišymas“, „maži laiveliai, aukšti laivai“, „naktis yra jauna“. Tokiais užrašais Albina Griniūtė struktūruoja filmą, kuriame pažindina su buriuotojais, užklydusiais į tą uostą iš įvairių kraštų.

„Šaukiniai iš tolimo uosto“, žada režisierė, yra pirmas filmas iš būsimos trilogijos, nes buriuotojų tema neišsemiama. Tad filmuota tris vasaras, bendrauti su buriuotojais buvę labai lengva, nes jie, ilgai plaukioję, būna išsiilgę žmonių, tačiau susitarti su jais, kada ką filmuos, visai neįmanoma, nes jie gyvena „kitu laiku“ – jų buvimo uoste trukmė priklauso nuo vėjo. O piešimas ant krantinės molo prilygsta talismanui – jeigu atplauksi į tą uostą ir pats ką nors nupaišysi ar užrašysi, tavo kelionė bus sėkminga. Tą galima sužinoti iš Griniūtės pasakojimo Lietuvos radijui. 

Ką galima sužinoti, suprasti ar pajusti iš filmo? Šiltų dienų ramybę, lėtą gyvenimą su maloniais laivo priežiūros rūpesčiais. Kuklią jachtų buitį, kur ankštumas nieko neslegia. Minėtą lengvą bendravimą. Vienintelė įtampa (kai kam) – kad piešinys ant krantinės išeitų tobulas. Bet nebūtinai.

Režisierė tarsi vedžioja žiūrovą nuo jachtos prie jachtos, kuria mozaiką iš trumpų pašnekesių su draugiškais jų gyventojais. Tokia turinio kompozicija vadinama karoliukų vėrimu, o jų gali būti daugiau ar mažiau, jie visi vienodo svarbumo, juos galima keisti vietomis, vėrinio suma nuo to nepasikeis. Tarkime, pažinčių su buriuotojais kolekciją „Šaukiniuose iš tolimo uosto“ gali pradėti ne rusakalbis, kuris plauna burę ir aplink šokinėja jo plepios dukrytės, o prancūzas, kuris atsibunda, užsimauna kelnes, prausiasi įr geria kavą, arba du muzikantai ir tas serbas, kuris kepa blyną, arba bet kuris iš visos per filmo valandą pasirodančios virtinės, net ir anglakalbis krantinės piešėjas perfekcionistas. Arba muilo burbulus pučiantys ir dainuojantys prancūzų vaikai. Arba tie vaikinai, kurie žino, kas laive yra „patys svarbiausi dalykai“. Pasirinkimas didelis, nes visi jie vienodai svarbūs ir nesvarbūs turinio vystymui. Gal tik atsisveikinantys netiktų pradžiai. Nors – kodėl, juk viskas priklauso nuo kūrinio sumanymo.

Sumanyta būti ir filmuoti ten, kur traukia, kur gražu ir malonu. Puiku. Parodyti, kokie tie buriuotojai. Kodėl gi ne. Atskleisti, su kiek mažai turto jie laimingi, kokie nevartotojai, net vaikai supranta, kad kiekvieną geriamo vandens lašą reikia saugoti. Valio, aktualu. Tik visa tai – gyvenime, o ekranas – kita materija, kita logika, jame nepasiteisinsi, kad viskas tavo filme „kaip gyvenime“.  Pavyzdžiui, filme ištapytoji krantinė neturi tokios reikšmės, kokią ji galbūt turi piešinių sėkme tikintiems buriuotojams, filme tai tiesiog ryškus vizualinis akcentas, niekuo neįkrautas. Na, paišo jie ant to mūro. Gal turi laiko ir paišo. Gal tai dailininkų prieplauka, visko gali būti. O filmo personažai? Ar į kadrą pateko dauguma atplaukusių ir mielai bendravusių, ar buvo koks atrankos kriterijus? Kuo įvairesnių šalių atstovai? Keistuoliai? Fainuoliai? Tiesiog jachtų gyventojai? 

Šie klausimai nekiltų, jei kelionė nuo žmogaus prie žmogaus neprimintų katalogo ramiame atostogų fone. Argumentas, kad su niekuo nesusitarsi, nes jie patys nežino, kada išplauks, meno kūrinyje negalioja. Atmosfera filme yra, bet jos trauka greit išsenka, o tada lieka monotonija, tęsinys be būtinybės. Uosto ir burių magija gyvenime buvo ir turbūt tebėra, jeigu Albina Griniūtė su Mindaugu Kiaupu yra numatę dar du filmus, skirtus gyvenantiems laivuose. Tikėkim, kad su laiku, su kūrėjų patirtimi ekrane atsiras ir kino pasakojimo energijos, ir net magijos. Gal kokį piešinį ant molo vertėtų sukurti – kad sektųsi kino kelionė.