Po premjeros. Unikalus, tačiau ne visuomet įtraukus

2023 m. kelionę pradėjo „Kaimiečiai“ (rež. DK Welchman ir Hugh Welchman) – animacinė istorinė drama sukurta pagal to paties pavadinimo (lenk. Chłopi) Nobelio premijos laureato Władysław Reymont romaną. Pirmuosius savo gyvenimo metus šis filmas sėkmingai rodytas svarbiausiuose kino festivaliuose (kur sulaukė nemažai dėmesio ir įvertinimų), o 2024 m. „Kino pavasario“ metu pagaliau filmą gali pažiūrėti ir Lietuvos žiūrovai. Pažiūrėti tikrai yra į ką. Primenu, kad anksčiau šių režisierių sukurtas „Mylintis Vincentas“ (2017) buvo nominuotas Oskarams. Be to, šis filmas turi stiprų lietuvišką DNR (filmą koprodiusavo lietuvių animacijos studija „Art Shot“). Taigi, „Kaimiečiai“ vienareikšmiškai yra filmas, kurį privalo pamatyti visi (animacinį) kiną mylintys Lietuvos žiūrovai. 

Nors filme siekiama vaizdingai parodyti įvairių kaimiečių gyvenimą, tradicijas, pasaulėžiūras bei socialinius ryšius, pagrindinis dėmesys visgi skiriamas keturių personažų linijoms – turtingiausio kaimiečių žemvaldžio Maciej Boryna prabangiam bei ambicingam gyvenimui, jo sūnaus Antek Boryna konfliktui su tėvu bei aistringam romanui su jauna, nuostabaus grožio mergina Jagna, ir, galiausiai, Antek žmonai Hankai, kuri siekia išgelbėti griūnančią santuoką ir pasirūpinti trimis vaikais. Šie keturi personažai ir atskleidžia komplikuotą, prietarų bei tradicijų kupiną kaimiečių gyvenimą Carinės Rusijos okupuotoje Lenkijoje XX a. amžiaus pradžioje. 

Istorija prasideda rudenį jaunai kaimo gražuolei Jagnai stebint įtemptą savo simpatijos Antek bendravimą su tėvu. Antek vedęs ir turi vaikų, tačiau jį vilioja jaunoji, skaisčių auksinių plaukų valstietė Jagna. Besimezgančiam romanui iškyla grėsmė – Antek našlys tėvas ieško žmonos ir jau nusižiūrėjo Jagną. Tai sukelia konfliktą tarp tėvo ir sūnaus, kuris greitai perauga į muštynes, po kurių šeimos patriarchas išveja sūnų ir jo šeimą iš namų. Netrukus Maciej atšvenčia vestuves su Jagna. Visa tai nesustabdo Jagnos ir Antek romano. Jis  išprovokuoja kruvinus įvykius, nelaimes, Maciej ligą, kaimiečiai pradeda kaltinti Jagną dėl bendruomenę užgriuvusių bėdų, ir Jagnos drama vis labiau tirštėja.

Recenzija pradėsiu nuo naratyvo. Nors knyga, pagal kurį buvo pastatytas šis filmas vienareikšmiškai priklauso lenkų kultūros lobynui, visgi pati adaptacija nėra be trūkumų. Žinoma, būtina pabrėžti, kad pats adaptacijos procesas niekada nebūna lengvas – ne veltui JAV kino akademija skiria atskirą statulėlę scenaristams, gebantiems sėkmingai perkelti istoriją iš vienos medijos į kitą. Tačiau šio filmo kūrėjai nesugebėjo iki galo suvaldyti turtingo pasakojimo (pati knyga yra virš 900 puslapių) ir pateikti jį filme taip, kad įtrauktų žiūrovą ir leistų lengvai sekti įvykius. Problemos, nors ir smulkios, lydi visą filmą – nuo nesugebėjimo aiškiai pristatyti veikėjų tarpusavio santykių (kas yra kieno sūnus, vyras, tėvas, darbininkas ir t.t.) iki iš niekur atsirandančiu (svarbių) naujų personažų, kurių veiksmai turi didžiulės įtakos tolesnei siužeto raidai. Nors šie trūkumai gal ir nėra esminiai, visgi vos keliose vietose geriau sudėlioti dialogai būtų lengvai išsprendę šiuos nedidelius, erzinančius trukdžius.

Vertinant filmą iš estetinės pusės situacija yra kur kas labiau komplikuota. Filme yra ne tik kūrybinių sprendimų, kuriuos sunku būtų vertinti kaip sėkmingai įgyvendintus, bet diskutuotina, ar galima vadinti šį filmą animaciniu. Bet apie viską iš eilės. 

Pirmiausia reikia paminėti, kad šiame filme yra naudojamas rotoskopijos metodas (sutrumpintai dažnai vadinamas tiesiogroto), kuris animacijos mene turi labai gilias šaknis. Roto metodas, pristatant jį glaustai, yra toks: kino kūrėjai pirmiausia nufilmuoja gyvus aktorius ir vėliau animatoriai, atsispirdami nuo filmuotos medžiagos, paišo kiekvieną kadrą su jau animuotais personažais. Šis metodas yra ypatingai naudingas įrankis animatoriams, kadangi jis leidžia remtis aktorių vaidyba siekiant išreikšti natūralesnius, įvairesnius ir įdomesnius gestus, suvokti tų gestų trukmę, pagaliau tiesiog įsikvėpti hiperbolizuoti vaidybą, kad animacijoje ji taptų dar gyvybingesnė. Šio įrankio efektyvumą animacijos pasaulyje galima iliustruoti jau tuo, kad didžioji dalis Disnėjaus animacinių filmų, įgyvendintų tradicine animacijos technika, yra sukurti naudojant roto metodą. 

Tačiau animacijos bendruomenėje šiuo metu kyla arši diskusija dėl „Kaimiečių“ filmo statuso ne dėl to, kad buvo naudojami gyvi aktoriai, bet klausiama, ar pasitelktas roto metodas kažką suteikė pačiam filmui. Kitaip sakant, pasirinktas tapybos stilius yra toks realistinis, kad užduodamas svarbus klausimas – ką unikalaus filmui priduoda animatorius? Ar pašalinus iš filmo kūrybinio proceso animatorius ir, palyginimui, uždėjus kokį AI sukurtą filtrą, kinematografinis potyris iš esmės pasikeistų? Ir jei atsakymas visgi būtų neigiamas, kaip tada reikėtų įvardinti šį filmą – tapytas vaidybinis filmas (vietoje animacinio)? Atsakymas nėra paprastas. Žinoma, animacijos tyrėjai galės ilgus metus laužyti ietis siekdami nustatyti kokią vietą užima šis filmas vaidybinio ir animacinio kino laukuose, tačiau šiandien svarbesnis klausimas, ar pasirinktas kūrybos procesas padėjo geriau papasakoti šią konkrečią istoriją? Ne visai.

Idėja filmo stilių formuoti pagal devyniolikto bei dvidešimto amžiaus lenkų kūrėjų paveikslus yra ne tik stiprus ir tematiškai pagrįstas sprendimas; kūrėjai išties organiškai išnaudoja kūrybos metodo – kiekvieno filmo kadro tapymo – stiprybes. Šis stilistinis pasirinkimas atskleisdavo stipriąsias puses kai buvo rodomos įvairios aplinkos – nuo įvairių metų laikų miško iki atskirų kaimo vietovių. Būtent šiais momentais kūrėjai sugebėdavo pilnai išnaudoti pasirinktos kūrybinės technikos stiprybes ir pateikti reginį, kurį būtų sunku atkartoti vaidybiniame filme. Taigi, galima drąsiai teigti, kad absoliuti dauguma stipriausių reginių filme būdavo tie, kuriuose nebūdavo jokių veikėjų. Tai verčia manyti, kad būtent tuomet, kai tekdavo vaizduoti įvairias aplinkas, animatoriai-tapytojai gaudavo tikrą kūrybinę laisvę ir galėdavo interpretuoti reginį, siekiant sukurti kažką daugiau nei tik realybės atvaizdavimą. 

Kas dėl žmonių vaizdavimo, tai negalima teigti, kad pasirinktas stilius buvo sėkmingas kūrybinis sprendimas. Tikėtina, kad viena didžiausių problemų, kurių nesugebėjo sėkmingai išspręsti šio filmo kūrėjai, yra ta, kad nesugebėta pabėgti nuo realaus pasaulio „limitacijų“. Kitaip sakant, tapytojai nedrįso (o gal neturėjo reikiamų įgūdžių) kaip hiperbolizuoti aktorių pateiktą vaidybą ir ji dažnai atrodydavo labai buitiška, ypač lyginant su nuostabaus grožio aplinka. Nepadėjo ir deklaratyvi aktorių vaidyba, neįtikinamos, nenuoširdžios personažų reakcijos. Pagrindiniai aktoriai nesugebėjo perduoti žiūrovams aistros, kuri turėjo egzistuoti tarp dviejų personažų. Filme, kur pagrindinės naratyvinės temos vienaip ar kitaip susijusios su aistra, tai tampa problema. 

Atskirai reikia paminėti ir kameros darbą. Nors filme buvo keletas vietų, kuriose kamera sėkmingai išnaudojama siekiant sukurti įtraukiantį kinematografinį patyrimą, visgi didžiąją kūrinio dalį ji, atrodo, pamiršta kažkur lokacijos kampe ir palikta fiksuoti įvykius lyg kokia apsaugos kamera. Visgi labiausiai juntamos kameros problemos (kurių kažkodėl kūrėjai nesugebėjo identifikuoti ir išspręsti) yra susijusios su vaidybines scenas filmavusios kameros fokusu. Šios problemos pasireiškia dvejopai. Pirmiausia, kūrinyje buvo kelios vietos, kai scenoje buvo rodomas didžiulis kiekis personažų ir antrame plane esantys aktoriai buvo užfiksuoti išsilieję. Tikėtina, kad filme dirbę tapytojai nebuvo supažindinti su sprendimais, kurie yra naudojami animacijoje siekiant sukurti estetiškai patrauklų „išsiliejimo“ efektą, todėl jie bandė sukurti kažkokį tarpinį sprendimą tarp „išsiliejimo“ ir detalaus veido, kuris galutinį rezultatą priartino prie „keistojo slėnio“ reiškinio (angl. uncanny valley). Kita dažnai atsikartojanti estetinė problema yra aplinkos nutapymas išliejant detales, tačiau pastatant toje pačioje erdvėje personažus, kurie yra vaizduojami ypatingai detaliai. Taip dar kartą sukuriamas jausmas, kad kažkas yra negerai, net jei dauguma žiūrovų ir negali įvardinti, kas konkrečiai ne taip. 

Nors šioje recenzijoje nemažai kritikuoju, visgi turiu pasakyti, kad kai kurie sprendimai filme buvo įgyvendinti ypatingai sėkmingai. Vargu ar filme yra vieta, kuri savo estetiniu poveikiu galėtų konkuruoti su vedybų scena – drabužiai, vaidyba, šokio choreografija, tradicijų vaizdavimas, kamera, apšvietimas, spalvos, garsas ir muzika – viskas šioje scenoje buvo įgyvendinta puikiai. Būtent ši scena geriausiai įkūnija argumentą, kodėl šiai istorijai papasakoti geriausia naudoti tapybos techniką. Kartu vestuvių dalis, deja, tampa gyvu priekaištu visam likusiam filmui - ji demonstruoja kokiu stipriu kūriniu filmas galėjo būti, jei kūrėjai su tokiu pat atidumu bei meile būtų kūrę visas kitas scenas. 

Atskirai būtina paminėti kitą išties emociškai stiprią sceną – Jagnos linčą. Tačiau ši filmo vieta, estetiniu aspektu, deja, yra silpnesnė nei vestuvių, nes tiesiog apmaudžiai neišnaudojamos animacijos išraiškos galimybės hiperbolizuoti (o to sekoje – išgryninti) pagrindines scenos emocijas. 

Galiausiai, jei reikėtų išskirti vieną filmo aspektą, kuris buvo įgyvendintas įspūdingai ir be priekaištų, tai yra muzika. Ji įkūnijo tiek lenkiškus, tiek religinius motyvus ir dažnu atveju pakylėdavo filmą į visiškai kitą lygį. 

Apibendrinant, „Kaimiečiai“ yra silpnesnis „Mylinčio Vincento“ brolis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad filmas nevertas dėmesio. Tapybos metodas yra vis dar neįtikėtinai inovatyvus kūrybinis sprendimas, todėl net griežčiausiai vertinant šį filmą, būtina pripažinti, kad tai tik vienas iš pirmų žingsnių, kurie yra būtini, kol kūrėjai gebės pilnai suvokti kaip pasitelkti šio metodo stiprybes (ir apeiti silpnybes), siekiant papasakoti išties paveikias istorijas. Tačiau tikriausiai svarbiausias argumentas, kodėl būtina pamatyti šį filmą, yra tikėjimas, kad „Kaimiečiai“ gali įkvėpti lietuvių kino kūrėjus, kaip sujungus vaidybinį formatą bei animaciją, galima sukurti kažką, kas gali užkariauti pasaulio dėmesį. Na, o paprastiems kino mylėtojams tai yra filmas, kuris spalvingai įkūnija dar visai neseną mūsų artimų kaimynų praeitį, vaizduoja visuomenės nuodėmes, bendruomenės nužmogėjimą, deja, dar tarpstantį mūsų kultūroje. Ir, žinoma, filmas tikrai vertas dėmesio jau vien todėl, kad susidaryti savo asmeninę nuomonę atsakant į klausimą, ar tai tapytas animacinis, ar tapytas vaidybinis filmas?