Kino teatre. Pagarbus atstumas iki garsios pianistės

„Bet tau viskas vis tiek laimingai baigėsi“, - pasakė mama Mūzai Rubackytei, kai ši pagaliau atskleidė jai šešėlinę, t. y. dramatiškąją savo gyvenimo Paryžiuje pusę, aprašytą autobiografinėje knygoje. Kokių vargų būta tame šešėlyje, sužinos ir dokumentinio filmo „Mūza“ žiūrovai. Tam skirtas vienas epizodas filme, trunkančiame pusantros valandos. Iš esmės Agnės Marcinkevičiūtės „Mūza“, sukurta studijoje „Fralita films“, pasakoja ir rodo tai, kas pianistei „baigėsi laimingai“. Gyvenimą ir muzikos pamokas su dviem puikiom pianistėm ir pedagogėm – mama ir teta. Viešus koncertus nuo mažens. Jausmą, kad skambindama fortepijonu ji yra ypatinga. Laimėtus tarptautinius konkursus. Vėlyvą gražią meilę. 

Operatoriaus Ryčio Kurkulio kamera pavertė vaizdu frazę, kurią Mūza Rubackytė yra pasirinkusi savo knygos pavadinimui: „Gimusi po fortepijonu“ (parašyta prancūziškai, ten ir išleista, vėliau išversta į lietuvių kalbą, muzikantės autorizuota ir išleista čia). Filmas ir prasideda po fortepijonu, kameros žvilgsnis išglosto jį nuo dugno iki viršaus kartu su pianiste – jie neatskiriami, maždaug taip, kaip Mūza netrukus pareikš: „Man tai yra visiškai gyvybinis poreikis – jausti savo kūną gebančiu skambinti. Be fortepijono aš jaučiuosi surūdijusi“.

Ir pačią pianistę kino kamera pirmiausia pamato iš po fortepijono – jos ryžtingą ir grakščią eiseną, puošiamą blizgiu koncertinio drabužio skvernu. Tą pačią ryžtingą elegantiškos moters eiseną netrukus atpažinsime ir mieste, kur pianistė eina, įsikibusi į parankę savo vyrui Alainui Golay. Jie tolsta, filmuojami iš nugaros. Ar tai ženklas, kad ir filmas, iš dalies skirtas jiems abiems, jų meilei, neleis priartėti prie šitų žmonių, net jei jie dosniai kalba specialiai filmui?

Mūzos pasakojimai skamba už kadro, kai muzikantė vaikšto kuriame nors iš jai artimų miestų. Tokiais ji laiko Paryžių, Ženevą, Vilnių, Budapeštą. Vaikšto viena arba dviese, apsikabinusi su savo vyru. Jos pasakojimų leitmotyvas: ji sąmoningai auginta muzikai ir pirmiausia ji yra muzikos žmogus, o visa kita – tik po to. Jei kadre kas nors prabyla apie Mūzą, tai tik tam, kad patvirtintų jos ypatingumą, kuris akivaizdus nuo pirmų kadrų, filmuotų „Mūzai“, ir archyvinių, nes fenomenalių gebėjimų Mūza įamžinama nuo vaikystės. 

Filme esama ir neprimygtinio edukacinio turinio, skatinančio klausytis ir girdėti skambinamą muziką, jausti jos charakterį, nes arba Mūza kaip pedagogė dirba su jaunais pianistais, kad šie išgautų kuo tikslesnį skambesį – tada matai, kaip skirtingai galima sugroti tą pačią frazę. Arba išklausai Alaino Golay odę apie Mūzos skambinimą ir jos poveikį publikai, o tada ji groja – įkvėptai, mūziškai, visa panirusi į muziką, o kamera stebi ją dviem rakursais. Tada svarstai, ar tikrai reikėjo filmui tiek mylinčio vyro žodžių prašmatnaus rožyno fone, jei jų turinys – čia pat kadre, kai Mūza skambina. 

O kaip su gyvenimo šešėliais, slėptais nuo mamos, kuri ruošė dukrą svaigiai pianistės karjerai? Atrodo, dramos, ištikdavusios Mūzą ne vien Paryžiuje, slepiamos ir nuo filmo žiūrovų. Jas tenka nujausti iš muzikantės užuominų. Tarkime, atskiras ir nepažintas tėvo gyvenimas – kaip tai veikė augančią prie fortepijono mergaitę? Arba metai, kai talentinga, svarbius konkursus laimėjusi sovietijos pianistė turėjo koncertuoti po visą plačią ssrs, miestelius ir gamyklas, nes niekas jos neišleido groti kitų šalių salėse. Tai buvo rimta drama muzikantei, ar ji mokėjo kažkaip oriai laikytis, saugoti savo meistrystę? Ir pagaliau Paryžius, nelengva gyvenimo svetur pradžia, kurią filme Mūza prisimena, susitikusi su paryžiečiais bičiuliais kavinėje – laikas, kai ji, tėvynėje pripažinta, bet suvaržyta trisdešimtmetė muzikantė, Paryžiuje gyveno draugų butuose, palaistydama gėles ar pamaitindama kates, koncertuodavo tik pobūvių svečiams prabangiuose namuose, o turgaus uždarymo valandomis eidavo parsinešti pardavimui nebetinkamų nemokamų produktų. 

„Mano tarptautinė karjera vėlavo 15 metų“. Kokia to vėlavimo kaina? Kaip tik pokalbyje Paryžiaus kavinėje Mūza Rubackytė prisimena ir cituoja savo greta sėdinčio draugo menininko atsakymą apie tai, ką jis darąs, kai neturi užsakymų ir pinigų: jis tiesiog dirba lyg niekur nieko, tai gerai veikia jį patį ir tada žinia apie jį ir jo darbus kažkaip magiškai sklinda, jis tampa reikalingas. Sakytum, svarbiausia filmo vieta! Principas, kadaise išgelbėjęs Mūzą Paryžiuje. Bet nesureikšminta, neakcentuota, ši mintis tampa lygi su visais kitais „Mūzos“ pašnekesiais. 

Pagal Mūzos gyvenimą galima sukurti įvairaus žanro filmus, priklausomai nuo to, kas kino kūrinio autoriui atrodys svarbiausia. Agnė Marcinkevičiūtė kūrė filmą ne apie Mūzos Rubackytės gyvenimo dramas. Ji pasirinko žanrą, kuris leidžia gėrėtis ir kultūringai ilsėtis. Filmas lygus, malonus, gražus, mandagiai minintis ir šlovinguosius herojės muzikinio kelio momentus, ir šešėlius, nepamirštantis ambasadorių bei prezidentų kaip Mūzos klausytojų. Daug meistriško muzikavimo, daug svajingo vaikščiojimo, daug prisiminimų. Tik neapleidžia įspūdis, kad tie prisiminimai, net ir apie sunkiuosius laikus, panašiai blizgūs ir elegantiški kaip koncertiniai Mūzos kostiumai. 

Viename epizode mylimas vyras Alainas madingam dizaineriui užsako sukurti suknią mylimai žmonai Mūzai. Filmas – ne suknelė, režisierė – ne dizainerė, tenkinanti užsakovų pageidavimus. Ji atliko didžiulį tiriamąjį darbą, nagrinėdama filmuotus archyvus ir stebėdama daug pasiekusios artistės šiandieną. Režisierės santykį su heroje galima būtų įžvelgti, regint kaip archyviniuose kadruose laiminga išsipildžiusios pianistės mama su ašaromis stebi dukros skambinimą, vėliau laiko ją už rankų, sakydama: „viso pasaulio Mūza, visi ją myli, jos negalima nemylėti“. O Mūza sėdi nugara į žiūrovus ir kadruose su mama, ir filmo finale, kai ji Lietuvos Filharmonijoje bisui skambina Ferenco Liszto „Meilės svajas“.  Ji groja kažkur nutolusi. Ar ji leidosi būti pažinta? Ar sutiko, kad prie jos būtų priartėta?