Venecija 2004: geri filmai, teisingi apdovanojimai ir organizacinis chaosas
Naujieji kino "Bienalės" vadovai - prezidentas Davide'as Croffas ir direktorius Marco Mulleris - iš anksto žarstėsi pažadais, kad 61-asis Venecijos kino festivalis bus pats geriausias ir įsimintiniausias. Bet gražias svajones užtemdė nenumatytos klaidos, organizacinis chaosas ir neapgalvota programos konsepcija. Jau pirmą dieną jų vairuojama gondola prisėmė vandens ir atplaukė į krantą su didžiuliais pažeidimais. Seniausio kino festivalio prestižą iš dalies gelbėjo tik geri filmai, Holivudo žvaigždės ir teisingi žiuri komisijos sprendimai. Po šių metų organizacinio fiasko Venecijai bus labai sunku sekančiais metais konkuruoti su kitais tarptautiniais kino forumais ir prisivilioti žymiausių režisierių kūrinius, nes kai kurie įtakingi prodiuseriai jau viešai pareiškė, kad į Lido salą daugiau kojos nebekels.
Laureatai
Liepos pradžioje paskelbta 61-ojo Venecijos kino festivalio konkursinė programa suintrigavo daugelį kino specialistų. Iš pirmo žvilgsnio pretendentų į garbingąjį "Auksinį liūtą" sąrašas ant popieriaus atrodė itin stiprus, bet realybėje viskas apsivertė aukštyn kojom. Kai kurie garsūs režisieriai stipriai nuvylė, o didžioji dauguma filmų neišsiskyrė iš vidutinybės srauto. Tad iš 22 daug žadančių kūrinių beliko tik 3 labai stiprūs filmai, kurie tikrai buvo verti festivalinio rodymo ir prestižinių prizų. Britų režisieriaus Johno Boormano vadovaujama žiuri komisija priėmė logiškus, objektyvius ir teisingus sprendimus, todėl svarbiausius apdovanojimus iškovojo labiausiai to nusipelnę darbai. Visus laureatus buvo įmanoma nuspėti dar neprasidėjus uždarymo ceremonijai, nors italų kino kritikai nugalėtojo laurus kabino savo įsivaizduojamiems favoritams ir užsispyrusiai linksniavo visiškai kitas pavardes.
Vera Drake, 2004 rež. Mike Leigh |
"Didžiuoju žiuri prizu" apdovanota Ispanijai atstovavusi drama "Jūra viduje" (Mar Adentro) spinduliuoja visiškai kitokiomis nuotaikomis. Nepaisant sudėtingos ir tragiškos temos, talentingajam režisieriui, scenaristui ir kompozitoriui Alejandro Amenabarui ("Atmerk akis", "Kiti") pavyko sukurti pozityvų, šviesų ir net šiek tiek linksmą filmą apie mirtį. Jūra čia turi tik perkeltinę ir filosofinę reikšmę. Būtent ją likimas atėmė iš pagrindinio herojaus, kuriam beliko tik mintyse ir užmerkus akis įsivaizduoti jūros platybes, t.y. jausti jūrą savo viduje. Pedro Almodovaro dramoje "Virpantys kūnai" aktorius Javieras Bardemas jau įkūnyjo iki juosmens paralyžuotą herojų, bet šį kartą jam teko suvaidinti viso kūno nevaldantį ir prie lovos prikaustytą žmogų. Savo emocijas aktorius reiškia vien tik galvos judesiais, balsu ir veido mimikomis, bet ekrane jį stebėti labai įdomu. Jaunystėje sunkiai susižeidęs vyras į gyvenimą žiūri filosofiškai, dažnai šypsosi, stengiasi patirti meilę ir nestokoja humoro jausmo, bet beprotiškai trokšta garbingai numirti. Kadangi nusižudyti jis pats nebegali, tai už teisę pasirinkti savo likimą kovoja teismuose. Filmo scenarijus remiasi Galicijos žvejo Ramono Sampedro gyvenimo istorija, kuri buvo užfiksuota jo paties parašytoje autobiografinėje knygoje, poemų rinkinyje ir vaizdajuostėse, o taip pat plačiai aptarinėjama Ispanijos spaudoje. Šis vyras nusižudė su draugų pagalba 1998-siais, t.y. praėjus 28 metams po patirtos stuburo traumos neriant nuo uolos į jūrą.
3-Iron, 2004 rež. Kim Ki-Duk |
Filmai su trūkumais
Iš daug žadėjusios konkursinės programos galima išskirti dar kelis gerus filmus, kuriuos verta pamatyti, bet jie savo kokybe akivaizdžiai nusileido pagrindiniams favoritams ir nepretendavo į apdovanojimus.
Prancūzų režisierius Francois Ozonas ("Aštuonios moterys", "Baseinas") nuoširdžioje ir originalioje melodramoje "5x2" nagrinėja vienos poros santykius, pasitelkdamas penkis svarbiausius epizodus iš jų gyvenimo - skyrybas, susitikimą su draugais, vaiko gimimą, vedybas ir pirmąją pažintį. Filmo veiksmas savotiškai sukasi atgal ir atskleidžia pakankamai komplikuotus dviejų įsimylėjelių charakterius, bet režisierius visa tai sumaniai paįvairina šmaikščiais dialogais, atviromis erotinėmis scenomis ir itališkomis dainomis apie meilę, o taip pat palieka vietos žiūrovo fantazijai ir vaizduotei. Bet tai jau visai kitoks Ozonas, nei mes buvome įpratę matyti ankstesniuose filmuose "Aštuonios moterys" ir "Baseinas".
Labai lauktas japonų animatoriaus Hayao Miyazakio filmas "Judanti pilis" (Hauru no Ugoku Shiro) buvo apdovanotas specialiu prizu už techninius pasiekimus. Juostoje netrūksta lakios fantazijos, stulbinančio grožio vaizdų ir sudėtingų išradimų, bet magiškosios juostos "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje" kūrėjas kažkaip išbarstė savo originalumą ir daugelyje vietų tiesiog kartojasi. Vėl svarbią reikšmę turi piktos burtininkės ir jų užkeikimai - graži mergaitė pavirsta į 90 metų senutę. Ji nusprendžia izoliuoti save nuo visuomenės ir patenka į vaik pilį, o ten laukia visai kitoks gyvenimas, įdomūs nuotykiai ir nauja meilė. Galutiniame rezultate gavosi žymiai prastesnis filmas, kuris vargu ar 2 valandas išlaikys vaikiškos auditorijos dėmesį.
Stray Dogs, 2004 rež. Marziyeh Meshkini |
Italiją atstovavęs filmas "Kad ir kur tu bebūtum" (Ovunque Sei) po seanso spaudos atstovams buvo negailestingai nušvilptas, bet režisieriaus Michele Placido (Lietuvos žiūrovai jį turėtų prisiminti iš TV serialo "Aštuonkojis") jausminga psichologinė melodrama tokios radikalios reakcijos nenusipelnė. Festivalyje buvo daug žymiai prastesnių juostų. Filme diskutuojama apie gyvenimą ir mirtį, amžinus jausmus ir prisiminimus, kurie visuomet išlieka artimųjų mintyse. Režisierius ir scenarijaus idėjos autorius pagrindinius vaidmenis paskyrė savo dukrai Violante Placido ir populiariausiam italų aktoriui Stefano Accorsi, o su jų pagalba mėgina paliesti žiūrovų širdis. Kai kurie scenaristų sprendimai yra kiek nelogiški ir banalūs, bet filmas vis tiek išlieka labai žiūroviškas.
Baubimas ir švilpimas vainikavo jaunosios kartos režisieriaus Jonathano Glazerio psichologinę dramą "Gimimas" (Birth) seansą, bet tokią radikalią reakciją, ko gero, išprovokavo scenarijaus autorių nesugebėjimas tinkamai užbaigti labai intriguojančiai pradėtos istorijos. Šiame filme savo keisčiausią ir skandalingiausią vaidmenį sukūrė australų aktorė Nicole Kidman, bet ją gerokai užtemdė talentingasis 10-metis aktorius Cameronas Brightas ("Klonuotasis"), kuris sugebėjo puikiai suvaidinti tokius gyvenimiškus dalykus, kokių jis pats visai nesupranta ir dar niekuomet nebuvo patyręs.
Indijoje gimusi Mira Nair kostiuminėje dramoje "Tuštybės mugė" (Vanity Fair) šmaikščiai parodijuoja britų aukštuomenės gyvenimo niuansus. Viskas padaryta profesionaliai ir prabangiai, o režisierės pasiūlyti indiški motyvai (šokiai, kostiumai, šukuosenos, dekoracijos) suteikia kūriniui originalumo. Prie jo būtų galima kabinėtis tik dėl pernelyg ilgos trukmės (2 val. 20 min.), nes filme yra nemažai nereikalingų ir nuobodžių scenų. Taip pat stebina, kad veiksmas vystosi apie 30 metų, bet pagrindinių herojų išvaizda beveik nesikeičia, nors jų vaikus vaidina vis kiti aktoriai. Labiausiai nemirtingas ir nesenstantis ekrane atrodo aktorius Gabrielis Byrne'as.
Nusivylimai
O kitų Venecijoje parodytų filmų vieta - nusivylimų sąraše.
Le Chiavi di Casa, 2004 rež. Gianni Amelio |
Vokiečių kilmės režisieriaus Wimo Wenderso eksperimentiniame filme "Gausybės žemė" (Land of Plenty) mėginama pažvelgti, kaip 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įvykusi teroristų ataka pakeitė Ameriką ir kaip šis įvykis įtakojo vietinių žmonių psichologiją. Tačiau vienintelis stiprus šio kūrinio momentas yra jo finalas Niujorke originalioje tragedijos vietoje. Iki tol režisierius daugiausiai dėmesio skiria kalbančioms galvoms ir nuobuodiems dialogams, kurie tiesiog masiškai varė žiūrovus iš salės. Pagrindiniu herojumi yra buvęs Vietnamo karo veteranas, pasiryžęs išgelbėti Ameriką nuo kitos galimos tragedijos, paranojiškai laukiantis eilinio teroristų išpuolio, liguistai stebintis kiekvieno jam įtartino žmogelio judesį ir į diktofoną įrašinėjantis savo monologus.
Daugiau nei 10 metų nieko nerežisavusi rusė Svetlana Proskurina dramoje "Atsiskyręs ryšys" (Distant Access) supažindina su jaunais žmonėmis, kurie įsimyli bendraudami telefonu, bet nespėja susitikti ir pamatyti vienas kito. Kūrinio stiprybė - tai profesionaliai parašyti dialogai ir tinkamai parinkti aktorių tipažai, bet viską sugriauna neišbaigtas ir skylėtas scenarijus. Dėl sudėtingos ir komplikuotos pasakojimo struktūros po seanso pasigirdo ne tik plojimai, bet ir baubimas su švilpimu, o filmu ypač nepatenkinti liko iš Rusijos atvykę kritikai ir žurnalistai.
Amerikiečių nepriklausomo kino režisierius Toddas Solondzas ("Istorijų pasakojimas") juodo humoro komedijoje "Palindromai" (Palindromes) tesugebėjo tik nevykusiai tyčiotis iš įvairių negalių turinčių žmonių (vis dėlto nemaža dalis auditorijos garsiai juokėsi) ir nesistengė bent paaiškinti, kodėl vaikelio susilaukti desperatiškai trokštančią 12-metę mergaitę filme vaidina net kelios skirtingo amžiaus ir išvaizdos aktorės.
Nieko ypatingo neparodė žinomas Izraelio režisierius Amosas Gitai'us, kuris šiurpioje dramoje "Viešbutis "Pažadėtoji žemė" (Hotel Promised Land) supažindina žiūrovus su laimingo ir turtingo gyvenimo pažadais patikėjusių jaunų svetimšalių likimais. Iš Rytų Europos į Izraelį atvykusios merginos yra prievartaujamos, išnaudojamos, mušamos ir parduodamos nusikaltėlių aukcionuose. Filmo vaizdai šokiruojantys ir tikroviški, bet ar to užtenka "Bienalės" konkursinės programos dalyviui?
Iš vidutiniškų filmų srauto neišsiveržė Azijos kino meistrų kūriniai, kuriuos tikrai galėjo pakeisti įdomesni mažiau žinomų režisierių darbai (pvz. San Sebastjane parodytas siaubo trileris "Vorų miškas"). Korėjiečių veteranas Im Kwon-Taeko gangsteriniame epe "Skurdus gyvenimas" (Haryu Insaeng) detaliai nagrinėja korupcijos ir chaoso kupinus Korėjos istorinius įvykius. Savo ruožtu, Taivanyje reziduojantis režisierius Hou Hsiao-Hsienas dramoje "Liumjerų kavinė" (Caffe Lumiere) sumanė įsivaizduoti, kaip atrodytų legendinio japonų kino maestro Yasujiro Ozu šiandieninėje Japonijoje sukurtas filmas. Į jaunų įsimylėjelių problemas sparčiai besikeičiančioje Kinijoje mėgina atkreipti dėmesį skandalingasis režisierius Jia Zhangas, bet jo filmas "Pasaulis" (The World) labiau priminė pramogų parko su įžymiausių pasaulio vietovių replikomis (Eifelio bokštas, Taurerio tiltas, San Marko aikštė, Pasaulinio prekybos centro dangoraižiai) reklaminį klipą. Be to šie lėto tempo filmai pasižymėjo ypatingu nuobodumu ir tiesiog migdė salėje susirinkusius žiūrovus.
Rois et Reine, 2004 rež. Arnaud Dasplechin |
Sunku paaiškinti, kaip į tokio prestižinio festivalio programą pateko niekuo neišsiskirianti graikų režisieriaus Nikos Panayotopoulos drama "Picų išvežiotojas" (Delivery) apie benamius ir bedarbius Atėnų gyventojus, kurie desperatiškai mėgina surasti savo vietą gigantiškame mieste. Meno direktorius Marco Mulleris negailėjo pagyrimo žodžių ir prognozavo svaiginančią karjerą šveicarų režisieriui debiutantui Gregui Zglinskiui, kurio mokytoju buvo jau miręs lenkų kino meistras Krzystofas Kieslowskis. Tačiau jo filmas "Be ugnies praleista žiema" (Tout un hiver sans feu) įsiminė tik gražiais sniegu padengtos Šveicarijos kalnų vaizdais ir neprilygo San Sebastjano festivalio "Naujų režisierių" programoje debiutavusiems jauniems kino kūrėjams.
Keistos problemos
Šiais metais Venecijoje konkursinė programa buvo tarsi nustumta į antrąjį planą, nes organizatoriams labiau rūpėjo kuo žemiau nusilenkti didžiosioms Holivudo studijoms, kurios Lido saloje surengė savo filmų premjeras ir atsivežė garsiuosius aktorius bei režisierius. Būtent Holivudo žvaigždėms buvo skiriami geriausi seansų laikai, o tuo tarpu kai kuriems konkursiniams filmams neužteko vietos pagrindinių rūmų salėje "Sala Grande", todėl jų režisieriams su kūrybinėmis grupėmis beliko spraustis į mažesnę "Palagalileo" salę (pvz.: joje vyko net Kim Ki-Duko dramos "Bin Jip" pasaulinė premjera).
The Merchant of Venice, 2004 rež. Michael Radford |
Tad taip ir liko neaišku, ko labiau norėjo Marco Mulleris - surengti Holivudo žvaigždžių paradą ar tinkamai pristatyti nepriklausomų režisierių naujus filmus? Juolab, festivalio programoms trūko elementarios konsepcijos. Oficialiame konkurse buvo sugrūsti garsių režisierių kūriniai, bet kai kurie iš jų buvo labai silpni ir neverti rodymo tokio lygio festivalyje. Kartais susidarydavo įspūdis, kad atrankos komisija tų filmų net nežiūrėjo. O juk tas pozicijas galėjo užimti mažiau žinomi ir jauni režisieriai, nes anksčiau "Bienalė" visuomet garsėjo naujų talentų atradimais. Vos užėmęs meno direktoriaus postą Marco Mulleris panaikino savo pirmtako Moritzo de Hadelno pradėtą antrąją konkursinę programą "Prieš srovę", o vietoj jos sukūrė programą "Venecijos horizontai", kurioje jau neliko bendros konsepcijos ir kitokių kino formų demonstravimo. Ji tiesiog priglaudė garsių ir mažiau žinomų režisierių filmus, kuriems neužteko vietos pagrindiniame konkurse.
Dauguma seansų Venecijos kino festivalyje neprasidėdavo numatytu laiku, o tai griovė visus išankstinius planus. Įpusėjus renginiui, 15 - 20 minučių vėlavimas jau tapo įprastu dalyku, tad tą laiką buvo galima ramiai skirti kitiems užsiėmimams. Bet kartais filmo pradžia dėl nežinomų priežasčių užtrukdavo net 2 valandoms. Pavyzdžiui, spaudos atstovams buvo išplatinta informacija apie režisierės Kira'os Muratovos naujausio filmo "Derintojas" išankstinį seansą, bet, susirinkus prie nurodytos salės, paaiškėjo, kad joje jau rodomas kitas filmas žiuri komisijai. Žurnalistams buvo pasiūlyta ateiti po 90 minučių, bet niekas negalėjo garantuoti, kad tuo metu seansas prasidės. Kai kurie plunksnos broliai net pasiryžo nežiūrėti iki pabaigos Michelle Placido filmo "Kad ir kur tu bebūtum", bet vistiek buvo priversti tas 30 minučių laukti "Derintojo" prie kitos salės durų.
Daugelis užsienio žurnalistų nepamatė italų režisieriaus Gianni Amelio dramos "Raktai nuo namų", nes organizatoriai paskelbė, kad spaudos seanse nebus anglų kalbos titrų, ir pakvietė žiūrėti tą patį filmą salėje "Perla" po 2 valandų, bet ko gero pamiršo, kad tuo pačiu metu salėje "Palagalileo" jau turėjo prasidėti Wimo Wenderso dramos "Gausybės žemė" seansas. Tada buvo nuspręsta organizuoti tiesioginį itališko filmo vertimą, bet daugelis kolegų jau nespėjo apie tai sužinoti. Ko gero, tokia problema iškilo dėl salėje "Palagalileo" sugedusios švieslentės, kurioje ir anksčiau labai neryškų anglišką tekstą buvo sunku perskaityti.
Dar vieną kuriozinę situaciją sukūrė išsiblaškęs kino mechanikas, sumaišęs kopijas ir trumpo metražo filmų rinkinio "Eros" spaudos seanso viduryje pradėjęs rodyti visai kito kūrinio dalį, kurios tikrai nerežisavo nei Wongas Kar-Wai'us, nei Stevenas Soderberghas, nei juo labiau Michelangelo Antonioni.
Festivalio metu labai trūko informacijos apie vykstantį tarptautinį renginį, nes vienintelis leidinys "Ciak" buvo spausdinamas tik italų kalba, kuri vyravo visuose kūrybinių grupių ir apdovanojimų pristatymuose. Organizatoriai kažkodėl įsivaizdavo, kad svečiai iš užsienio supranta itališkai ir nesirūpino vertimu į anglų kalbą. Todėl per "Auksinio liūto" premijos už gyvenimo pasiekimus įteikimo ceremoniją režisieriui Manoeliui de Oliveirai beliko tik ausimis kraipyti, nes laureatas kalbėjo portugališkai, o vertėjas - tik itališkai, tarsi salėje būtų susirinkę vien tik italai.
Aktorė Gong Li |
Iš viso pasaulio į Veneciją plūstančius turistus ypač papiktino, kad dėl animacinės komedijos "Visa tiesa apie ryklį" pasaulinės premjeros vienai dienai buvo visiškai uždarytas praėjimas į legendinę San Marko aikštę, kurioje kompanijos "DreamWorks SKG." atstovai įrenginėjo kino salę po atviru dangumi.
Visą tą organizacinį chaosą vainikavo ypač prasta uždarymo ceremonija, kurios vedėja aktorė Claudia Gerrini blaškėsi Venecijos operos teatro scenoje, uždavinėjo beprasmiškus klausimus žiuri nariams ir laureatams, nežinojo renginio eigos ir vis peržiūrinėjo popierines "špargalkes", o galiausiai sumaišė apdovanojimų įteikimo tvarką. Pavyzdžiui, iš pradžių geriausio režisieriaus prizas buvo įteiktas ispanui Alejandro Amenabarui, nors renginio režisierius į eterį tuo metu paleido ištrauką iš filmo "Bin Jip". Po to vedėja jau pakvietė į sceną festivalio vadovus ir aktorę Sofia Loren, kurie turėjo įteikti "Auksinį liūtą" geriausiam filmui, bet visai pamiršo apie savo apdovanojimo dar neatsiėmusį korėjietį Kim Ki-Duką. Gerai, kad tokį nedovanotiną aplaidumą pastebėjo užkulisiuose dirbę žmonės, o Claudia Gerrini turėjo atsiprašyti visų svečių ir į sceną pakviesti iš nuostabos apstulbusį režisierių, kuriam garbingas prizas buvo ne įteiktas, o tiesiog atiduotas be jokių fanfarų. Apie tikrąjį žiuri komisijos verdiktą žurnalistai sužinojo tik iš po transliacijos išplatinto oficialaus spaudos pranešimo.
Miglota ateitis
61-asis Venecijos kino festivalis paliko dviprasmiškus prisiminimus. Gerų filmų tarsi ir netrūko (nemažai vertingų kūrinių buvo parodyta programose "Venecijos horizontai", "Venecija vidurnaktį", "Skaitmeninė Venecija", o kai kurie ne konkursinės programos dalyvių taip pat išsiskyrė savo kokybe), įžymių veidų buvo netgi perdaug, bet festivalinės atmosferos visiškai nesijautė, o organizatorių nesugebėjimas išspręsti elementarias problemas kėlė tik šypseną. Visa tai priminė ilgą naujų filmų peržiūrų maratoną, bet tik ne prestižinį kino festivalį. Tad iš Lido salos išvažiavau be jokios nostalgijos ir be didelio noro ten sugrįžti kitais metais. Bent jau dabartinėje Europos kino arenoje "Bienalė" gerokai nusileidžia Kanams, Berlynui ir netgi San Sebastjanui.
Naujienų agentūros jau pranešė, kad Marco Mulleris pratęsė kontraktą dar trejiems metams ir toliau vadovaus filmų atrankai, o Venecijos kino festivalio prezidentas Davide'as Croffas rūpinsis infrastruktūros gerinimu, naujųjų rūmų statyba ir kino mugės įkūrimu. Prieš tai čia dirbusiems kino specialistams Alberto Barberai ir Moritzui de Hadelnui pavyko sumūryti gan tvirtą pamatą ir suteikti renginiui prestižo aureolę (2003-ųjų "Bienalės" programa nustelbė net Kanų festivalį), bet naujai išrinkta valdžia vos per vienerius metus viską sugriovė. Dabar jiems teks sunkiai dirbti ir taisyti savo klaidas, kad galėtų vėl įrodyti prodiuseriams, režisieriams, aktoriams, platintojams, rodytojams, kritikams ir žurnalistams, jog į Veneciją verta sugrįžti.
Svarbiausi apdovanojimai
"Auksinis liūtas" už geriausią filmą - "Vera Dreik" (rež. Mike'as Leigh; D.Britanija)
"Sidabrinis liūtas" (didysis žiuri prizas) - "Jūra viduje" (rež. Alejandro Amenabaras; Ispanija)
"Sidabrinis liūtas" už geriausią režisūrą - Kim Ki-Dukas ir jo filmas "Bij Jip" (Pietų Korėja)
"Volpi" taurė geriausiam aktoriui - Javieras Bardemas už vaidmenį dramoje "Jūra viduje" (Ispanija)
"Volpi" taurė geriausiai aktorei - Imelda Staunton už vaidmenį dramoje "Vera Dreik" (D.Britanija)
"Orsella" spec. prizas už techninius pasiekimus - režisierius Hayao Miyazaki ir jo animacinis filmas "Judanti pilis" (Japonija)
"Macelo Mastroianni" premija už geriausią aktorinį debiutą - Marco Luisi ir Tommaso Ramenghi už vaidmenis dramoje ""Radijas Alice, dažnis 100,6 Mhz" (rež. Guido Chiesa; Italija)
"Luigi de Laurentiis" apdovanojimas už geriausią pirmąjį filmą - "Didžioji kelionė" (rež. Ismaelis Ferroughi; Marokas)
FIPRESCI kino kritikų žiuri prizas už geriausią filmą - "Bin Jip" (rež. Kim Ki-Dukas; Pietų Korėja)
UNESCO premija - "Gausybės žemė" (rež. Wimas Wendersas; Vokietija)
Programos "Venecijos horizontai" prizas - "Mažieji sūneliai" (rež. Ilanas Duranas Cohenas; Prancūzija)
Programos "Skaitmeninė Venecija" prizas - "20 vaiduoklių (rež. Mania Akbari; Iranas)
Jaunimo žiuri prizas "Mažasis liūtas" - "Bin Jip" (rež. Kim Ki-Dukas; Pietų Korėja)
Katalikų organizacijos SIGNIS apdovanojimas - "Be ugnies praleista žiema" (rež. Gregas Zgilnskis; Šveicarija)
Europos kino rodytojų C.I.C.A.E premija - "Žilio žmona" (rež. Fredericas Fonteyne'as; Belgija)
"Pasinetti" apdovanojimai: geriausias filmas - "Raktai nuo namų" (rež. Gianni Amelio; Italija); geriausias aktorius - Kim Rossi Stuartas ("Raktai nuo namų); geriausia aktorė Valeria Bruni-Tedeschi ("5x2")