„Scanoramos“ premjera. Bėgti į destrukciją

Ką sulaužei – nemesk, dar pataisysi, sako gyvenimo folkloras. Ir jeigu šita idėja atrodo gana sveikintina kai kalbame apie materialų turtą, tai santykiuose toks požiūris nebūtinai žada tik gerus dalykus. Ypač, jei santykių taisymas ima veikti ne kaip klijai, o veikiau it koks plaktukas, liekanas sutrupinęs iki paskutiniosios ir palikęs vien tik dulkes. 

Naujausiame režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Bėgike“, Lietuvos publikai pristatytame Europos šalių kino forumo „Scanorama“ metu, dėmesio centre ir atsiduria santykiai, kuriuos bando lipdyti Marija (vaidina Žygimantė Jakštaitė), tačiau sėkmingu šio bandymo pavadinti negalima. 

Jakštaitės Marija – jauna, dar studijuojanti, išgyventi mieste pagal pastarojo diktuojamas taisykles bandanti mergina. Galima ją pavadinti net impulsyvoka, tačiau tas impulsyvumas aiškiai kyla iš troškimo pasirūpinti kitais. Šitaip ji ir įklimpsta į destruktyviai jos atžvilgiu veikiančius santykius su Vytu (vaidina Marius Repšys), kuriam, kaip galima numanyti, prasidėjo psichozė. 

Marija, atrodo, galėtų visą save pamesti, kad tik išgelbėtų Vytą – ji ir iš darbo pabėgs viduryje dienos, ir bandys pasitelkusi draugės pagalbą,  klaidžiodama po miestą surasti jį, ir nesureikšmins prieš ją panaudoto smurto, pamirš pasirūpinti savimi. Kurdama Marijos portretą Jakštaitė puikiai derina savotišką abejingumą pasauliui, baimę, vidinį nerimą ir begalinį, net sunkiai logiškai paaiškinamą rūpestį. Kiekviename jos žingsnyje galima pajusti neužtikrintumą savimi, frustaciją, kurią sukelia aplinka ir jos diktuojamos taisyklės, bei norą išsilaisvinti. Tik, kad ta laisve net nedvelkia, nes ją pati iš savęs Marija atėmė. 

Vytą ekrane matome retai, jis it kokia mistinė figūra, kuri taki lyg koks vėjas – jis visada yra, aplink jį sukasi veiksmas, bet pats Vytas tiesiogiai jame nedalyvauja. Užkluptas manijos epizodo, lydimo psichozių, šis personažas – sunkus atvejis aplinkiniams. Mariją jis stumia kuo toliau ir nuo jos slepiasi ar vakarėliuose, ar dar kur nors, jo mama, panašu, susitaikė su visa šia keista situacija. O Marija, nors nuolat atstumiama, jį vis tiek gaudo – tik ilgainiui, o ypač, sulaukus filmo pabaigos, kyla klausimas, ar ji gaudo Vytą, ar tik jo idėją? Atrodo, kad ji yra taip įsitraukusi į maratoną už Vytą, jog bėga nuo sprendimo pasirūpinti savo pačios gerove ir vejasi toksiškas pinkles. Maža pamokėlė, kad norint pasirūpinti kitu, reikia nepamiršti ir savęs. 

„Bėgikėje“, kaip ir ankstesniuose Blaževičiaus filmuose, matome realistišką, urbanistinę estetiką. Glamūro rasti čia nepavyks – arčiausiai jo bus nebent scenos klube, kur viską užgožia šaltas neonas. Režisierius savo filmuose, atrodo, leidžia pasisakyti ir miestui, paverčia jį kone lygiaverčiu personažu. Jeigu „Šventąjame“ iškalbingesni už visus dialogus buvo pilki neįvardinto rajono sovietinės statybos blokiniai daugiabučiai ir purvini, šalti kiemai, tai „Bėgikėje“ prabyla Vilniaus Antakalnio rajonas. Dažnas renkasi rodyti fasadines Vilniaus puses – Senamiestį, Konstitucijos prospektą ar sutvarkytą Naujamiesčio dalį, arba egzotiką – Šanchajų ar stoties rajono užkaborius. O Blaževičius renkasi turbūt patį ikoniškiausią rajoną, kuriame netrūksta nei blokinių daugiabučių pilkumos, nei įdomesnių, aiškiai senesnės statybos pastatų, su įvairiausiomis parduotuvėmis pirmame aukšte. Jam, atrodo, svarbu užfiksuoti tikrą vykstantį gyvenimą, o ne jo idėją. Su visomis ligoninėmis ir poliklinikomis, su praeiviais. Šitos estetikos fone Marijos ir Vyto santykiai bei visas gaudymo procesas įgauna realumo pojūtį. 

Išskirti filme norėtųsi ir garso takelį, kuris turbūt atliko geriausią vaidmenį, bandant paversti „Bėgikę“ trileriu. Todėl ir patarimas iš karto – jei tik yra galimybė, filmą žiūrėti kino teatre, nes antraip nemaža dalis filmo komponentų tiesiog neišsitransliuos. O su garsu čia pažaista manipuliatyviai gerąja prasme – ir ritmas, kai vyksta visos gaudynės, bėgimai (nejučiom prisimenu filmo „Važiuok!“ pradžią), ir visokiausios gudrybės, kai, atrodo, kažkas vyksta pačioje salėje, o ne ekrane, garantuoja įtraukiančią patirtį. Na ir muzika, kuri prisideda prie bendros miesto atmosferos perteikimo. 

Ir net keista, kaip Blaževičius, kuris sukūrė „Šventąjį“ – bene lėčiausią pastarojo dešimtmečio filmą (kuriame, atrodo, laikas yra tiesiog užsimarinavęs), į ekranus išleido tokį ritmingą, greitą, veiksmą po veiksmo vejantį filmą, sugebėdamas išlikti ištikimas savo braižui. Ir filmą, kuris gali būti ne tik aktualus lokaliai auditorijai, bet ramiai, be baimės, kad bus nesuprastas, keliauti ir po užsienį. Manau, kad „Bėgike“ Blaževičius užsitvirtino aukštą poziciją tarp jaunosios kartos kino kūrėjų, kuri kalba apie savo kartą savo kartai suprantama kalba. Ir padarė tą ne banaliai, o profesionaliai.