Po premjeros. Nuo manifesto iki gyvenimo („Rašytojas“)

Kartais, kai apima neviltis, kad niekas aplinkui negirdi, kas sakoma, – reikia pakelti toną, kalbėti garsiai, kapotai, manifestais, kantriai ir ilgai kaip su mažais vaikais. Visi iki šiol sukurti režisieriaus ir prodiuserio Romo Zabarausko filmai – tarytum manifestacijos. Tačiau naujausiame filme „Rašytojas“ (2023) režisierius švelnina toną. Akivaizdu, kad pagaliau jis buvo išgirstas, tad gali kalbėti ramiau ir tyliau.

„Rašytojas“ – ketvirtas Romo Zabarausko filmas. „Porno melodrama“ (2011) buvo pirmasis tikrasis LGBT filmas, sukurtas Lietuvoje ir tuomet atrinktas į Berlinalės „Panoramos“ programą. Sauliaus Drungos „Anarchijos Žirmūnuose“ (2010) specialiai neminiu – jis įdomus iš antropologinės pusės, nes iš tiesų jame pasakojama ne apie dviejų moterų meilę, o apie to meto Lietuvos kontekstą ir visišką nesigaudymą subkultūrose. Tai ne kritika, veikiau atvirkščiai. Juk 2010-aisiais Vilniuje įvykęs pirmasis „Baltic Pride“ tapo pirmu kartu istoriniams judėjimams, kurių Lietuva iki tol nebuvo turėjusi: anarchistų, feminisčių (antroji banga, vadinamieji sekso karai), žaliųjų, krikščionių (LGBTQ+ ir juos palaikančių heteroseksualų), etc.

Tačiau grįžkime prie Romo Zabarausko „Rašytojo“. Istorija nukelia į vieną Niujorko butą, kur po daugelio metų susitinka buvę mylimieji. Kostas (Bruce Ross), kuris Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, išvyko tęsti studijų JAV, ir Dima (Jamie Day) – rusų kilmės lietuvis. Vyrai aštuntajame dešimtmetyje susipažino ir vienas kitą pamilo sovietų armijoje. Tačiau Lietuvos laisvė juos išskyrė – nors Dima persikėlė gyventi į Lietuvą, Kostas paaukojo mylimąjį ir pasirinko dar laisvesnį gyvenimą ir platesnes perspektyvas. Dabar jau garsus rašytojas Kostas išleido autobiografinį romaną, paremtą mylimųjų išsiskyrimu. Perskaitęs knygą, Dima atvyksta į Niujorką neva dėl darbo pokalbio, tačiau jo kelionės tikslas visiškai kitas. 

Režisierius ir visa kūrybinė grupė (nuo scenaristų iki montuotojos) pasirinko sudėtingiausią žanrą – kamerinę mellowdramą su dviem personažais, o tai reiškia, kad visas svoris arba filmo kirtis padedamas ant vaidybos ir dialogų. Po trijų dešimtmečių Kostui ir Dimai tikrai yra apie ką pasikalbėti, tačiau jų pokalbiai turi įtraukti ir žiūrovą, tad ne veltui scenarijus buvo rašomas keturiese – paties Zabarausko, škoto Marko Davido Jacobso, Artūro Tereškino ir Anastasios Sosunovos. 

Iš pradžių į šeštą dešimtį įžengę mylimieji kalbasi apie viską, išskyrus jausmus. Jų pokalbius galima pavadinti small talk‘u, vis vengiant rimtų ir skaudžių temų, taigi Dima užsiiminėja Kosto knygos kritika ir detalių tikslinimu, kol šis verda barščius ir atsikirtinėja Dimai. Kad ir apie ką bekalbėtų, abu vyrai vis traukia vienas kitą per dantį. Kalbėdami apie šaknis, jie diskutuoja apie rusų kultūrą, patriotizmą, kaltės jausmą dėl pasirinkimų, kankinystės sampratą, tiksliai pašiepia Vakarų kairiuosius, iki šių dienų neskiriančius komunizmo nuo socializmo, kritikuoja ne tik radikalią dešinę, bet ir tokią pat kairę. Ir Kostas, ir Dima iš dalies jaučiasi taip, apie ką rašė Julia Kristeva savo knygoje „Strangers to Ourselves“ (pirmąkart išleistą prancūziškai 1991 m.). Kostui būti lietuviu Niujorke reiškia tą patį, kas būti amerikiečiu Lietuvoje. Dima apskritai niekina savo šaknis ir šiandieninio karo kontekste bando absoliučiai ištrinti savo rusišką tapatybę ir laiko save didžiu Lietuvos patriotu ir atsidavusiu lietuviu. 

Pasak Zabarausko, mačius nemažai Érico Rohmero, Alaino Resnais, Agnès Varda, Ingmaro Bergmano, Johno Cassaveteso filmų ir atspirties tašku pasirinkus Louis Malle filmą „Mano vakarienė su Andrė“ („My Dinner With Andre, 1981“), norėjosi patyrinėti pokalbio meną. Pasvarstyti apie tai, kas mus apibrėžia ir formuoja, ar politinis kontekstas turi įtakos mūsų seksualiniams ir ne tik pasirinkimams. 

Nors pasakojimas vyksta sklandžiai, kartkartėmis užkliūvama už akmenukų, per stipraus deklaratyvumo ir tokios pat melodramos pokalbiuose tam tikromis temomis; per daug taškų sakinio (filmo) pabaigoje. Tačiau pagirtini filme atsiradę pustoniai, subtilūs niuansai, neteisiantis žvilgsnis, nes pats gyvenimas niekada nėra dualus. Puikiai padirbėjo operatorius Narvydas Naujalis, kurio parinktas apšvietimas toks niujorkietiškas, o Ievos Marijos Baranauskaitės muzika asocijuojasi su džiazuojančiu Woody Alleno Niujorku. 

Romui Zabarauskui dažniau reikėtų išdrįsti atsipalaiduoti, labiau pasitikėti savimi ir galbūt vieną dieną sulauksime lietuviškos „Laimingi dviese“ („Happy Together“, rež. Wong Kar-wai, 1997) ar „Kuproto kalno“ („Brokeback Mountain“, rež. Ang Lee, 2005) variacijos.