Gervių skonis ir kvapas. Komentaras nuo sofos, stebint „Sidabrines gerves“ per tv
Vakaro įžangoje buvo rodomas filmukas, sumontuotas iš „Sidabrinių gervių“ akimirkų, užfiksuotų per tiek metų, kiek vyksta šie apdovanojimai. Neįkainojamos akimirkos. Nuo Gedimino Girdvainio sąmojaus apie laiką, kai geras kinas buvo, o Gervių dar ne, ir linksmo Arūno Žebriūno suplasnojimo plaštakomis, nes į jas tuoj nutūps „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus – iki visada sąmojingo Algimanto Puipos „puipizmo“, atseit, kino seansui pasibaigus jis ploja iš džiaugsmo, kad yra prastesnių už jį, o dar Juozo Budraičio „Vau!“, pernai priėmus savo auksinę paukštę. Be galo talentingų žmonių būta ir esama Lietuvos kine per amžių amžius.
„Sidabrinėms gervėms“ jau 15 metų, virš šimto kino menininkų per tą laiką yra apdovanoti ir žino, ką reiškia patirti porą minučių šlovės scenoje, koks tai džiaugsmas ir sumaištis. Todėl nesunku suprasti visus, sekmadienį lipusius į sceną priimti savo Gervių. Ir sujaudintus iki ašarų, pasimetusius, ir susitvardžiusius, apgalvojusius, ką ištars. Bet laureatai, jų emocijos ir kalbos – tik dalis apdovanojimų ceremonijos. Svarbi dalis, skatinanti laukti to vakaro, išgyventi už savus favoritus. Ir yra dalykų, kuriuos patirti ar priimti kebloka.
Iškilmių eiga standartinė iki nuobodumo: dviejų trijų nominacijų pristatymai, muzikinis numeris, vėl dvi trys nominacijos, vėl daina. Nuo 19 iki 22 valandos. Ilgoka. Bet 22 apdovanojimai. Vis tiek ilgoka, nors juk svarbu, kaip padaryta. Šįkart, sakyčiau, monotoniškai.
Ko smarkiai trūko visas tris transliacijos valandas – veidų, patenkančių į kadrą ne tik LVSO (Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro) scenoje, bet ir salėje. Aptemdyta salės aplinka televizijos operatoriams nėra palanki, todėl ir pamatydavom vos vieną kitą kino kūrėjos ar kūrėjo veidą, ir negalėjo būti tokios įdomios ir vertingos portretų mozaikos, kokia buvo kuriama, kai ceremonija vyko Valdovų rūmų kieme. Dabar teko žiūrėti muzikinius numerius, o šie gerokai prailgdavo, ir greičiausiai ne dėl atlikėjų. Į programą pakviesti muzikantai ir dainininkai savo srityje gali būti įdomiausi, bet patekę į kitą terpę ir tinkamai neįkomponuoti, per „Sidabrines gerves“ jie atrodė vieniši, palikti patys sau. Argi tai ne vakaro režisūros riktai?
Nominantai nežino, kuris iš jų eis į sceną ir kalbės šitai kino bendruomenei. Laureatus skelbiantieji žino. Jie, tikiu, irgi jaudinasi, ruošiasi, o dominuoja du elgesio tipai. Arba į sceną lipa toks neva savas ir fainas, užsikalbantis ir užsibūnantis lyg giminės baliuje, kol pagaliau prisimena, kur esąs ir kokia jo funkcija. Arba kitas variantas – žmogus suvokia vakaro svarbą, savo lakonišką misiją ir atsakomybę, ir tai, kad šis vakaras, šis buvimas scenoje „leidžia jaustis dalimi jūsų šlovės“, kaip ištarė premjerė Ingrida Šimonytė, globojanti „Sidabrines gerves“ ir pakviesta įteikti paukštę už geriausią režisūrą. Kurio tipo sveikintojų būta daugiau praėjusį sekmadienį?
Didžiausia vakaro atmosferos našta tenka ceremonijos vedėjams, šįkart tai buvo radijo ir televizijos laidų vedėja Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir aktorius Andrius Bialobžeskis. Irgi dvi kartos, du vakaro vedimo būdai. Elegantiškas, saikingai linksmas, jaučiantis ir kuriantis šventę – ir familiarokas, toks „ai, nieko čia ypatingo, mes visi viena šeima, važiuojam toliau“. Toks vakaro scenarijaus sumanymas? Ceremonijos vedėjai iš tikrųjų bendrauja scenaristo gerai apgalvotomis frazėmis? Atrodo, apkabintum pražilusį Andrių, pašnibždėtum keletą dalykų, nuramintum ir maždaug pusę replikų jis pasiliktų sau arba vakarėliui su chebra. Bet per ekraną neapkabinsi, tai tik žiūrėjau ir ilgėjausi Vytauto Kernagio kaip reiškinio.
Ilgiuosi Artisto, kuris puikiausiai žino, kad improvizacijų nebūna, todėl visos jo replikos iš anksto sukurtos ir perkurtos, pamatuotos ir surepetuotos, jos tikslios, įsimenančios ir sakomos taip lengvai, lyg čia pat sumanytos. Begaliniai trūksta Artisto, kuris mato publiką, gerbia ją ir visada pirmiausia užmezga kontaktą – kad vakaras būtų bendras, nepakartojamas ir vienintelis. Eglė žino šitą paslaptį. Andrius irgi žino, bet kažkuris iš vakaro autorių turbūt pamiršo.
Apdovanojimų nuotaika sekmadienį apkarto kaip tik tada, kai galėjo būti šventės kulminacija. „Auksinės gervės“ laureatas vakaro vedėjams paprastai būna žinomas, nes jis neturi konkurentų. Dažniausiai dar nepaskelbus pavardės, vien iš pristatymo, iš darbų vardijimo publikai darosi aišku, kas ateis priimti apdovanojimo už viso gyvenimo nuopelnus – kaip kad per šių metų Teatro dieną vien iš kultūros ministro Simono Kairio įžangos buvo lengva atspėti, kad Padėkos Auksinis scenos kryžius „už ištikimybę teatro tyrinėjimams ir laikmečio liudijimus“ skiriamas teatrologei Audronei Girdzijauskaitei. Tačiau Gervių vedėjai taip įsipostringavo apie menkai apmokamą kritiko darbą (ceremonijos scenarijus?), kad garbingiausias šalies kino apdovanojimas ėmė skambėti kaip koks paguodos prizas. Ir tiesiog labai gerai, kad taip įprasmintos „Auksinės gervės“ neatėjo atsiimti kino kritikė Živilė Pipinytė. Tai gali būti jos požiūris į kino šurmulio tuštumą. Tad vietoje laureatės padėkų scenoje buvo patiektas chaotiškas montažas iš įvairiais metais filmuotų kritikės pasisakymų ekrane. Viską sudėjus – atsainesnio apdovanojimo nesugalvotum. Nepagarba abipusė. Sukurtas precedentas, kuris verčiau niekada niekada nepasikartotų. Jeigu žmogus aiškiai nenori dalyvauti Gervių žaidime – o tai ir yra žaidimas – juk yra su kuo žaisti.
Nominantus renka atrankos komisija, laureatus – balsuotojai, t. y. tie iš kino žmonių, kas sutinka balsuoti ir užsiregistruoja, taigi spręsti, kam teks Gervės, gali nors ir visa kino bendruomenė. Ne lietuviai tokį metodą išrado, bet jau ne pirmą kartą atrodo, kad „Sidabrinėms gervėms“ kaip svarbiausiems Lietuvos kino apdovanojimams jis kažin ar pasiteisina. Nes niekas iš esmės nėra atsakingas už rezultatus, niekas dėl jų nesiginčija, niekas neargumentuoja. Visi atsakingi? O tikrai visi balsavusieji matė visus nominuotus filmus? Niekas nežino. Bet tokios žaidimo taisyklės.
Su Gervėmis, laimėjusieji.
Su Gervėmis, nominuotieji.
Su geru kinu, žiūrintieji.
"Sidabrinės gervės" organizatorių archyvo nuotrauka.
