Kino teatre. Pokyčių laikas ir klaidžiojantys rūke

Pastaraisiais metais kaimyninės Latvijos kino kūrėjai vis dažniau atsigręžia į Nepriklausomybės atkūrimo metus. Pasakojimai apie reikšmingus istorinius įvykius yra patrauklus ir geras kino dramaturgijos pagrindas, visada domins žiūrovą. Toks žvilgsnis į praeitį reikšmingas dėl savirefleksijos - kas, ir, svarbiausia, kodėl vyko, ir kodėl laisvės siekis tada buvo toks didelis, kad galėjo sugriauti sienas. Dar praėjusiais metais Lietuvos žiūrovai galėjo pamatyti Viesturo Kairišo „Sausį“ - intymų jaunų, laisve ir kinu alsuojančių žmonių žvilgsnį į nacionalinio atgimimo metus. Šių metų „Kino pavasaryje“ buvo pristatytas debiutinis latvių režisierės Ilzės Kungos-Melgailės „Mano laisvė“ - taip pat bendros gamybos su lietuviais darbas. Filmas pasakoja Latvijos lenkės, žurnalistės ir tautines mažumas suvienijusios Latvijos liaudies fronto aktyvistės Itos Kozakiewicz - filme ji tampa Alicija (Ērika Eglija Grāvelė) - gyvenimo istoriją permainingais metais. Filme tvyranti pokyčių ir tautinio pakilimo dvasia mums lengvai atpažįstama, o prie filmo sukūrimo prisidėjo ne vienas lietuvis, tarp jų - Alicijos vyrą Ingvarą suvaidinęs aktorius Darius Meškauskas, titano darbą (nes viską darė nemokėdama latvių kalbos) atlikusi montažo režisierė Silvija Vilkaitė-Ramanuskė, kompozitorius Domas Strupinskas.

Nors, žinia, ne tik pagrindinė veikėja Alicija, bet ir daugelis kitų veikėjų yra realybėje veikusių politikos ir bohemos atstovų prototipai (tiesa, veikiausiai neatpažįstami daugumai Lietuvos žiūrovų), „Mano laisvės“ kūrėjai sąmoningai filmo personažus pavadino išgalvotais vardais. Toks pasirinkimas veikia dvejopai - laikotarpyje, kuris tirštas reikšmingų įvykių ir asmenybių, tai padeda koncentruoti istoriją ir kurti apibendrinimus (asmenų ir jų grupių, veiksmų, net pačios erdvės),  o kartu suteikia kūrybinę laisvę išgalvoti istorijas tada, kai tikrieji faktai migloti ar net nėra žinomi.

Latvijos liaudies fronto veikla, tautinių mažumų susivienijimai, prirūkytuose kambariuose vykstantys posėdžiai ir naujienų reportažus imituojantys, iki smulkiausių detalių atkurti (tarsi iš tiesų būtų paimti iš dokumentikos archyvo) suvažiavimų kadrai – taip žiūrovas nuo pirmų minučių įmetamas į politinių įvykių sūkurį. Apie tai, kas vyksta ekrane, kokie susirinkusiųjų tikslai ir kodėl jie tokie kūrėjai aiškina mažai - daugeliu atveju tai lieka žiūrovo turimų žinių arba nuovokos klausimu. O ir intensyvūs, gausūs vos dvejų metų (filmo veiksmas vyksta 1988-1990) įvykiai sunkiai išsitektų viename filme. Filmo epicentre visgi yra pačios Alicijos, turinčios sudėlioti pagridinius tuometinio politinio lauko peripetijų akcentus, istorija.

Filme daug cigarečių dūmų. Rūkas, žinoma, galėtų būti metafora tada dar miglotai šalies ateičiai. Tiesa, kartais atrodo, kad dramaturginiame rūke klaidžioja ir patys filmo personažai - vis pasirodo ryškesnis kontūras, atsiskleidžia kažkas žmogiškai gražaus (šią frazę labai mėgsta Alicijos vyras Ingvaras), ir tada vėl pranyksta. Grāvelė ekrane žavinga, ekspresyvi, žvilgsnis į ją krypsta net tada, kai ji tyliai sėdi tolimiausio kadro plano kampe - aktorės pasirinkimas itin sėkmingas ir suprantamas. Ir jos kuriama Alicija tiesiog atgyja scenoje, kurioje ji, pagaliau paėmusi iniciatyvą į savo rankas, nueina kalbėtis su fabriko darbininkėmis. Čia pamatome lyderę, oratorę, gebančią pritraukti minias ir geriau už kitus žinančią, ko joms reikia. Vis dėlto tai buvo politikė, gebėjusi sutelkti tautines mažumas, nepatogi, savo veiksmais net kėlusi grėsmę sovietų režimui. Tačiau tokių scenų, atskleidžiančių jos mąstymą, gebėjimą priimti savarankiškus sprendimus (net jei dėl to kenčia asmeninis gyvenimas), poveikį kitiems - žodžiu, darančių ją pilnakrauje, turtingą vidinį pasaulį turinčią heroje - filme šiek tiek pritrūksta. Tuo tarpu vis įsiterpiantis pasakojimas apie kalėjime lankomą lenkų baleriną, nors ir turėtų atskleisti Alicijos santykį su Latvijos lenkais ir jiems teigiamą pagalbą, atrodo paviršutiniškas, nelabai derantis prie bendro filmo naratyvo.

Pagrindinis filmo konfliktas grindžiamas priešprieša tarp seno ir naujo, tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo. Šis konfliktas apima ne vien viešąją erdvę - takoskyrą tarp sovietų režimo ir latvių tautinio atgimimo. Jis persikelia ir į naujai sukurtą Alicijos bei jos vyro, matematikos profesoriaus Ingvaro šeimą. Ingvaras, kurį suvaidino D. Meškauskas, be galo įdomus personažas. Intriga dėl galimos „nepatogios“, su Alicijos idealais konfrontuojančios Ingvaro praeities užmezgama dar filmo pradžioje. Už jo tylos, neįtikėtinos ramybės slepiasi demonai, didžiulis vidinis konfliktas ir priimtų sprendimų pasekmės, su kuriomis teks gyventi. Tačiau bandymus atsakyti į šiuos klausimus vos trikdo „balastinė“ tema - Ingvaro ir jo vadovo institute susidūrimai, kuri nei pateisina personažo veiksmus, nei suteikia jam kažką naujo.

Galbūt todėl Alicijos ir Ingvaro kontekste netikėtai ryškus pasirodo nepasisekusio poeto Normundo (Gints Grāvelis) personažas. Jis turi viską, ko reikia - nuoseklumą, asmeninę tragediją (kas gali būti liūdniau, nei nepavykusi meilė?), ir jo veiksmus - gerus, blogus, egoistiškus - pateisinantį vidinį konfliktą.

Kuo tikrai gali pasigirti „Mano laisvės“ kūrėjai - tai preciziškai ekrane atkurtu laikmečiu. Juntama ir pati emocija - nerimas, nusivylimas, laisvės troškimas, net tas keistas nuobodulys. Aprangos stilius ir skurdas. Erdvė, skendinti sovietiniame dumble - daug pilkumos, monotonijos, prislopintų tonų. Maži butai, kuriuose spausdavosi ne viena karta, ir juose išrikiuoti standartiniai baldai - tokie iki skausmo atpažįstami. Ir kartu mažos, vos pastebimos rūbų, interjerų detalės kaip bandymai sukurti kažką savo, jaukaus, išskirtinio. Tarsi liudijimas apie siekį iš dusinančios pilkumos ištrūkti į laisvę.