Atgarsiai. Atmosfera prieš siužetus („Nauji balsai“)

Laura Šimkutė
2024 gegužės 2 d.

Kinas toks, kokia ir karta, kuri jį kuria – šitą apibūdinimą drąsiai galima pritaikyti ir kitiems menams, kitoms saviraiškos formoms, kurios tiesiogiai priklauso nuo kuriančiųjų pasaulėjautos. Žinoma, negalima atmesti ir to, jog kūryba ir jos formos labai priklauso nuo mokytojų. Tad norisi patikrinti, ar naujos kartos kinas jau turi savitą braižą ir balsą, ar vis tik seka seniai numintais takais, tik pasitelkdamas jaunimui aktualesnes temas? 

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ į kino teatrus išleido 5 naujos kartos kūrėjų darbus, pavadindama programą „Nauji balsai“ ir kviesdama Lietuvos žiūrovus susipažinti su jaunuoju kinu. Tad kaip ir apie ką tuose filmuose kalbama? 

Programa prasideda Rimanto Oičenkos dokumentiniu filmu „Reisas“. Čia – beveik vien archyviniai kadrai iš laivo „Nemunėlis“ žvejybinės kelionės prie Afrikos krantų, kurie ilgus metus slėpėsi pagrindinio herojaus (kuris viską ir fiksavo!) spintoje. Neįsivaizduoju, kiek laiko režisieriui reikėjo praleisti atrinkinėjant kadrus, kad ne tik neužkurtų „nucancelinimo“ bangos žvejų atžvilgiu, bet ir pavyktų sudėlioti iš esmės sklandų pasakojimą. O pats pasakojimas čia iš esmės – apie meilę, kuri ir prieš 50 metų buvo stipri, ir dabar tokia tebėra. 

Norėtųsi pabrėžti, kad „Reisui“ daug papildomų tonų ir reikšmių prideda pats kontekstas, supantis filmą – medžiaga režisierių surado pati ir dabar ji atsidūrusi ir Lietuvos valstybiniame archyve. Ir ji pati tarytum žadina antropologinį smalsumą – o tai kaip tiems Lietuvos TSR vyrams pasirodė Afrika? Kaip jie bendravo su vietiniais? Režisierius čia renkasi į tokius klausimus neatsakinėti, o veikiau gana plaukiančiu ir iš fragmentų sudėliotu montažu iškelti į paviršių tai, kas visus tuos kadrus filmuojančiojo viduje. Lyg už siužetą aukščiau iškyla laiko ir žmogaus pajautos atmosfera.

Severinos Vaičiūnaitės „Kai aš buvau malalietka“ irgi turi stiprų atmosferinį pagrindą, kai, atrodo, žiūrovas gali pilnai jausti visas emocijas, kurias patiria filmo veikėjai. Čia istorija – paaugliška ir nostalgiška, su kuria kažką bendro turbūt gebės atrasti beveik kiekvienas žiūrintysis: jauna mergina Sofija kartu su sese eina susitikti su bičiuliu Mykolu, kuris netrukus išvyks. Aktoriai Karolina Kildaitė, Rokas Pijus Misiūnas ir Gintautė Rusteikaitė savo personažų istorijas papasakoja taip subtiliai, taip gracingai ir taip neperdėtai, jog iš ekrano tiesiog plūsta paauglystės ir neišsakytų jausmų kokteilis. Žvilgsniai, prisilietimai, atsargūs gestai yra pagrindiniai pasakotojai ir žodžių čia jau nereikia. O režisierė dar pasistengia viską perteikti it per lengvai pašiltintų spalvų filtrą, kad pavyktų pajusti tą nostalgišką šilumą, kuria „Kai aš buvau malalietka“ ir alsuoja. Su slaptais išbėgimais, bandymais prasmutkti į klubus ir naktiniais pašnekesiais. 

Arno Balčiūno „Hablo dėsnis“, galima sakyti, tamsiausias ir įtempčiausias programos filmas, kuris jau galėtų pretenduoti ir į trilerio kategoriją. Atmosfera jame – irgi vaidina itin svarbų vaidmenį, sukurtą iš tamsios spalvos, klaustrofobišką įspūdį keliančių kadrų bei keistų, vaiduokliškų garsų. Atrodo, tai, kas vyksta šiame filme yra persmelkta neaiškumo ir savotiškos baimės. Pati susiklosčiusi filme situacija – iki begalybės absurdiška ir gali būti interpretuojama it metafora pasaulio, kur niekas tavęs nesupranta, kur negali susikalbėti tarpusavyje ir dėl to tampi atskalūnu, nenorimu, nemėgiamu. Aktoriui Martynui Mockevičiui tenka gana nelengva užduotis visą filmą vaidinti vien savo veidu – jo personažas yra nebylys. Jis supranta, kas vyksta, tačiau pats negali nieko pasakyti. Ir dėl to kyla daug įtampos tarp jo ir kolegų statybų aikštelėje. Aktoriui sekasi tikrai neblogai – atrodo, viską, ką jis norėtų pasakyti, suprasti tikrai pavyksta. Režisierius pasakojimą dėlioja taip, jog, atrodo, su kiekviena scena absurdo kiekis vis didėja, ir didėja taip, jog net įgauna komiškumo efektą (pastarasis iš tiesų lydi viso filmo metu), o atmosfera vis labiau ir labiau klampina į įtampą ir mistiškumą. 

Austė Urbanavičiūtė eksperimentiniame filme „Dear Dad“, atrodo, pabando visiškai perteikti savo kartos būsenas ir jausenas bei paliečia tai, ką gali skaudėti. Pasitelkdama archyvinę medžiagą, kurioje užfiksuotos jos pažįstamų, draugų (o galbūt ir visiškai atsitiktinių žmonių, čia reiktų režisierės patikslinimo) laimingos vaikystės akimirkos, ji papasakoja ir skaudžias tų pačių žmonių įgarsintas vaikystės patirtis. Plaukiančiu montažu ir keliakalbiais pasakojimais filme „Dear Dad“ atsiskleidžia įvairiausi skauduliai ir traumos, taip lyg bendrai bandant sugriauti įsivaizdavimą apie laimingą vaikystę ir lyg teigiant, kad vaizdas – dar ne viskas. Režisierė jautriai ir su rūpesčiu bando atskleisti savo bendraamžių vidinį pasaulį, suformuotą įvairių patirčių: nuo alkoholikų ir dėmesio neskiriančių tėvų iki retų gražių ir laimingų akimirkų. 

Dokumentiniame filme „Numeris vienas“ režisierė Milda Augustaitytė užfiksavo jauno šokėjo Ariano, besiruošiančio Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionatui, istoriją. Ji intriguojanti ir įdomi, kaip galima suprasti iš filmo, palikusi ryškų pėdsaką ir šokio bendruomenėje. Režisierė pasakodama Ariano istoriją, atrodo, renkasi stebėtojos vaidmenį ir žiūrovams savo vertinimų nesiūlo. Tačiau ji puikiai sugeba perteikti paties Ariano charakterį. Matome tipišką paauglį, kuris mamos kalbinamas atsakinėja labai vangiai ir nenoriai. Kartu jis užsispyręs ir atkaklus, o dėl to galimai ir susiklostė situacija, kuri susiklostė. Be to, jis turi perprasti suaugusiųjų pasaulio taisykles per anksti, kadangi šokio bendruomenėje taip reikia, taip įprasta. Tam tikra prasme keista matyti, kaip treneriai savo dar tik ką į paauglystę įžengusiems mokiniams pasakoja apie tai, kaip reikia vilioti partnerę, kaip reikia demonstruoti vyršikumą, kai, atrodo, tokiame amžiuje, kokio yra Arianas (jam filme 12 metų), tokie dalykai turėtų būti dar tolimi ir svetimi, reikėtų mėgautis vaikyste. O čia dėl suaugusiųjų taisyklių tenka susidurti su skaudžiais nusivylimais, prieš kuriuos irgi reikia atsilaikyti išlaikant suaugėlišką rimtį. „Numeryje vienas“, atrodo, pats šokio čempionatas tampa fonu papasakoti apie iš dalies prarastą galimybę išlikti vaiku ir reikalavimą suaugti kuo anksčiau. 

Iš tiesų tai, apie ką ir kaip šioje programoje kalba jaunoji kino kūrėjų karta, yra tarytum galimybė nusibraižyti paveikslą apie tai, kas rūpi šiandienos jaunam žmogui. Todėl šiuo filmuose, atrodo, atmosfera visad laimi prieš siužetą, kuris nukeliauja į antrą, o gal net trečią planą. Svarbu sužadinti jausmą, leisti žiūrovui pajusti, pasinerti, plaukti kartu su filmo atmosfera ir kartu išgyventi temas. O šios pirmiausia yra apie psichologiją, vidinį pasaulį, buvimą su savimi, jausmais, net apie teisingumą. Žiūri ir jauti autorius, žiūri ir jų pasakojimai tave neša. 

Filmų "Reisas", "Kai aš buvau malalietka", "Hablo dėsnis", "Dear Dad", "Numeris vienas" kadrai.

Komentarai