„Kanopos ir pačiūžos“ – meistrystės įrodymas
Animacijos teorijoje šiandien yra laikomasi požiūrio, jog yra keturios vyraujančios animacijos technikos – tradicinė, CGI, stop kadro bei 2D vektorinė arba 2D kompiuterinės grafikos (kurios dar vėliau skirstomos į atskiras kategorijas priklausomai nuo gamybos proceso niuansų). Stop-kadras, nors ir yra seniausia žinoma animacijos technika užfiksuota kino juostoje (1898 m. „The Humpty Dumpty Circus“ animuotas Arthur Melbourne-Cooper), Lietuvoje sunkiai skynėsi kelią į animatorių širdis. Tačiau Ignas Meilūnas jau ne pirmu savo režisūriniu darbu įrodo, kad sugeba ne tik sėkmingai įvaldyti šią įnoringą animacijos techniką, bet ir papasakoti iš tiesų įtraukiančias istorijas.
„Kanopos ir pačiūžos“ (rež. Ignas Meilūnas, prod. Justė Beniušytė bei Ignas Meilūnas) yra Mariaus Marcinkevičius knygos motyvais sukurtas animacinis trumpametražis filmas. Trumpai tariant, istorija yra tokia – saulėtą žiemos dieną Paršelis ir Karvė nusprendžia išsitraukti savo pačiūžas ir praleisti dieną čiuožinėjant ant užšalusių ežerų ir upelių. Jiems netikėtai tenka susidurti su kažkokia milžiniška ir paslaptinga būtybe, glūdinčia po ledu. Iš pradžių šis netikėtas įvykis verčia draugus paniškai bėgti nuo ledo, bet viduryje ežero pamestos pačiūžos priverčia juos grįžti atgal ir dar kartą stoti prieš siaubūną. Galutinis draugų bei siaubūno susidūrimas pakrypsta labai netikėta linkme.
Būtina pastebėti, kad istorija puikiai parinkta papasakoti ją per animacinę išraišką, ir autoriai sėkmingai išnaudoja visus šios meno formos privalumus. Šiuo atžvilgiu būtina paminėti bene įspūdingiausią animacijos sceną – dešimtos minutės pabaigoje rodomą skersinį ežero pjūvį, kuris parodo siaubūno bei abiejų draugų skalę tame pačiame kadre. Būtent tokio pobūdžio kadrai geriausiai demonstruoja kaip unikaliai bei įtraukiančiai animacija gali pasakoti tam tikras istorijas. Taip pat būtina pagirti kūrėjų gebėjimą sukurti išraiškingą ir estetiškai darnų pasaulį. Tiesa, papriekaištaučiau dėl ledo paviršiaus. Jei visi kiti kasdieniniai objektai (akmenys, medžio pagaliukai, vata, įvairūs audiniai ir kt.) buvo sėkmingai transformuoti siekiant sukurti sniego, medžių, kalnų, vandens putų ar statybinių medžiagų pojūtį, tai animacijoje naudojama plastmasės medžiaga niekaip neleido suvokti jos kaip ledo. Gaila, nes būtent ledo vaizdavimas ekrane dažnas, ir kaskart vis trukdydavo nuosekliam filmo patyrimui.
Dar kartą galima paminėti, kad pačios animacijos (aktorinio įgyvendinimo) lygis yra profesionalus. Personažų judesiai plastiški, sugebantys įkūnyti atskiras jų asmenines savybes ir sėkmingai iškomunikuoti vidines emocijas žiūrovui. Labai gerai yra įgyvendintos ir aplinkos elementų animacijos, ypač vandens savybės puikiai perteiktos.
Tarp animacijos trūkumų (be jau minėto ledo) dar verta paminėti filmo tempą. Nors naratyvas vadovaujasi aiškia priežasčių bei pasekmių progresija, vis tiek niekaip negalima nusikratyti pojūčio, kad pasiekti kulminaciją užtrunkama pernelyg daug laiko.
Apibendrinant šį filmą būtina pastebėti, kad nors „Kanopos ir pačiūžos“ nusileidžia savo charizma buvusiam režisieriaus darbui „Matilda ir atsarginė galva“ (2020), tačiau animacinis trumpametražis filmas įgyvendintas tikrai meistriškai, o istorija yra nuosekli ir puikiai tinkanti animacijos išraiškai. Taigi, galima drąsiai teigti, kad tiek režisierius, tiek animatorių komanda Lietuvos kine drąsiai įsitvirtina kaip stop-kadro animacijos technikos meistrai.