Po premjeros. Apie scenos šviesą

„Marijos tyla“ - jau trečias latvių režisierio Dāvio Sīmanio bendros koprodukcijos su lietuvių kūrėjais darbas. D. Sīmanis, kaip veikiausiai ir dera istoriko išsilavinimą turinčiam režisieriui, ir toliau lieka ištikimas istorinei tematikai, ypač - esminiams įvykiams, palietusiems ir pakeitusiems jo tautos istoriją. Tik naujausias „Marijos tyla“, lyginant su kitais filmais ir juose atsispindinčiomis karo vizijomis, gerokai mažiau pretenzingas formos ir turinio prasme, tarsi „įžemintas“ realios istorijos. „Marijos tylos“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Čia filmas pelnė Ekumeninės žiuri apdovanojimą, liudijantį pasirinktos temos (ypač šių dienų kontekste) aktualumą - filmas visgi veikia ne tik kaip istorija apie neginčijamą režimo blogį, bet ir kaip pasipriešinimo sistemai aktas. 

Režisieriaus dėmesį patraukusi filmo herojės Marijos Leiko (Olga Šepicka) biografija prašyte prašosi kino ekrano. Marija Leiko - latvė, tarpukario Vokietijos teatro ir nebyliojo kino žvaigždė, nusifilmavusi net pas F.W. Murnau. Į stalininę Maskvą ji atvyksta dėl gimdymo metu mirusios savo dukters. Sužinojusi, kad naujagimė išgyveno ir nusprendusi įsivaikinti anūkę, Leiko priversta pasilikti Sovietų sąjungoje iki kol bus paruošti kelionės dokumentai. Per trumpą viešnagę ji sulauks ne tik pasiūlymo padirbėti vietiniame latvių dramos teatre, bet ir slaptųjų tarnybų susidomėjimo. Filmas, žinoma, ne dokumentika, tad ir aktorės biografija dėl efekto koncentruota, sutalpinta vos į kelis mėnesius. Vis dėlto pati Leiko - ideali filmo herojė. Ji unikali, ir kartu - universali, leidžianti kalbėti ne tik apie marionetinius sistemos žaidimus kitų likimais, bet ir apie menininko vietą politikoje. O kur dar ne tik tautinės diasporos, bet ir paties Maskvoje veikusio latvių teatro istorija?

Filmo veiksmas nukelia į 1937 metus, žmonių pilną traukinio vagoną, kaip tik kertantį Sovietų sąjungos sieną. Nors keleiviai linksminasi, besiblaškantis operatoriaus Andrejs Rudzats kameros žvilgsnis, aidintys balsai, pasigirstanti muzika, kontrastuojanti tamsa čia sukuria košmaro viziją. Šis lengvai siurrealistinis prakeiksmo šešėlis nesitraukia visą filmą. Žinoma, sunku būtų tikėtis kitaip žinant stalininio „didžiojo valymo“ istoriją.

Prieštaravimų filme mažai. Didžiausias filmo pradžioje kyla iš pačios herojės pasaulėvokos - iš pirmo žvilgsnio gal net kiek gluminančios jos indiferencijos tai „mirtingai“ aplinkai, kuri nėra scena. Teatro primadona abejinga buvusių prabangaus buto gyventojų likimui, kūdikio verksmui ar ratus aplink ją sukantiems NKVD darbuotojams, net nemato savęs kaip propagandos įrankio. Bet su kokia aistra ji repetuoja finalinio Kristinos šokio judesius prieš veidrodį! Menas ir tikėjimas, kad spektaklis turi tęstis nepaisant nieko (net jei suimami visi trupės vyrai), jai yra aukščiau visko.

Todėl menas tampa netikėta antrąja filmo temine linija, galbūt net priekaištu kitiems kūrėjams, lygiai taip pat aktualiu ir šiandien. Filme scenų iš latvių teatro „Etapas“ gyvenimo - repeticijų, pasirodymų - ne tiek ir mažai, filmo kūrėjus net būtų galima apkaltinti piktnaudžiavimu. Tačiau ištraukos iš spektaklio (turbūt įsivaizduojamo, tačiau atitinkančio tendencijas, dėl kurių galėtų būti apkaltintas „formalizmu“) - žavingos, todėl toks lyrinis nukrypimas filmo viduje - atleistinas. Filme svarbiais tampa klausimai apie meno kūrėjo vietą istorinių įvykių kontekste, prisitaikymą (sąmoningą arba ne) prie valdžios kuriamo politinio naratyvo, taip pat ir pačią meno galią, suteikiančią stiprybės ir leidžiančią pasipriešinti blogiui. 

Stilistiškai „Marijos tyloje“ užtektinai atidumo detalėms ir laikmečio dvasiai. Apmaudu, kad formos vietomis gerokai daugiau, nei turinio - juodai balti kontrastai palieka mažai erdvės kitiems pustoniams. Nuolatinis Maskvos skendėjimas tamsoje - tiesioginis ir perkeltinis (vos keliose scenose pamatysime dienos šviesą) supaprastina viską iki primityvaus blogio. Privilegijuotas sluoksnis - kvailas, tuščias, moraliai degradavęs, rengiantis gašlias puotas bado metu, kai Maskvoje trūksta maisto, o elektra ir kanalizacija neveikia. Tuo tarpu pačiai Marijai dar net neįpusėjus filmo užmaukšlinamas kankinės vainikas (nors net ir jos vardas būtų pakankamas religinėms aliuzijoms). Veiksmui teatre skiriama daug laiko, tačiau įsidėmėti pavyksta gal tik pavydžią Marijos konkurentę. Neišraiškingi ir vienas po kito pasirodantys vyrai - NKVD komisaras Leonidas Zakovskis, NKVD vadovas Nikolajus Ježovas (svarbi istorinė asmenybė filme tampa per gimtadienį į lubas šaudančiu sociopatu, kurio pagrindinė funkcija - dramatiškai išeiti iš salės po spektaklio) ar vienas ČK steigėjų Jekabs Peterss. Filmo personažai - geri ar blogi - dažnu atveju yra tik funkcija pasakoti linijiniam siužetui. Jiems stinga subtilumo, jautresnės pasaulėvokos, refleksijos to, kas vyksta aplink juos pačius. O juk vyksta! Kas vyksta, kai naktimis pradeda važinėti baisieji furgonai, kai ima dingti trupės nariai, kai į teatro vidų smelkiasi baimė ir nepasitikėjimas? Didžiąją dalį filmo laiko tai deprivuoja jį nuo paties svarbiausio elemento - antrojo kūrinio dugno.

Dramaturgiškai stipresnė antroji filmo pusė, kai naktinis „duonos“ furgonas užsuka į teatro kiemą ir kai ilgai savo pasaulyje gyvenusi Marija tampa priklausoma nuo aplinkybių, kuriose veikia. Nepaisant valdžios draudimo, Leiko pasiryžta su likusia moterų trupe surengti dar vieną pasirodymą - ir toji scena pagaliau nušvinta stiprybe, pasipriešinimu, solidarumu. Čia pagaliau atsiranda emocinė herojės drama, o kartu ima eižėti ir kaukę primenantis jos veidas. Dar kitoks jis finalinėse filmo scenose, kai teatro diva tampa mirtingąja - suvargusia, pažeidžiama. Ir vis dėlto - išliekančia tikra aktore, savo vaidmenį nusprendusia atlikti iki pat galo (čia pasitarnauja ir įtaigi nebyli finalinė scena, taip pat labiau primenanti teatrą) ir meną pasirinkusi kaip priemonę, padedančią išsilaikyti net kai aplink - tamsa.