Diskusija „Laisvas kinas“. I dalis: o koks jis galėtų būti?

Gruodžio 10 d. į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus erdves sugrįš daug atgarsio kino ir kultūros lauke sukėlusi paroda „Laisvas kinas. 1990-2020”, skirta kūrybai tų autorių, kurie į kiną atėjo  jau atkurtos Nepriklausomybės laikais. 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus kieme įvyko diskusija „Laisvas kinas“, kurią inicijavo šios parodos kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, o moderavo – kino kritikė Rasa Paukštytė (diskusija buvo tiesiogiai transliuojama LRT mediatekoje).

Siūlome skaityti diskusiją ir apsilankyti parodoje, pabūti su trisdešimt laisvo kino metų vaizdais, garsais, vardais, daiktais.

 

Rasa Paukštytė: Labas vakaras, sakau tiems, kurie čia, šalia manęs - šiai didelei ir gražiai kompanijai. Ir publikai, tikėdamasi, kad jūs būsite ne tik klausytojai, bet ir šios diskusijos dalyviai. Kviesiu užduoti klausimus tiems, kas šalia manęs, tiems, kas atėjo į kiną per pastaruosius 30 Nepriklausomybės metų ir kurių kino kūrinius mes žiūrėjome ir visada vienaip ar kitaip reagavome. 

Šiandien yra neeilinė proga prisiminti tą kelią, kurį kartu nuėjome. Pristatau - režisierė, pedagogė Giedrė Beinoriūtė, prodiuserė Lineta Mišeikytė, prodiuserė Ieva Norvilienė, režisierius Audrius Stonys, režisierius Ignas Miškinis, režisierius Mindaugas Survila, režisierė Aistė Žegulytė, režisierius-animatorius Gediminas Šiaulys, operatorius Ramūnas Greičius, prodiuserė Marija Razgutė, režisierius Karolis Kaupinis. 

Trumpa informacija: po mūsų pokalbio pakviesime prisiminti, o gal pirmą kartą pasižiūrėti Arūno Matelio filmą „10 minučių prieš Ikaro skrydį“. Jis bus rodomas muziejaus arkadoje antrame aukšte. Ir dar viena mūsų pokalbio dalyvė - Sonata Žalneravičiūtė, tikiuosi, ji prie mūsų prisijungs jeigu ne čia, tai klausimais. Ji yra ir šios puikios parodos „Laisvas kinas: 1990 - 2020“, kurios proga iš dalies mes čia ir esame, kuratorė. Sveikinu Sonatą. 

Suprantu, kad mūsų daug ir pokalbis bus fragmentiškas, tačiau noriu, kad jis būtų asmeniškas, kad jūs ne tik kalbėtumėte, bet ir vieni kitų paklaustumėte. Ir mano, kaip moderatorės vaidmuo, baigtųsi tuo, kad tektų jus tramdyti.

Pirmiausiai noriu kreiptis į Audrių Stonį, į režisierių, kuris atėjo į kiną su savo kolegomis lūžio metais. Audriau, vienas dalykas 90-ųjų kine tęsti kūrybą, visai kitas – įkelti koją į sparčiai laisvėjančią epochą. Kokia ta epocha? Kaip galėtum ją apibūdinti ir kaip apibūdintum kartos, kuri atėjo 90-aisiais, bendrumą? Kas mus, jus, tada atėjusius į kiną, jungė? 

Audrius Stonys: Gal ir sunku būtų taip keliais žodžiais pasakyti, bet turbūt mus jungė tam tikras nežinojimas. Nežinojimas - o koks kinas turėtų būti? Nes viskas sugriuvo. Tos institucijos, kurios buvo, kurios galėjo patarti, uždrausti, rekomenduoti, leisti/neleisti — jos visos, nebūtinai neigiamai kalbu, nes buvo tarybos, turėjusios teigiamą atspalvį, bet apskritai viskas sugriuvo. Buvo tokia nežinios, o kartu ir laisvės teritorija. Jautėm, kad galim daryti kiną ne taip, kaip anksčiau buvo liepiama daryti ar taip, kaip buvo rekomenduojama, viską tarsi reikėjo statyti iš naujo. Toks labai gražus laisvės pojūtis. Viską tarsi atrasti kiekvieną kartą išėjus į kino aikštelę — ieškoti tos savo kino kalbos. Galų gale ir akademija, tuometinės konservatorijos sistema dar nebuvo pritaikyta tokiam kino režisierių parengimui. Mes kurdavom teatro pastatymus ir nelabai turėjom galimybę prisiliesti prie kameros. Ir tarsi iš naujo, pirmą kartą žiūrėti, kaip kadras gimsta, kaip jis sulimpa su kitu, buvo nepaprastai malonus dalykas. Ir manau, kad mums visiems taip buvo - Arūnui Mateliui, Valdui Navasaičiui, Šarūnui Bartui - visai mano kartai. Nuo pat pradžios kūrimas nežinioje, kartu ir laisvėje. Aišku, negali taip sakyti, kad pradėjom kurti kažką visiškai naujo - mums darė didžiulę įtaką tokios asmenybės kaip Henrikas Šablevičius, Robertas Verba. Andrejus Tarkovskis buvo mūsų dievas, o tie Wernerio Herzogo filmų gabalėliai... juos žiūrėdavom ir žavėdavomės. Bet iš viso to, mes turėjom laisvę daryti savo kiną. 

Rasa Paukštytė: Prisimenu Agnės Marcinkevičiūtės filme apie Raimondą Vabalą „Laiku suspėjome pasikalbėti“ scenaristas Pranas Morkus pasakė, kad į kiną 90-aisais atėję jaunieji, pradėjo užsiėminėti saviraiška ir iš to nieko gero kinui negali būti. Gal prisimintum kažkokį atvejį iš filmavimo, kaip ta kino kalba gimė, iš ko jūs ją būrėte? 

Audrius Stonys: Saviraiška - tai man atrodo, čia yra kaip komplimentas. Nes, o apie ką kitą, jeigu ne apie save kalbėti? Taip mums tada atrodė. Kažkokio socialinio užsakymo nebeliko, nebebuvo, kas iš mūsų kažko reikalautų ar prašytų, galų gale, kai tu eini į kiną, tu pilnas visokiausių sapnų, savo įsivaizdavimų, kaip tas kinas turėtų atrodyti. Žinoma, kad tas viskas kyla iš tavęs, žinoma, kalbėjom apie tai, apie ką svajojom, ką mes matėm. Bandėm įeiti į tą kiną, kuris mums labai brangus, į tuos rūkų peizažus. Aš atsimenu, kai tik imdavo didelėm snaigėm snigti arba žemę užklodavo rūkas, tai karštligiškai čiupdavom kameras ir bėgdavom filmuoti, net nežinodami, kokiam filmui panaudosim, bet tikrai žinojom, kad panaudosim, kad šitas grožis kažkur tikrai atras savo vietą. Atsimenu, vienas iš vyresnės kartos režisierių priėjo prie manęs po mano pirmo filmo „Atverti duris ateinančiam“ peržiūros ir pasakė — mes  tokio filmo jau negalėtume sukurti. Paklausiau, kodėl? Sako žinai, mes 1960-ais, 1970-ais jau visą tą esam darę, mes jau išfilmavę visus rūkus, tai būtų kaip lipti į tą pačią upę. O mes tai atradom iš naujo. Žinoma, kad tai nebuvo kažkoks atradimas, bet mums buvo nauja žemė ir naujas pasaulis, prie kurio iš tikrųjų taip norėjos nuoširdžiai prisiliesti, įeiti į tuos Henriko Šablevičiaus rūkuotus peizažus, norėjosi filmuoti vandenį, kokį matėm Tarkovskio filmuose. Norėjosi eiti į tas atmosferas, atkurti jas, tarsi įeiti į patį kino kadrą ir pažiūrėti, kaip jis ten gimsta. Mes buvom pamišę dėl „Veidrodžio“, „Stalkerio“… „Veidrodis“ buvo labai asmeniškas Andrejaus Tarkovskio filmas ir mes norėjom pažiūrėti, iš ko tai padaryta. 

Rasa Paukštytė: Ačiū, Audriau. Daug pasakei apie autorinio kino gimimą, tačiau viena iš tokių nematomų kino pusių, yra gamybos pusė. Ir 1990-ais griūvo kino gamybos sistema. Man atrodo, niekas nežinojo apskritai, kas yra prodiuseris. Norėčiau kreiptis į prodiuserę Linetą Mišeikytę. Lineta, į kiną atėjote 90-aisiais metais. Koks buvo supratimas apie prodiuserio profesiją? Gal galite atsiminti kokius atvejus, kurie tai paliudytų? Šiandien žinome, kad prodiuseris yra nepaprastai svarbus žmogus, kada pradėjo keistis tas suvokimas? Prisiminkim 90-ųjų Lietuvos kino studiją, kas ir kaip ten buvo, kas vyko? 

Lineta Mišeikytė: Iš dabartinės perspektyvos galima būtų daryti vieną apibendrinančią išvadą, kuria esu įsitikinusi - prodiuserio kaip profesijos terminas atsirado ne iš karto po nepriklausomybės, jis augo kartu su mumis. Neplanavau niekada dirbti kine, atėjau kaip studentė atlikti vertėjos praktiką kino studijoje. Buvau trečio kurso studentė ir atėjusi į kino studiją, sutikau daugybę žmonių. Mane iš karto sužavėjo kino magija ir pirmiausiai, kas man darė įspūdį - ten esantys režisieriai. 1993 metais pirmą kartą į Lietuvą atvyko Holivudo prodiuseris Fredas Weintraubas. Tuo metu čia beveik niekas nekalbėjo angliškai, ir kad būtų kažkas nufilmuota, reikėjo begalės anglų kalbą išmanančių žmonių. Atėjau pirmoji ir atsivedžiau beveik pusę kurso, ir mes tame procese dalyvavom. Bet įdomiausia, kad tokio kaip termino „prodiuseris“ nebuvo. Šiandien, kai bendravau su ilgamečiu Lietuvos kino studijos darbuotoju, direktoriaus pavaduotoju Jonu Lazausku, kuris labai prisidėjo prie mano mokymo,  klabėjome - nebuvo tokio termino, nesakydavom „prodiuseris“, filmuojant su amerikiečiais ir pirmą, ir antrą filmą?  Ir kai versdavau lietuvių filmų titrus, nebūdavo tokio žodžio. Būdavo filmo direktorius arba administratorius. Keliaudama laiku prisimenu, kaip būdavo filmavimų aikštelėse, kaip vyko amerikiečių filmavimas Lietuvos kino studijoje dešimtam dešimtmetyje – tai buvo didžiulis įvykis! Ateidavo žurnalistai ir klausdavo, ar būtų galima pakalbinti Lietuvos kino studijos direktorių. Direktorius buvo vienintelis studijos vadovas, tas žmogus, kuris už viską atsakė. Yra aktorius, režisierius, o „prodiuserio“ sąvoka  palaipsniui augo. Po penkerių metų bendro darbo su užsieniečiais, žurnalistai vis dar kalbindavo tuometinį studijos direktorių Robertą Urboną, o kai norėdavo pakalbinti režisierių, jie kreipdavosi į mane, nes jam vertėjavau. Daug pasakodavau apie gamybos procesą, kaip mes filmuojame, apie užkulisius, ir jie klausdavo, kas aš esu? Atsakydavau, production manager. Ir bandydavau paaiškinti, ką aš konkrečiai darau. Atsimenu, žurnalistai tuo metu negalėdavo surasti lietuviško atitikmens. Žodžio etimologija irgi paaiškina, kaip viskas vystėsi. Iš tikrųjų kino prodiuseris atsako už labai daug ką, svarbu turėti įvairiausių kompetencijų ir jis prisiima galutinę atsakomybę. Tuo metu kino studijoje to nebuvo ir, kaip sakai, viskas griuvo, praktiškai už procesą buvo atsakinga pati Lietuvos kino studija. Naujosios studijos tuo metu pradėtos steigti. O naują studiją dažniausiai sudarė vienas žmogus, kuris galėjo būti arba prodiuseris, arba režisierius. Tokia buvo pradžia. Šiuo metu prodiuserių labai daug. Lyginant su amerikiečiais, skirtumas būtų toks, kad Europoje, Lietuvoje taip pat prodiuseriams reikia turėti labai daug kompetencijų. Mes privalome būti viskuo. Užsienio filmuose dažniausiai būna keletas prodiuserių, kurie specializuojasi skirtinguose filmo gamybos etapuose. Pavyzdžiui, gamybos prodiuseris niekada nebus atsakingas už filmo sklaidą ar vadybos dalykus. O pas mus lietuvių prodiuseriai turi išmanyti ir daryti viską. Tai toks skirtumas. Nors lyginant su senais filmais, kai prodiuserių būdavo vienas arba du, dabar jų - daugybė. 

Rasa Paukštytė: Lineta, jeigu teisingai suprantu, Tavo rankose knyga vieno tų žmonių, kuris mokė lietuvius dirbti kine, tuos, kurie ir šiandien teikia paslaugas užsienio kompanijoms, atvažiuojančioms ir filmuojančioms Lietuvoje. Kas buvo tie žmonės, kurie mokė dirbti mūsų kino gamybos specialistus pagal vakarietiškus standartus? 

Lineta Mišeikytė: Kaip minėjau, 1993 – 1994 metais į Lietuvą atvyko kino prodiuseris iš Holivudo, Los Andželo. Atsimenu pirmą vertimo praktiką, kai jis prisistatė: „esu Fredas Weintraubas, prodiuseris iš Los Andželo, I work in film bussines“. Vakar paklausiau kolegos, kuris su manimi pradėjo karjerą tuose užsienietiškuose filmuose, kaip manai, ką mums reiškė Fredo atvykimas į Lietuvą? Ir jis atsakė, kad tai antras stebuklas, kuris galėjo nutikti mūsų gyvenime, karjeroje po Nepriklausomybės atkūrimo. Neįtikėtina, šitas žmogus užsuko į Lietuvą! Nors devintajame dešimtmetyje jis filmavo Jugoslavijoje, Balkanuose ir , kai prasidėjo karas, jis ieškojo kitos teritorijos. Lietuva buvo ką tik atgavusi Nepriklausomybę. Jis aplankė tris Baltijos valstybes — Estiją, Latviją ir Lietuvą ir jam labiausiai paliko Lietuvoje. Latvijoje jam irgi patiko, bet tuometinis, kaip jis rašė ir man pasakojo, Latvijos kino studijos direktorius priėmė sprendimą nebendradarbiauti su atvykusiais užsieniečiais. O atvykus į Lietuvą, tuometinis kino studijos direktorius pasakė, kad padarys viską, kad jie čia galėtų filmuoti. Tai Lietuvai, manau, tikrai pasisekė, nes Fredas į Lietuvą dirbti kviesdavo tuos amerikiečius, kurie sutiko su sąlyga, kad skirs laiko ir mokys lietuvių komandą. Aš nesakau, kad jie mokė kūrybos, bet jie mokė kaip suvaldyti procesą. Ir Fredas pastebėjo, kad ir kokie nuoširdūs ir nuostabūs mes žmonės, bet nesaugiai tuo metu filmuodavom. Pas užsieniečius saugumas būdavo numeris vienas ir jis visada apie tai primindavo. Kitas dalykas, Fredas - būtent tas žmogus, kuris išmokė kaip valdyti procesą, kaip pasiruošti. Jis išmokė, kad nesvarbu, kiek turi pinigų, nesvarbu, koks tavo biudžetas, svarbiausia, kad visi pinigai nueitų filmo sukūrimui, filmo kokybei. Kartais paprieštarauju esamai nuostatai, kad užsieniečiai turi labai daug pinigų, iš tikrųjų užsieniečiai juos skaičiuoja, kur kiekvieną dolerį ar eurą išleisti labai protingai, kad tai pasitarnautų filmo kokybei, o ne šiaip prabangai. Labai svarbu, tai Fredas visada akcentuodavo, kad filmo kokybė priklauso nuo pasiruošimo. Visą laiką mes galvojam, kad pats svarbiausias dalykas yra filmavimas, bet iš tikrųjų, filmavimas yra mažai pakeičiamas procesas, išskyrus kūrybinį įkvėpimą. Atsimenu Fredas sakydavo, tai, ką pasiruoši iki filmavimo aikštelės, tai padės ne tik suvaldyti procesą, bet padės ir kūrybai.

Rasa Paukštytė: Ačiū, Lineta. Noriu kreiptis į operatorių Ramūną Greičių. Ramūnai, į lietuvišką kiną pilna koja, na, nežinau, koja, kamera, akimi, įsiliejai jau antrame nepriklausomybės dešimtmetyje. Klausiu Tavęs kaip žmogaus, kuris pirmą dešimtmetį praleido Čekijoje, FAMU mokykloje, nufilmavo daug vaidybinių ir dokumentinių filmų ne Lietuvoje. Kaip Tu šį dešimtmetį prisimeni? Juk į tai, kas vyko čia, žvelgei šiek tiek iš šono? 

Ramūnas Greičius: Aš gal iš pradžių pareflektuosiu... Audrius Stonys pradėjo šnekėti apie tą nežinojimą, nemokėjimą. Aš iš esmės buvau jaunesnis kursu už Audrių ir mes buvom šalia vienas kito. Audrius jau skynė laurus, o mes dar tik norėjom juos skinti. Labai susitapatinau su tuo, ką Audrius sako, nes mes nieko nemokėjom ir tas nemokėjimas toks gražus ir dabar galvoju, nes pats dėstau Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje ir galvoju, ar mes galim jiems padovanoti tokį naivų, be kritikos nemokėjimą. Jautėm, kad energijos daug, kad reikia pakelti tą sunkų kanalizacijos dangtį. Pakeli, įsiremi ir nesupranti - ar čia profesija, ar intuicija, ar rūkai, ar arkliai, ar reklamos kažkokios? Nu ir NIEKO nesupranti ir tada duodi duodi duodi į tą dangtį ir tada bamb - staiga atsiranda Jonas Mekas ir tada šuch su laistytuvu laksto - kinas toks. Ir tada visi bėgiojam su tom kamerom, kaip su laistytuvais. Po to atvažiuoja Krzysztofas Zanussis, metras. Nuvažiuojam pirmą kartą į Lenkiją, parduodam butelį degtinės, nusiperkam akinius kažkokius. Nu stebuklai – užsienis! Zanussis tokį telefoną turėjo ant stalo, su mumis šneka rusiškai, staiga pakelia ragelį - angliškai, tada staiga - prancūziškai, ispaniškai. Jis sako, jei savo filmui pasamdytumėt kokį agentą… Agentą? Agentą. Kas tas agentas? Grįžtam iškeltom rankom — Zanussis! Kapitalizmas! Aš išvažiavau būtent šitam lūžyje. Linetos, Kęstučio Drazdausko - nieko aš nepažinojau Lietuvoj. Pažinojau Audrių Stonį, Arūną Matelį, Igną Jonyną, Kristijoną Vildžiūną, kurie irgi kažkur ieškojo savęs. O su Lietuva susijusi tokia istorija. Ateinu aš į vieną filmavimą Čekijoje ir toks režisierius sako, - žinai, mes dabar ruošiamės filmuot vieną filmą; yra toks estų režisierius Bartas, filmuosim kaip jis. Sakau, - ne estas gal, visgi lietuvis. Sako, - mums būtinai reikia pasižiūrėt Šarūno Barto filmą, padėk mums jį atvežti į Čekiją, aš noriu jį parodyti savo kolegoms, draugams, nes niekur neįmanoma pasižiūrėti. Aš pradedu ieškoti, kas filmo prodiuseris ir staiga suprantu, kad Audrius Kuprevičius. Ooh, prodiuseris Lietuvoj! Audrius Kuprevičius! Nu ir tada jam skambinu. Audrius man sako, nepavokit mūsų filmo, čia negalima, čia vagystė, nenene… Prasideda bendravimas su lietuviais. Grįžtu atostogų į Lietuvą, ateinu į studiją ir žiūriu — Holivudas. Baigiasi Holivudo filmavimai, žiūriu tokias vėliavas - blackflagus, į šiukšlių dėžę meta. Klausiu - kodėl jūs metat tuos flagus? Sako, baigėsi filmavimai, amerikiečiai tas nesąmones naudoja. Visa kino industrijos sistema dar nesuprato. Aš gal kažkiek pradėjau gaudytis, po truputėlį vėrėsi akys, kad Lietuva pradėjo žengti tolyn ... iš po to „atkelto dangčio“ išbėgo krūva talentingų žmonių. Staiga - visiška laisvė. Ir vienoje pusėje keliauja reklamos, pinigai, kitoj pusėj - servisas, Holivudas, trečioj pusėj - susigūžę menininkai - duokit pinigų, mes darysim, mes kino... valstybiniai pinigai ir tos grupės, kaip maišosi, kaip konkuruoja. Aišku, mums operatoriams geriausia, jeigu mes tik puolam į visas tas tris grupes, tai galim biški reklamos, biški meno, biški ten - taip aš suvokiau visa tai. Ir vyko labai įdomūs procesai. Akademija, LMTA vystymasis koks yra įdomus procesas. Gal kiti papasakos. Mano akimis — atradau tokį atkeltą dangtį  ir buvo labai labai įdomu. Mūsų nebuvo daug ir man gražu, kad mes viskuo dalinomės. Pavyzdžiui, mano karta, aš taip suvokiau, kad mes tikrai dalinomės. Tokių dalykų, kad čia mano paslaptis ar kažkaip panašiai, ne, atrodo, nebuvo, priešingai — tiktai bandom, tik darom, kažkaip viens kitą mėginam nustebint. Tai buvo toks įdomus laikotarpis. 

Rasa Paukštytė: Ačiū Ramūnai. Nepadėk, prašau, mikrofono. Prieš septynerius metus mudu su tavimi kalbėjom, atsimeni, tokį pokalbį „Ar nenusinešė sidabras mūsų sielų?“. Tai turėjom omenyje visai pasikeitusius formatus ir kaip tik jūs patekot į tą laiką, kai kino juosta iš kino dingo. Juostą pakeitė skaitmuo. Norėčiau, kad tą laiką prisimintum, su kokiom baimėm sutikot tą skaitmeną? To klausiu ir Tavęs, ir Audriaus Stonio.

Ramūnas Greičius: Aš norėčiau pasidžiaugti, kad mes turim tokią moderatorę. Ji tiesiog traukia tuos sakinius iš burnos, tas mintis, kaip gera, kad mes turim Rasą Paukštytę, kuri tame viskame gaudosi. Ačiū Tau, Rasyte. 

Rasa Paukštytė: Taigi aš su jumis visais keliauju kartu per šituos tris dešimtmečius. Man paprasta. 

Ramūnas Greičius: Į šitą klausimą atsakymą gausite Rasos knygose. (Juokiasi) Iš esmės vyko keli tektoniniai lūžiai. Vienas tektoninis lūžis įvyko tada, kada pasikeitė industrija, perėjo iš sovietinės į tą kapitalistinę. Įsivaizduojat, Lietuvoj buvo didžiulė laboratorija, ryškino juostas, buvo fabrikas, reiškia, ant to išplauto sidabro dabar žmonės gyvena, net nežinodami, kad yra Lietuvos kino studijos teritorijoj. Joje buvo laboratorija ir ją uždarė. Ir vietoj to, kad atidarytų naują kapitalistinę laboratoriją, ne, sistema nesugebėjo persiorientuoti, neatidarė. Mes filmuojame ant kapitalistinės juostos Kodak, Fuji ir važiuojam į užsienį ryškinti. Ir mes kažkaip buvom pripratę prie to, kad vaizdas latentinis. Tai yra stebuklas, kai tu nufilmuoji ant juostos ir nežinai, ką nufilmavai. Nei vieno žmogaus nėra, kuris pasakytų, kaip iš tikrųjų bus, išskyrus operatorių. Ir visi - nu kaip? Yra. Fuu - su palengvėjimu. Aikštelėje tu esi dievas. Niekas nepakomentuos. Galėjai tokiame kaip televizorius „Šilelis“ juodai baltą vaizdą įžiūrėti, kažkas ošia. Ten lyg yra aktorių, matai, kad juda, bet daugiau nieko, nieko negalėjai pamatyti. Bus gerai ir viskas. Ir kai ateini į salę ,– o stebuklas! Tavo rankose tas latentinis vaizdas, tu valdai sidabrą, tu valdai procesus, matai, kaip ten tas sidabriukas lyg spermatozoidas eina, lyg apvaisina, atsiranda spalva, atsiranda paveikslėlis. Tu buvai dievas. O dabar. Dabar filmuoji, aplink dešimt monitorių ir visi - ooo, čia per žalia, čia per aukšta, to aktoriaus ūsai per ilgi... Atsakomybės lygis pasikeitė. Tuo metu, kai ateina skaitmuo, ateina tokia plastmasė. Ir tau, atsibudus ryte, reikia pasirinkti, ką pasakysi Rasai? Juk ji tavęs klaus - ar filmuosi su skaitmena? Ar čia yra kinas? Ar tikrai kinas? Ir taip nesinori sakyt, kad čia kinas, nes ta visa magija, ta visa karaliaus karūna jinai… O mes tai galvojam, kad nuo to sidabro viskas priklauso, kad ten kino esmė, o ne kokiuose aktoriuose ar... nene... Aišku, juokauju. Viskas yra labai kompleksiška. Tai va, mes labai skausmingai tą laiką išgyvenom, bet visi ryte atsikėlę pasakėm, kad taip, deja, taip, ateina tas kitas laikas, labai skausmingas. Ir anksčiau tas pats buvo su kino filosofija. Būdavo juosta ir būdavo sektorius, o sektorius būdavo veidrodėlis. Ir tu matai per tą veidrodėlį, ką tu filmuoji. Kai veidrodėlis pasitraukia, visas vaizdas praeina į juostą. Vadinasi, tu visko, ką filmavai, nematei, tu matei tai, ko nebus juostoje. Tai galbūt skamba techniškai, bet filosofiškai. Tai yra didžiulis stebuklas. Mes niekados nematėm to, ką mes filmavom. Jeigu kokia nors blykstė, pavyzdžiui, žaibas činkšt, ir mes akimis operatoriai pamatydavom tą žaibą, tai žinodavom, kad kino juostoj to žaibo nebus, mes jį tik pamatėm, bet juostoj tas žaibas neatsispindėjo. Ot idomus tas kinas-melas. Atėjo skaitmuo irčikščikščikšt - viską matom, viskas yra. Audriau, pasakyk ką nors. 

Audrius Stonys: Šiek tiek patikslinsiu Ramūną, kad nebuvo operatoriai visiški dievai tada. Pirmiausiai reikia prisiminti, kad juostos jautrumas ritės pradžioje, viduryje, pabaigoje galėjo kardinaliai skirtis, todėl net ir nufilmavęs ir tinkamai eksponavęs, niekada nežinojai, ką ten gale gausi. O galų gale buvo ir Svema, kur būdavo visokie elektros išlydžiai. Ir aš atsimenu, kaip tirtėdavo operatoriai prieš tą peržiūrą, kai jau ateidavo iš laboratorijos medžiaga, nes tu tikrai nežinai, kas ten gausis, ar bus vien žalia, ar bus raudona, ar sudarkyta kažkokiais žaibų blyksniais. Arba išvis bus juoda juosta ir visiškai ne dėl operatoriaus kaltės. 

Ramūnas Greičius: Dėl to tą laboratoriją po to ir nugriovė, ar ne? 

Audrius Stonys: Nugriovė laboratoriją. Vaidybinio kino juosta gal ir galėjo keliauti į Barandovą arba į Varšuvą ryškintis, o dokumentinis kinas keliavo į Baltarusiją. Ir aš atsimenu, koks tas visas procesas vyko. Mane paskui labai nustebino, kad ten, Barandove elektroniniu būdu buvo skirstomi visi ryškalai, sveriami. Atsimenu Baltarusijoj - su šiūpeliu taip paimdavo, pasemdavo, pažiūrėdavo - gal biški daugiau, taip, gal šiek tiek mažiau ir įmesdavo. Ir tada jau tikrai nežinodavai, kas iš to išeis. Todėl, kai gaudavosi, tai iš tikrųjų būdavo tokia šventė ir taip būdavo smagu, kad kažkas įvyko gera. Ir tas laukimas neįkainojamas. Aš visiškai sutinku su Ramūnu. Tas stebuklo laukimas - ach! Įvyks! Ir aš galėčiau nostalgiškai pasakyt, kuo juosta man iki šiol brangi: juostoje tu gaudavai daugiau negu matydavai akimis. 

Aš atsimenu, mes su operatoriumi Rimvydu Leipumi filmavom „Neregių žemę“, ten senutė praeina, nieko ypatingo, toks purvinas pavasario peizažas, pilkas, apsiniaukęs dangus, negražus visiškai vaizdas ir staiga žiūrim - juostoj atrodo, kad ten visiškai kitas pasaulis. Tai su video, su skaitmena - ką tu matai, tą tu ir gauni. Ir tai toks nuviliantis dalykas, todėl man pačiam perėjimas buvo labai skausmingas. Aš sakiau, ne, niekada, kas bebūtų - kinas visada liks kinas, skaitmuo visada yra kompromisas. Ir aš atsimenu, bandžiau kabintis, vieną filmą dariau pusiau video, pusiau kiną. Tada gavosi dar blogiau, todėl, kad video medžiaga pabrėždavo tą kino išskirtinumą, o kinas pabrėždavo, kokia prasta video medžiaga. Vėliau pastebėjau, kad kino suvokimas vyksta būtent per filmus. Per kitų autorių filmus. Ir kai aš pamačiau Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“, tada supratau, kad šitas filmas galėjo būti nufilmuotas tiktai videokamera. Staiga aš pamačiau, kad šito filmo 35 mm tikrai nebuvo galima nufilmuoti, kad čia, va čia yra ta jo vertė. Ir taip po truputėlį įvyko tas prisijaukinimo procesas. Dabar prisimenu tik kaip kažkokį gražų sapną tuos 35 milimetrus. Dabar, aišku, matau, kaip išsivystė tos skaitmeninės technologijos. Bet tas perėjimas buvo labai skausmingas. Aš guodžiausi, Amžiną Atilsį, Jonui Griciui, kuris mane išvadino retrogradu. Bet aš vis tiek, iki pat Arūno Matelio filmo, išlikau ištikimas juostos šalininkas. 

Rasa Paukštytė: Galbūt tai susiję ir su filmų turiniu, nes šiaip ar taip pirmasis dešimtmetis — atmosferinio kino, pojūčių kino, ar ne? Filmai, turbūt, labiau apie vidinį pasaulį, negu apie išorinį. Kaip manai, Audriau? 

Audrius Stonys: Žinoma. Žinoma, kad visa tai labai susiję su filmų turiniu. Ir pagrindinė klaida, kurią darė mano karta per tą lūžio momentą, kad mes turėjom video, ir mes nesupratom, kad atėjo visiškai kita technologija, su kuria reikėtų visiškai kitaip elgtis ir kad reikėtų duoti jai kitą kūną, visai kitą turinį. Ir ką mes darėm, mes filmavom su video kamerom ir pakankamai tada dar prastom, bet taip, lyg filmuotume kino kamera. Ir mums patiems būdavo siaubingas nusivylimas, kad nufilmuojam, na, tuos pačius rūkus, juostoj tie rūkai kažkoks stebuklas, spindi, paslaptis, o čia kažkokia nesąmonė, kažkoks muilas visiškas. Ir net žiūrint tą vaizdą, turėdavai kiekvieną kartą pasakyt - beveik kaip 35 mm, nu bet nevisai, bet bet beveik… ir tas įsileistas kompromisas, jisai moraliai žlugdė. Nes kine, kai tu pasakai, kad beveik gerai, nu bus gerai, beveik gerai — tai čia yra kelias į pražūtį. Kol mes pradėjom suprasti, kad imituoti kino vaizdo nereikia. Kad reikia iš tikrųjų atrasti, ką skaitmeninės technologijos duoda naujo ir kokias atveria galimybes, kelius, kaip gali tas kinas prieiti prie žmogaus, kaip jis gali stebėti ilgai, ko seniau negalėjo, kaip gali tapti gyvu kūnu. Mes gi konstruodavom, statydavom kadrą, skaičiuodavom sekundes, o čia režisierius, operatorius gali kvėpuot ir t.t. ir t.t. 

Ramūnas Greičius: Visai neseniai kalbėjom apie punktualumą šiais laikais. Mobilūs telefonai tarsi panaikino susitarimo sąvoką. Visą laiką keičiamas laikas, visą laiką, kažkas keičiasi, keičiasi. Tas mobilus telefonas iš esmės toks patogus dalykas, bet taip sulaužė kažkokius mąstymo, pareigos, suvokimo aspektus. Ir kai atsirado skaitmuo, vyko labai panašiai. Čia tos technologijos panašiai ir vystėsi. Kai gavom skaitmeninį kiną, supratom, kad to momento paspaudimas kainuoja, metras - 2 doleriai. 2 doleriai per sekundę tenais - 40… Tiesiog pinigai pinigai pinigai eina. Aišku, apie juos negalvoji, bet suvoki, kad tai yra labai brangus produktas. Todėl apie ką tu filmuoji, verčia galvoti. Labai didelis susikaupimas būdavo prieš filmavimą. Tu negali tikėtis, kad ateisi ir po kelių valandų pradės lietis. O jeigu po kelių valandų liesis, tai turi numatyt, kad taip bus ir tą juostą ištaupyt, ta juosta užtaisyta turi būt. Ta prasme, tas susikaupimas, ta disciplina profesinė jinai buvo truputėlį kitam lygmeny ir viskas su skaitmena pasistūmė į tokį… mmm.. negaliu sakyt į piknaudžiavimą, yra skirtingi būdai filmavimo, tam tikri filmai to reikalauja, iš tikrųjų. Bet mes labai dažnai galvojame, kad mokymo procese reikia grąžint kino juostą, kad ji išmoktų atsakomybės už kiekvieną paspaustą akimirką, už atrinktą filmui akimirką ir, manau, kad taip atsitiks. 

Rasa Paukštytė: Girdžiu žodžius: „apie ką tu filmuoji, ką tu filmuoji“ ir galvoju, kad išpažintinis momentas buvo 90-ųjų kartai labai svarbus. Tačiau praėjus dešimtmečiui ateina į kiną kita karta ir ateina ji, atrodo, taip lengvai ir saldžiai, ar ne, Ignai? Nematau Tavęs, užstoja ana karta - Audrius Stonys. Prašau, Ignai, kad prisimintum garsųjį manifestą. Šiandien jis gal ne toks garsus, bet tuomet jis buvo ir garsus, ir juokingas, ir galbūt atrodė kvailokas. Vyresniųjų požiūriu... Dabar gi tas manifestas liudija, kaip jautėtės jūs, tada ateinanti į kiną kartą, kuriai atrodė, kad tikrai režisieriai nekreipia jokio dėmesio į žiūrovą, kad kinas yra absoliučiai korumpuotas, kaip jūs rašėt. Kad reikia viską aukštyn kojom versti, taip lengvai saldžiai kiną užkariauti. Ar gali prisiminti tuos manifesto laikus? 

Ignas Miškinis: Galiu. Jūs truputį supainiojot — „Lengvai ir saldžiai“ niekaip nesusiję su manifestu. 

Rasa Paukštytė: Žinau, kad nesusiję.  Iš pradžių buvo „Lengvai ir saldžiai“, po to buvo manifestas, po to - „Diringas“. „Lengvai ir saldžiai“ prisiminiau lyg tokį įėjimo į kiną būdą. 

Ignas Miškinis: Gerai, tai čia irgi turiu paprieštaraut. (...)

 

Tikrai bus daugiau...

 

Teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo nuotraukose - diskusijos dalyvės ir dalyviai. Nuotraukų autorė - Vytautė Ribokaitė.