Prieš premjerą. Eglutę puošti reikia

Atėjęs į kiną dar pirmajame Nepriklausomybės dešimtmetyje režisierius Arturas Jevdokimovas savo filmus kuria ilgai, kartais net su pertraukomis ir/ar visokiais nuotykiais, todėl jo filmografija nėra ilga. Pradėjęs kurti, kaip ir visa „lūžio karta“, poetinę dokumentiką „Kirtimų idilės“  (1991), „Aukštyn upe“ (1992), kitas juostas, pastarųjų metų filmuose „Second hand“ (2019) ir naujausiame  „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ režisierius daug didesnį dėmesį skiria jautrioms socialinėms temoms, seka įdomių istorijų vingiais, bet išsaugo ir būdingą nuo ankstyvųjų filmų humoro jausmą, empatiją savo filmų herojams. 

Filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ keliauja iš Sakartvelo į Daniją ir kitas šalis, gilindamasis ne tik į eglučių auginimo verslą, bet ir atskleisdamas žmogiškos bendrystės istorijas ir dramas. Režisieriui smalsu tyrinėti, kas gi slypi už tos kalėdinės eglutės istorijos.

Filmo premjera įvyko Tarptautiniame Talino festivalyje „Juodosios naktys“, o lietuviška – laukiama šiemetiniame „Kino pavasaryje“. Jos išvakarėse kino kritikė Neringa Kažukauskaitė kalbasi su filmo režisieriumi Arturu Jevdokimovu.

----------------------------------------------------------------------------------------------------

-- Pradėkime nuo filmo pavadinimo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“.  Atrodo, laukia epiškas pasakojimas.

--  Taip, toks žiaurus pavadinimas, kuris per ilgą filmo atsiradimo procesą praktiškai nesikeitė. 

-- Kas atpūtė idėją sukurti filmą apie tokią neįtikėtiną Kalėdų eglutės kelionę po įvairias pasaulio šalis?

-- Kaip žinia, esu labai susijęs su Gruzija. O ši šalis yra nepaprastai dėkinga  daugybe visokių istorijų. Nuo aukso vilnos ten ieškojusių argonautų - net yra miestelis, kur kas antra moteris vardu Medėja - iki istorijos apie kalėdines eglutes, kurią išgirdau daugiau nei prieš 10 metų, kai dariau ten visai ne su kinu, o su leidyba ir fotografija susijusį projektą.

80 procentų kalėdinių eglučių Europoje yra kaukaziniai kėniai. Jie išauginti iš sėklų, surenkamų iš natūraliai išaugusių didžiulių medžių. Jų nėra daug – du dideli eglių miškai Račos regione, išsidėsčiusiame Kaukazo kalnuose tarp Svanetijos ir Imeretijos. Tai vieta, kur nėra daug turizmo, retai apgyvendintos vietovės, bet labai nuostabus kalnų apsuptas regionas. Ten auga geriausios eglės. Išaugintos iš to konkretaus šlaito sėklų jos kalėdinių eglučių reitinguose užima garbingą vietą, kaip šampanas putojančio vyno pasaulyje. Sėklų ir sodinukų pardavėjai Danijoje visada nurodo, kad sėklos surinktos Ambrolauri - Tlugi zonoje, tai tarsi prekinis aukščiausios kokybės ženklas.

Beje, prieš 200 metų ten įvyko didelis gaisras, ir medžius užsodino iš naujo. Jos visos yra panašaus amžiaus ir didelės, užaugusios iki 50 m. Rugsėjo mėnesį vietiniai lipa į jų viršūnes ir renka kankorėžius. Tada iš tų kankorėžių lupa sėklas, ir danai jas superka. Didžioji dalis eglučių plantacijų auga Danijoje, dar šiek tiek ir Vokietijoje. Iš ten jos pasklinda po visą Europą. O kerta jas daugiausiai Rytų europiečiai – lenkai, rumunai, lietuviai. Todėl dabar prekybos centre pamatęs pardavinėjamą eglutę iš jos etiketės galiu atpažinti, kad čia, pavyzdžiui, mūsų chebra iš Žagarės kirto... Tai va tokia keista istorija. Atrodytų, eglutė ir eglutė, kas už jos tokio galėtų būti, o pasirodo...

-- Taigi  filme sekate visą tą eglutės gyvenimą – nuo jos sėklų surinkimo iki tapimo mūsų kalėdinės šventės simboliu?

-- Taip, toks ir yra mūsų filmas, kelionė kartu su eglute nuo pat pradžių iki galo. Prasideda, kai mes su vietiniais lipame į medį, renkame kankorėžius, paskui važiuojame į Daniją ir t.t. O baigiasi, kai atvažiuoja sunkvežimis ir surenka po švenčių išmestas eglutes. 

Įdomu, kad pavyko gana giliai susipažinti, net susidraugauti su vietiniais gyventojais. Ne taip sunku buvo kalnuose, nes ten žmonės atviresni, smalsūs, bet žymiai sunkiau įlįsti į eglučių augintojų šeimos gyvenimą Danijoje. Vienu metu net atrodė, kad bus neįmanoma. Mūsų danų koprodiuseriai sakė: ne, neradome nė vienos šeimos, kuri jus įsileistų. Bet pagaliau pavyko susidraugauti su tais, kuriuos nuo pat pradžių pažinojome. Marianna ir Larsas, turintys ekologišką, nedidelį eglučių auginimo verslą. Vieną kartą, besėdint prie vyno taurės, Marianna sako: gerai, aš tau kai ką parodysiu. Nuėjo ir atnešė dvi VHS kasetes, kurios buvo filmuotos, kai jie pirmą kartą atvažiavo į kalnus 1990-91-ais metais. Įsivaizduoji,  jauna danų pora tais laikais atvažiuoja į Kaukazo kalnus norėdami užsukti tokį verslą. Tai tokių scenų prifilmuota su šokiais, dainomis, ragais, pripildytais vyno...

-- Bet numanau, kad ta sekama filme eglutės gyvenimo ir mirties istorija yra tik fonas visai kitomis temomis pakalbėti.

-- Žinoma, tai tik fonas. Ta eglučių istorija tik  fabula. Iš esmės, filmas, nepaisant visokių linksmų dalykų, gavosi gana liūdnas. Šventės baigiasi, ir reikia toliau išgyventi. Kai pakankamai arti priartėji prie žmonių, pamatai bendražmogiškus dalykus. Ir visai nesvarbu, kad, sakykim, sėklų rinkėjų buitis kalnuose skiriasi nuo danų kasdienybės kaip diena ir naktis. Visiškas kontrastas. Bet pamatai žmogiškus dalykus, kurie visus jungia. 

-- Žmonių bendrumas visada ypač svarbi Tavo filmų tema. Judant per įvairias šalis ir tautas, visur priartėji prie savo herojų ir parodai, kokie panašūs dalykai mus visus sieja. 

-- Man tas įdomu. Kur benuvažiuotum, gali susirasti dalį savęs. 

Dar netikėtai filme atsirado labai svarbi prievartos, smurto tema. Pavyzdžiui, yra nedidelis epizodas nufilmuotas Ukrainoje. Atrodytų, pritempti karo reikalai, bet visai ne. Mes tiesiog norėjome skirtingose šalyse pasifilmuoti kalėdinių švenčių. Paprašiau draugo ir kolegos, televizinės versijos montažo režisieriaus Ivano Sautkino nufilmuoti savo šeimos šventę namuose Kijeve. Jis filmuoja savo naujametinę šventę, kai pirmą kartą devynmetei dukrelei leidžiama neiti miegoti, su visais prie stalo laukti Naujųjų, o baigiasi tuo, kad paskelbiamas oro pavojus, ir jie turi leistis į slėptuvę. 

O kalnuose visi turi ginklus. Žaidžia vaikai -- brolis nukreipia  žaislinį šautuvą į  sesę ir sako: dabar klaupkis, aš tave nušausiu. Tokie vaikų žaidimai. O kitas atvejis, kai paauglys pavogė tėvo šautuvą ir atsitiko baisi tragedija, kuri vos visiškai nesugriovė mūsų filmo. Ta prievarta niekur nedingsta, ji vis iš kažkur atsiranda, ateina į filmą. Supranti, kad tai, deja, labai būdinga žmogui. 

-- Ir jautri socialinės nelygybės tema atėjo į jūsų filmą.

--  Netyčia, visai neketinau apie tai kalbėti. Bet po premjeros Talino festivalyje sulaukėme atgarsių, kad mūsų filmas yra kapitalizmo kritika. Tik, sakyčiau, ne kapitalizmo, o labiau globalizmo. Filme yra tokia scena – mūsų danų pora vakarieniauja pas mamą. Tokia tipiška danų šeimyninė vakarienė. Mūsų garso režisierius danas juokavo, kad visai kaip pas jo tėvus. Ir mama, pagyvenusi moteris, sako, man patinka Himalajų druska. O mūsų Larsas atsako, kam tau tokia druska, kurią per pusę pasaulio reikia vežti, ar savos neturime? O ji atsako: aha, o jūsų eglutės?  Mes visi jau esame taip susiję tarpusavyje. Netikėtais saitais susaistyti, kurių nebeatmazgysi.

Prieš kokį dešimtmetį Sakartvelo  vyriausybė užsakė tarptautinei agentūrai tyrimą, ar negalėtų jie patys savo šalyje auginti eglučių. Suplojo nemažus pinigus už tą tyrimą, ir paaiškėjo, kad nieko nebus. Niekas jų į rinką neįsileis, kita vertus, reikalingi didžiuliai plotai auginti eglutėms. O danai irgi svarstė: kam į tuos kalnus važiuoti, gal galima iš čia išaugintų eglučių surinkti sėklas. Ir paaiškėjo, kad ne, nieko nebus. Gal dėl kitokio klimato ar jūrinių vėjų iš daniškų sėklų neužauga tokia graži ir tiesi eglutė kaip iš gruziniškų sėklų. Yra griežti kriterijai, o eglutė tada neužauga tokia tobula, kaip reikia. 

-- Tavo kūrybinis braižas bėgant metams pasikeitė. Pirmieji filmai, sukurti 10-tajame dešimtmetyje, turėjo būdingus „lūžio kartos“ bruožus. Savo dokumentinėse juostose fiksavai įvykius, nešamus laiko tėkmės. Dabar to nebeliko, visai kitos temos ir stilistika, atsirado net socialinių problemų atgarsis.

-- Tai tikrai buvo būdinga visai kartai, bet aš su tuo atsisveikinau filmu „Suokalbio antologija“. Visgi dabar yra kitas laikas, ir man įdomu, kas ir kaip yra čia ir dabar. Buvo toks keistas nutikimas, kuris ne tai, kad akis atvėrė, bet paliko labai stiprų įspūdį man pačiam apie save. Prieš keletą metų Vilniaus trumpųjų filmų festivalis surengė mano kūrybos retrospektyvą. Todėl reikėjo patvarkyti senus, netikslius angliškus subtitrus filmuose. Turėjau peržiūrėti filmus, seniai nebuvau jų matęs. Pradėjau žiūrėti ir supratau, kad nesuprantu, ko aš ten tada norėjau... Pajutau, kad esu svetimas tam, ką matau. Tai labai keistas atradimas. Lyg ir aš buvau, bet dabar jau kitaip galvoju, kitaip  jaučiu. Todėl nebegaliu kurti, kaip tada, nes viskas jau yra kitaip. 

-- Kodėl taip ilgai buvo kuriamas šis filmas? Kiek laiko viskas užtruko?

-- Oi ilgai... Susipažinome su sėklų rinkėjais kokiais 2014 metais. Filme net šiek tiek panaudota medžiagos iš to laiko. Tokių žmonių nėra daug, gal pora kaimų. Dar, beje, egzistuoja ir eglučių piratai, kurie nelegaliai renka tuos kankorėžius. Tačiau kai vėl atvažiavom beveik po 10 metų, tai viskas buvo pasikeitę. Vėl nauji žmonės, kol su jais susigyveni... Laiko ten praleidome daug. Dar per filmavimo vidurį ištiko pandemija. Grynai techniškai buvo labai sudėtinga. Toks ilgas ir komplikuotas procesas. Vis kažkas sutrukdydavo. Tai nesisekdavo pinigų pritraukti, tai kiti darbai užsisukdavo. Buvo momentų, kai norėjau to filmo visai atsisakyti. Labai padėjo šiam projektui išjudėti prodiuserė Ringailė Leščinskienė. Ringailė nemažai metų gyveno Tbilisyje. Ji pirma moteris prodiuserė Gruzijoje, dirbusi reklamoje, televizijoje ir pelniusi net „Kanų liūtų“ apdovanojimų. Pandeminė pauzė reklamoje jai virto galimybe įsitraukti į šį projektą.

Šis filmas yra ryškus kolektyvinio darbo pavyzdys. Net negaliu rašyti titruose film by...Bent jau trys žmonės yra neatsiejami nuo šio filmo – Ringailė, operatorius ir montažo režisierius Bernardas Andriušis ir aš. Visi trys esame labai susiję su Sakartvelu. Ta šalis yra dalis mūsų. Visi buvome persimaišę, ir vienas kitą pakeisdavome bet kokiose filmo kūrimo pozicijose. Todėl šiam filmui visai netinka vieno žmogaus autorystė. 

-- Ar keitėsi ir kaip keitėsi filmo sumanymas, jo struktūra?

-- Nutiko labai keista istorija, jos dalis liko filme. Bet pats filmo kūrimas po to labai susikomplikavo. Aš turėjau pirminę idėją, kad du paaugliai, dalyvaujantys eglučių versle, vienas Danijoje, o kitas Kaukazo kalnuose, filmuotų savo video dienoraščius. Nupirktume jiems mobilius telefonus su labai geromis kameromis, ir jie ten filmuotų. Iš esmės, net du kartus buvau pradėjęs tą daryti. Pirmą kartą, dar 2014, buvau kamerą palikęs vietinei mergaitei kalnuose, bet ji užaugo, išvažiavo kažkur mokytis. O kitą kartą suradome labai įdomų berniuką, tokį savotišką. Ten tų vaikų nelabai daug, kaimai nyksta. Kai atvažiavome mokykloje buvo gal 15 mokinių, o per 10 metų liko tik 3. 

Ir štai –mes jau gavome finansavimą, turėjome aiškius filmavimo planus, ir tada įvyko  baisi tragedija. Ji nuskambėjo per visą šalį, ir tam regionui ypač atsiliepė. Mūsų herojus, kuris turėjo filmuotis, nušovė savo draugą.  Mes tuos abudu berniukus jau spėjome pafilmuoti. Buvo labai įdomu, atrodė, tikrai pavyks, pamatysime jų gyvenimą iš vidaus. Ir tada vienas nušauna kitą. Vienas slapstosi, kito nebėra. Visas kaimas, paveiktas tokios kraupios istorijos, kraustosi  iš proto. Sugriuvo visas filmo planas. Teko  viską keisti. 

Laimei, atsirado mergaitė, kurią ir matome filme. Ji buvo gerokai jaunesnė nei mums reikėjo, bet Ringailė kažkokiu momentu tiesiog įdavė jai telefoną filmuoti, ir pasirodė įdomus personažas. Taip grįžome prie tos istorijos. Ji yra filme, neturi pabaigos, nes niekas ir nežino, kas nutiko iš tikrųjų. 

-- Ar nebuvo minčių pakreipti filmą šia linkme – visgi išsiaiškinti, kokia drama ten nutiko?

-- Buvo tokia mintis, ir mes aiškinomės. Bet supranti, koks reikalas... Vienas dalykas, filmas gali virsti tiriamąja žurnalistika. Kitas dalykas, mes vis tik užsieniečiai, o ten kalnuose tokie dalykai – slapstymasis, kerštas – labai jautru. Mes buvome susiradę tą šeimą, pamatėme kokios baisos depresijos jie apimti, ir nežinai, ar įsikišęs dar labiau nesugriausi jų gyvenimo, jau ir taip sugriauto.

-- Kokio amžiaus buvo tie berniukai? Kaip suprantu, labai jauni.

-- Taip, vienam buvo 15, kitam 13 metų. Mes suradome, nuvažiavome į tą kaimą, kur jis slapstėsi. Bet tai yra tiesiog baisu. Matai  tragedijos epicentrą su visu neigiamu krūviu. Dokumentikoje taip būna – niekada negali žinoti, kiek gali įtakoti žmonių, kuriuos filmuoji, gyvenimą. Kažkiek įtakos visada palieki, ir neaišku, ar tai į gera, ar į bloga. 

 -- Taip, čia amžinas ir vienas svarbiausių etinių dokumentikos klausimų.

-- Ir čia jis labai aiškiai iškilo. Nors azarto buvo daug, turėjome priėjimą ir prie pareigūnų, ir prie vietinių žmonių, daug ką jau pažinojome tą rajone. Bet... 

 --  Ir iki šiol taip ir neaišku, kokia drama ten įvyko?

--  Ne, į tą klausimą galėtų atsakyti tik tas vaikas, kuris nušovė, bet jis tyli. Ir nežinia, ar kada prašneks. Man dar niekada gyvenime taip nebuvo, kad kuriant filmą nutiktų toks už suvokimo ribų dalykas.

--  Ar puošei kalėdinę eglutę po šito filmo?

-- Puošiau. Taip, po šio filmo kyla toks klausimas – tai ką čia dabar reiktų daryti, puošti ar ne. Reikia puošti eglutę. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje nyksta miškai. O eglutės labai gerai naikina CO, gamina deguonį. Mūsų filmo herojė Mariana turi idėją atsodinti nykstančius miškus būtent tokiomis eglutėmis. Jos lengvai prigyja, gerai auga, nedaug priežiūros reikalauja. Daugybę pliusų turi. Prie mūsų prisijungė organizacija „Myliu mišką“, jie augina mišką, irgi sodina eglutes. Galbūt gyvensime tarp daugybės kalėdinių eglučių.

-- Optimistinis režisieriaus žvilgsnis?

-- Dvejopas. Žmonės visgi nėra labai geri padarai. Kita vertus, miškas stovi, auga. Gamta vis tik stipresnė už mus.

-- Gal ji ir neleis mums pražūti.

-- Galbūt.

Neringa Kažukauskaitė

 

Publikuojamos nuotraukos iš asmeninio režisieriaus Arturo Jevdokimovo archyvo - filmuojant filmą "Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis" (titulinė), su prodiusere Ringaile Leščinskiene (5); filmo kadrai.