Venecija 2004: geri filmai, teisingi apdovanojimai ir organizacinis chaosas

Naujieji kino "Bienalės" vadovai - prezidentas Davide'as Croffas ir direktorius Marco Mulleris - iš anksto žarstėsi pažadais, kad 61-asis Venecijos kino festivalis bus pats geriausias ir įsimintiniausias. Bet gražias svajones užtemdė nenumatytos klaidos, organizacinis chaosas ir neapgalvota programos konsepcija. Jau pirmą dieną jų vairuojama gondola prisėmė vandens ir atplaukė į krantą su didžiuliais pažeidimais. Seniausio kino festivalio prestižą iš dalies gelbėjo tik geri filmai, Holivudo žvaigždės ir teisingi žiuri komisijos sprendimai. Po šių metų organizacinio fiasko Venecijai bus labai sunku sekančiais metais konkuruoti su kitais tarptautiniais kino forumais ir prisivilioti žymiausių režisierių kūrinius, nes kai kurie įtakingi prodiuseriai jau viešai pareiškė, kad į Lido salą daugiau kojos nebekels.

Laureatai

Liepos pradžioje paskelbta 61-ojo Venecijos kino festivalio konkursinė programa suintrigavo daugelį kino specialistų. Iš pirmo žvilgsnio pretendentų į garbingąjį "Auksinį liūtą" sąrašas ant popieriaus atrodė itin stiprus, bet realybėje viskas apsivertė aukštyn kojom. Kai kurie garsūs režisieriai stipriai nuvylė, o didžioji dauguma filmų neišsiskyrė iš vidutinybės srauto. Tad iš 22 daug žadančių kūrinių beliko tik 3 labai stiprūs filmai, kurie tikrai buvo verti festivalinio rodymo ir prestižinių prizų. Britų režisieriaus Johno Boormano vadovaujama žiuri komisija priėmė logiškus, objektyvius ir teisingus sprendimus, todėl svarbiausius apdovanojimus iškovojo labiausiai to nusipelnę darbai. Visus laureatus buvo įmanoma nuspėti dar neprasidėjus uždarymo ceremonijai, nors italų kino kritikai nugalėtojo laurus kabino savo įsivaizduojamiems favoritams ir užsispyrusiai linksniavo visiškai kitas pavardes.

Vera Drake, 2004 rež. Mike Leigh

"Auksinis liūtas" už geriausią filmą atiteko britų režisieriaus Mike'o Leigh dramai "Vera Dreik" (Vera Drake), kurioje jis užstoja 1950-siais abortus atlikinėjusias moteris. Tais laikais D.Britanijoje tokia veikla buvo uždrausta ir baudžiama pagal negailestingus įstatymus. Filmo scenarijuje nenaudojami tikri faktai, o pagrindinės herojės vardas yra išgalvotas, bet lietuviško kraujo turintis režisierius per spaudos konferenciją patvirtino, kad 5-ojo dėšimtmečio D.Britanijoje buvo daug tokių pačių Verų Dreik. "Volpi" taurę iškovojusi britų kino ir teatro aktorė Imelda Staunton ("Protas ir jausmai", "Įsimylėjęs Šekspyras") tiesiog fantastiškai vaidina geraširdę ir rūpestingą moterį, kuri be jokio užmokesčio padeda jaunoms merginoms išvengti nepageidaujamo nėštumo, bet neprasitaria apie savo nelegalią veiklą net artimiausiems šeimos nariams. Tačiau per 20-ties metų veiklą vienintelė jos pacientė patenka į ligoninę ir gydytojai apie viską praneša policijai. Tyrimą atliekantys pareigūnai į Veros Dreik namus pasibeldžia per nieko nenutuokiančios šeimos šventę ir išsiveža moterį į nuovadą. Paprastų žmonių gyvenimus dažniausiai studijuojantis Mike'as Leigh savo herojams visuomet sugalvoja labai daug sunkių ir sudėtingų išbandymų, kurie retai baigiasi laimingai. Todėl "Vera Dreik" yra nelengvas ir liūdnas filmas, kuriame daug laiko skiriama bėdoje atsidūrusių žmonių charakteriams ir psichologijai.

"Didžiuoju žiuri prizu" apdovanota Ispanijai atstovavusi drama "Jūra viduje" (Mar Adentro) spinduliuoja visiškai kitokiomis nuotaikomis. Nepaisant sudėtingos ir tragiškos temos, talentingajam režisieriui, scenaristui ir kompozitoriui Alejandro Amenabarui ("Atmerk akis", "Kiti") pavyko sukurti pozityvų, šviesų ir net šiek tiek linksmą filmą apie mirtį. Jūra čia turi tik perkeltinę ir filosofinę reikšmę. Būtent ją likimas atėmė iš pagrindinio herojaus, kuriam beliko tik mintyse ir užmerkus akis įsivaizduoti jūros platybes, t.y. jausti jūrą savo viduje. Pedro Almodovaro dramoje "Virpantys kūnai" aktorius Javieras Bardemas jau įkūnyjo iki juosmens paralyžuotą herojų, bet šį kartą jam teko suvaidinti viso kūno nevaldantį ir prie lovos prikaustytą žmogų. Savo emocijas aktorius reiškia vien tik galvos judesiais, balsu ir veido mimikomis, bet ekrane jį stebėti labai įdomu. Jaunystėje sunkiai susižeidęs vyras į gyvenimą žiūri filosofiškai, dažnai šypsosi, stengiasi patirti meilę ir nestokoja humoro jausmo, bet beprotiškai trokšta garbingai numirti. Kadangi nusižudyti jis pats nebegali, tai už teisę pasirinkti savo likimą kovoja teismuose. Filmo scenarijus remiasi Galicijos žvejo Ramono Sampedro gyvenimo istorija, kuri buvo užfiksuota jo paties parašytoje autobiografinėje knygoje, poemų rinkinyje ir vaizdajuostėse, o taip pat plačiai aptarinėjama Ispanijos spaudoje. Šis vyras nusižudė su draugų pagalba 1998-siais, t.y. praėjus 28 metams po patirtos stuburo traumos neriant nuo uolos į jūrą.

3-Iron, 2004 rež. Kim Ki-Duk

Geriausio režisieriaus titulu galėjo džiaugtis madingasis korėjietis Kim Ki-Dukas, kuris nelauktai papildė konkursinę programą festivalio eigoje ir pateikė netikėtai malonų siurprizą. Vasarį šis režisierius šventė pergalę Berlynę (drama "Samarietė" buvo apdovanota už geriausią režisūrą), bet per stebėtinai trumpą laiką spėjo nufilmuoti ir sumontuoti naują kūrinį, kurio originalus pavadinimas yra "3-Iron". Pasak Kim Ki-Duko, toks terminas turėtų būti nesvetimas golfo žaidimo mėgėjams. Jis apibūdina mažiausiai populiarius golfo laukus, kurie dažniausiai lieka tušti, nes ten niekas nenori varžytis. Pagrindinis herojus taip pat mėgsta šį žaidimą, su savimi vežiojasi golfo lazdą ir nepraleidžia progos pamušinėti kamuoliukus, bet nebūtinai pagal priimtas taisykles. Tačiau filosofinių minčių nestokojančiame filme (lietuviškai jį galima būtų versti "Angelas sargas" arba "Tušti namai") golfas nustumiamas į antrą planą. Stipriausia vieta jame yra būtent režisūra. Kim Ki-Dukas tiesiog genialiai svarsto apie gyvenimą, mirtį, meilę, likimą ir svajones. Įdomu, kad du pagrindiniai veikėjai (vaikinas ir mergina) neištaria nė vieno žodžio, o balsu kalba tik jiems blogo linkintys nesąžiningi herojai. Savo namų neturintis jaunuolis važinėja iš miesto į miestą ir kabinėja ant namų durų įvairią reklamą. Jeigu šeimininkas ilgą laiką to lapelio nenuima, tai jis trumpam apsigyvena tuščiuose namuose. Kiek vėliau prie vienišo keliautojo kompaniją papildo nuo meilužio pabėgusi mergina. Jie džiaugiasi gražiu gyvenimu ir užsiliepsnojusiais jausmais, bet nuostabią idiliją laikinai nutraukia vienuose namuose aptiktas netikėtas radinys.

 

Filmai su trūkumais

Iš daug žadėjusios konkursinės programos galima išskirti dar kelis gerus filmus, kuriuos verta pamatyti, bet jie savo kokybe akivaizdžiai nusileido pagrindiniams favoritams ir nepretendavo į apdovanojimus.

Prancūzų režisierius Francois Ozonas ("Aštuonios moterys", "Baseinas") nuoširdžioje ir originalioje melodramoje "5x2" nagrinėja vienos poros santykius, pasitelkdamas penkis svarbiausius epizodus iš jų gyvenimo - skyrybas, susitikimą su draugais, vaiko gimimą, vedybas ir pirmąją pažintį. Filmo veiksmas savotiškai sukasi atgal ir atskleidžia pakankamai komplikuotus dviejų įsimylėjelių charakterius, bet režisierius visa tai sumaniai paįvairina šmaikščiais dialogais, atviromis erotinėmis scenomis ir itališkomis dainomis apie meilę, o taip pat palieka vietos žiūrovo fantazijai ir vaizduotei. Bet tai jau visai kitoks Ozonas, nei mes buvome įpratę matyti ankstesniuose filmuose "Aštuonios moterys" ir "Baseinas". 

Labai lauktas japonų animatoriaus Hayao Miyazakio filmas "Judanti pilis" (Hauru no Ugoku Shiro) buvo apdovanotas specialiu prizu už techninius pasiekimus. Juostoje netrūksta lakios fantazijos, stulbinančio grožio vaizdų ir sudėtingų išradimų, bet magiškosios juostos "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje" kūrėjas kažkaip išbarstė savo originalumą ir daugelyje vietų tiesiog kartojasi. Vėl svarbią reikšmę turi piktos burtininkės ir jų užkeikimai - graži mergaitė pavirsta į 90 metų senutę. Ji nusprendžia izoliuoti save nuo visuomenės ir patenka į vaik pilį, o ten laukia visai kitoks gyvenimas, įdomūs nuotykiai ir nauja meilė. Galutiniame rezultate gavosi žymiai prastesnis filmas, kuris vargu ar 2 valandas išlaikys vaikiškos auditorijos dėmesį. 

Stray Dogs, 2004 rež. Marziyeh Meshkini

Garsaus kino kūrėjo Mohseno Mahmalbafo žmonos Marziyeh Meshkini drama "Benamiai" (Stray Dogs) pasižymėjo tikrovišku scenarijumi, labai mielu šuniuku ir puikiai suvaidinusiais vaikais, kuriems dažnai tenka kalbėti pernelyg ilgus monologus. Savo stiliumi filmas šiek tiek artimas San Sebastjane nugalėjusiai juostai "Vėžliai gali skraidyti", bet jame liko daugiau vietos ironiškoms, linksmoms ir juodu humoru paženklintoms scenoms, nors nagrinėjama tema yra labai rimta ir skaudi. Afganistane nufilmuotoje juostoje pasakojama apie benamius vaikus, kurie trokšta patekti į kalėjimą pas mamą, nes neturi savo namų. Vogti ir įkliūti policijos pareigūnams jie mokosi kino teatre žiūrėdami senus europietiškus filmus (pvz. Vittorio de Sica "Dviračių vagis").

Italiją atstovavęs filmas "Kad ir kur tu bebūtum" (Ovunque Sei) po seanso spaudos atstovams buvo negailestingai nušvilptas, bet režisieriaus Michele Placido (Lietuvos žiūrovai jį turėtų prisiminti iš TV serialo "Aštuonkojis") jausminga psichologinė melodrama tokios radikalios reakcijos nenusipelnė. Festivalyje buvo daug žymiai prastesnių juostų. Filme diskutuojama apie gyvenimą ir mirtį, amžinus jausmus ir prisiminimus, kurie visuomet išlieka artimųjų mintyse. Režisierius ir scenarijaus idėjos autorius pagrindinius vaidmenis paskyrė savo dukrai Violante Placido ir populiariausiam italų aktoriui Stefano Accorsi, o su jų pagalba mėgina paliesti žiūrovų širdis. Kai kurie scenaristų sprendimai yra kiek nelogiški ir banalūs, bet filmas vis tiek išlieka labai žiūroviškas.

Baubimas ir švilpimas vainikavo jaunosios kartos režisieriaus Jonathano Glazerio psichologinę dramą "Gimimas" (Birth) seansą, bet tokią radikalią reakciją, ko gero, išprovokavo scenarijaus autorių nesugebėjimas tinkamai užbaigti labai intriguojančiai pradėtos istorijos. Šiame filme savo keisčiausią ir skandalingiausią vaidmenį sukūrė australų aktorė Nicole Kidman, bet ją gerokai užtemdė talentingasis 10-metis aktorius Cameronas Brightas ("Klonuotasis"), kuris sugebėjo puikiai suvaidinti tokius gyvenimiškus dalykus, kokių jis pats visai nesupranta ir dar niekuomet nebuvo patyręs.

Indijoje gimusi Mira Nair kostiuminėje dramoje "Tuštybės mugė" (Vanity Fair) šmaikščiai parodijuoja britų aukštuomenės gyvenimo niuansus. Viskas padaryta profesionaliai ir prabangiai, o režisierės pasiūlyti indiški motyvai (šokiai, kostiumai, šukuosenos, dekoracijos) suteikia kūriniui originalumo. Prie jo būtų galima kabinėtis tik dėl pernelyg ilgos trukmės (2 val. 20 min.), nes filme yra nemažai nereikalingų ir nuobodžių scenų. Taip pat stebina, kad veiksmas vystosi apie 30 metų, bet pagrindinių herojų išvaizda beveik nesikeičia, nors jų vaikus vaidina vis kiti aktoriai. Labiausiai nemirtingas ir nesenstantis ekrane atrodo aktorius Gabrielis Byrne'as.   

Nusivylimai

O kitų Venecijoje parodytų filmų vieta - nusivylimų sąraše. 

Le Chiavi di Casa, 2004 rež. Gianni Amelio

Italijos kritikai nežinia kodėl gyrė ir išaukštino italų režisieriaus Gianni Amelio šeimyninę dramą "Raktai nuo namų" (Le Chiavi di Casa). Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad būtent šis filmas privalo iškovoti Italijai 10-ąjį "Auksinio liūto" apdovanojimą. Solidžiuose laikraščiuose net pasirodė grasinimai, kad neva Davide'as Croffas ir Marco Mulleris akimirksniu neteks savo postų, jeigu žiuri komisija priims kitokius sprendimus. Bet šis kūrinys greičiau primena nevykusią "Lietaus žmogaus" versiją, kurioje autizmu sirgusį Dustino Hoffmano herojų pakeitė 15-os metų berniukas-invalidas (jis sunkiai vaikšto ir negali normaliai kalbėti). Fizinių ir psichologinių ligų kamuojamą vaiką vaidina aktorius-debiutantas Andrea Rossi, kuris realiame gyvenime kovoja su identiškomis negaliomis. Jo pastangos yra vertos pagyrimo ir žiuri komisija tikrai galėjo šį berniuką pagerbti "Marcello Mastroianni" prizu už geriausią debiutą (jis buvo paskirtas kitame italų filme "Radijas Alice, dažnis 100,6 Mhz" suvaidinę aktoriai). Tačiau pripažintas režisierius Gianni Amelio pernelyg tiesmukiškai stengiasi išspausti žiūrovų ašaras ir nė kiek nesujaudina. Filmo veiksmas vyksta Vokietijoje ir Norvegijoje, kur jaunas tėvas (jį vaidina Italijos Benu Afflecku vadinamas Kim Rossi Stuartas) mėgina surasti kontaktą su nuo gimimo dienos sunkiai sergančiu sūnumi, kurį pats kadaise be jokio gailesčio atstūmė ir pabėgo pas kitą šeimą.   

Vokiečių kilmės režisieriaus Wimo Wenderso eksperimentiniame filme "Gausybės žemė" (Land of Plenty) mėginama pažvelgti, kaip  2001-ųjų rugsėjo 11-ąją įvykusi teroristų ataka pakeitė Ameriką ir kaip šis įvykis įtakojo vietinių žmonių psichologiją. Tačiau vienintelis stiprus šio kūrinio momentas yra jo finalas Niujorke originalioje tragedijos vietoje. Iki tol režisierius daugiausiai dėmesio skiria kalbančioms galvoms ir nuobuodiems dialogams, kurie tiesiog masiškai varė žiūrovus iš salės. Pagrindiniu herojumi yra buvęs Vietnamo karo veteranas, pasiryžęs išgelbėti Ameriką nuo kitos galimos tragedijos, paranojiškai laukiantis eilinio teroristų išpuolio, liguistai stebintis kiekvieno jam įtartino žmogelio judesį ir į diktofoną įrašinėjantis savo monologus.

Daugiau nei 10 metų nieko nerežisavusi rusė Svetlana Proskurina dramoje "Atsiskyręs ryšys" (Distant Access) supažindina su jaunais žmonėmis, kurie įsimyli bendraudami telefonu, bet nespėja susitikti ir pamatyti vienas kito. Kūrinio stiprybė - tai profesionaliai parašyti dialogai ir tinkamai parinkti aktorių tipažai, bet viską sugriauna neišbaigtas ir skylėtas scenarijus. Dėl sudėtingos ir komplikuotos pasakojimo struktūros po seanso pasigirdo ne tik plojimai, bet ir baubimas su švilpimu, o filmu ypač nepatenkinti liko iš Rusijos atvykę kritikai ir žurnalistai.

Amerikiečių nepriklausomo kino režisierius Toddas Solondzas ("Istorijų pasakojimas") juodo humoro komedijoje "Palindromai" (Palindromes) tesugebėjo tik nevykusiai tyčiotis iš įvairių negalių turinčių žmonių (vis dėlto nemaža dalis auditorijos garsiai juokėsi) ir nesistengė bent paaiškinti, kodėl vaikelio susilaukti desperatiškai trokštančią 12-metę mergaitę filme vaidina net kelios skirtingo amžiaus ir išvaizdos aktorės.

Nieko ypatingo neparodė žinomas Izraelio režisierius Amosas Gitai'us, kuris šiurpioje dramoje "Viešbutis "Pažadėtoji žemė" (Hotel Promised Land) supažindina žiūrovus su laimingo ir turtingo gyvenimo pažadais patikėjusių jaunų svetimšalių likimais. Iš Rytų Europos į Izraelį atvykusios merginos yra prievartaujamos, išnaudojamos, mušamos ir parduodamos nusikaltėlių aukcionuose. Filmo vaizdai šokiruojantys ir tikroviški, bet ar to užtenka "Bienalės" konkursinės programos dalyviui?

Iš vidutiniškų filmų srauto neišsiveržė Azijos kino meistrų kūriniai, kuriuos tikrai galėjo pakeisti įdomesni mažiau žinomų režisierių darbai (pvz. San Sebastjane parodytas siaubo trileris "Vorų miškas"). Korėjiečių veteranas Im Kwon-Taeko gangsteriniame epe "Skurdus gyvenimas" (Haryu Insaeng) detaliai nagrinėja korupcijos ir chaoso kupinus Korėjos istorinius įvykius. Savo ruožtu, Taivanyje reziduojantis režisierius Hou Hsiao-Hsienas dramoje "Liumjerų kavinė" (Caffe Lumiere) sumanė įsivaizduoti, kaip atrodytų legendinio japonų kino maestro Yasujiro Ozu šiandieninėje Japonijoje sukurtas filmas. Į jaunų įsimylėjelių problemas sparčiai besikeičiančioje Kinijoje mėgina atkreipti dėmesį skandalingasis režisierius Jia Zhangas, bet jo filmas "Pasaulis" (The World) labiau priminė pramogų parko su įžymiausių pasaulio vietovių replikomis (Eifelio bokštas, Taurerio tiltas, San Marko aikštė, Pasaulinio prekybos centro dangoraižiai) reklaminį klipą. Be to šie lėto tempo filmai pasižymėjo ypatingu nuobodumu ir tiesiog migdė salėje susirinkusius žiūrovus.

Rois et Reine, 2004 rež. Arnaud Dasplechin

Kritiški atsiliepimai lydėjo prancūzų režisierės Claire Denis nuotykinę dramą "Atsiskyrėlis" (L'Intrus), kuri yra labai gražiai nufilmuota, bet nukenčia dėl pernelyg komplikuoto siužeto ir per įvairias pasaulio šalis chaotiškai šokinėjančio veiksmo. Šioje juostoje vaidina lietuvių režisieriaus Šarūno Barto buvusi gyvenimo draugė, jo dukters mama ir dviejų filmų ("Koridorius", "Keli iš mūsų") aktorė Katia Golubeva, kurios personažė kalba rusiškai. Kitame kalbančiame filme iš Prancūzijos "Karalienė ir karalius" (Rois et Reine) režisierius Arnaud Desplechin pasakoja dvi skirtingas istorijas apie moterį ir vyrą, kurie jau nutraukė šeimyninius ryšius, bet visagalis likimas vis priverčia juos susitikti.

Sunku paaiškinti, kaip į tokio prestižinio festivalio programą pateko niekuo neišsiskirianti graikų režisieriaus Nikos Panayotopoulos drama "Picų išvežiotojas" (Delivery) apie benamius ir bedarbius Atėnų gyventojus, kurie desperatiškai mėgina surasti savo vietą gigantiškame mieste. Meno direktorius Marco Mulleris negailėjo pagyrimo žodžių ir prognozavo svaiginančią karjerą šveicarų režisieriui debiutantui Gregui Zglinskiui, kurio mokytoju buvo jau miręs lenkų kino meistras Krzystofas Kieslowskis. Tačiau jo filmas "Be ugnies praleista žiema" (Tout un hiver sans feu) įsiminė tik gražiais sniegu padengtos Šveicarijos kalnų vaizdais ir neprilygo San Sebastjano festivalio "Naujų režisierių" programoje debiutavusiems jauniems kino kūrėjams.    

 

Keistos problemos

Šiais metais Venecijoje konkursinė programa buvo tarsi nustumta į antrąjį planą, nes organizatoriams labiau rūpėjo kuo žemiau nusilenkti didžiosioms Holivudo studijoms, kurios Lido saloje surengė savo filmų premjeras ir atsivežė garsiuosius aktorius bei režisierius. Būtent Holivudo žvaigždėms buvo skiriami geriausi seansų laikai, o tuo tarpu kai kuriems konkursiniams filmams neužteko vietos pagrindinių rūmų salėje "Sala Grande", todėl jų režisieriams su kūrybinėmis grupėmis beliko spraustis į mažesnę "Palagalileo" salę (pvz.: joje vyko net Kim Ki-Duko dramos "Bin Jip" pasaulinė premjera).

The Merchant of Venice, 2004 rež. Michael Radford

Tokį nuolaidžiavimą galima suprasti, nes Tomo Cruise'o, Roberto de Niro, Meryl Streep, Johno Travolta'os, Willo Smitho, Tomo Hankso, Angelina'os Jolie ir kiti garsių aktorių nuotraukos puikavosi svarbiausiuose užsienio spaudos leidiniuose ir interneto tinklapiuose, o naujienos apie juos mirgėjo televizijos laidose. Bet kaip turėjo jaustis Alas Pacino, kuris negavo vietos į savo filmo "Venecijos pirklys" seansą, nes į jį dėl kompiuterinės sistemos klaidos 200 bilietų buvo parduoti du kartus? Vargu, ar kompanija "Miramax" tikėjosi, kad dramos "Niekados šalies beieškant" seansas dėl kitų festivalio problemų prasidės tik vėlyvą naktį (2 val.15 min.), o Johnny Deppas ir Kate Winslet eis raudonuoju kilimu tik keliasdešimties žmonių akivaizdoje.

Tad taip ir liko neaišku, ko labiau norėjo Marco Mulleris - surengti Holivudo žvaigždžių paradą ar tinkamai pristatyti nepriklausomų režisierių naujus filmus? Juolab, festivalio programoms trūko elementarios konsepcijos. Oficialiame konkurse buvo sugrūsti garsių režisierių kūriniai, bet kai kurie iš jų buvo labai silpni ir neverti rodymo tokio lygio festivalyje. Kartais susidarydavo įspūdis, kad atrankos komisija tų filmų net nežiūrėjo. O juk tas pozicijas galėjo užimti mažiau žinomi ir jauni režisieriai, nes anksčiau "Bienalė" visuomet garsėjo naujų talentų atradimais. Vos užėmęs meno direktoriaus postą Marco Mulleris panaikino savo pirmtako Moritzo de Hadelno pradėtą antrąją konkursinę programą "Prieš srovę", o vietoj jos sukūrė programą "Venecijos horizontai", kurioje jau neliko bendros konsepcijos ir kitokių kino formų demonstravimo. Ji tiesiog priglaudė garsių ir mažiau žinomų režisierių filmus, kuriems neužteko vietos pagrindiniame konkurse.

Dauguma seansų Venecijos kino festivalyje neprasidėdavo numatytu laiku, o tai griovė visus išankstinius planus. Įpusėjus renginiui, 15 - 20 minučių vėlavimas jau tapo įprastu dalyku, tad tą laiką buvo galima ramiai skirti kitiems užsiėmimams. Bet kartais filmo pradžia dėl nežinomų priežasčių užtrukdavo net 2 valandoms. Pavyzdžiui, spaudos atstovams buvo išplatinta informacija apie režisierės Kira'os Muratovos naujausio filmo "Derintojas" išankstinį seansą, bet, susirinkus prie nurodytos salės, paaiškėjo, kad joje jau rodomas kitas filmas žiuri komisijai. Žurnalistams buvo pasiūlyta ateiti po 90 minučių, bet niekas negalėjo garantuoti, kad tuo metu seansas prasidės. Kai kurie plunksnos broliai net pasiryžo nežiūrėti iki pabaigos Michelle Placido filmo "Kad ir kur tu bebūtum", bet vistiek buvo priversti tas 30 minučių laukti "Derintojo" prie kitos salės durų.

Daugelis užsienio žurnalistų nepamatė italų režisieriaus Gianni Amelio dramos "Raktai nuo namų", nes organizatoriai paskelbė, kad spaudos seanse nebus anglų kalbos titrų, ir pakvietė žiūrėti tą patį filmą salėje "Perla" po 2 valandų, bet ko gero pamiršo, kad tuo pačiu metu salėje "Palagalileo" jau turėjo prasidėti Wimo Wenderso dramos "Gausybės žemė" seansas. Tada buvo nuspręsta organizuoti tiesioginį itališko filmo vertimą, bet daugelis kolegų jau nespėjo apie tai sužinoti. Ko gero, tokia problema iškilo dėl salėje "Palagalileo" sugedusios švieslentės, kurioje ir anksčiau labai neryškų anglišką tekstą buvo sunku perskaityti.

Dar vieną kuriozinę situaciją sukūrė išsiblaškęs kino mechanikas, sumaišęs kopijas ir trumpo metražo filmų rinkinio "Eros" spaudos seanso viduryje pradėjęs rodyti visai kito kūrinio dalį, kurios tikrai nerežisavo nei Wongas Kar-Wai'us, nei Stevenas Soderberghas, nei juo labiau Michelangelo Antonioni.

Festivalio metu labai trūko informacijos apie vykstantį tarptautinį renginį, nes vienintelis leidinys "Ciak" buvo spausdinamas tik italų kalba, kuri vyravo visuose kūrybinių grupių ir apdovanojimų pristatymuose. Organizatoriai kažkodėl įsivaizdavo, kad svečiai iš užsienio supranta itališkai ir nesirūpino vertimu į anglų kalbą. Todėl per "Auksinio liūto" premijos už gyvenimo pasiekimus įteikimo ceremoniją režisieriui Manoeliui de Oliveirai beliko tik ausimis kraipyti, nes laureatas kalbėjo portugališkai, o vertėjas - tik itališkai, tarsi salėje būtų susirinkę vien tik italai.

Aktorė Gong Li

Organizatoriai dažnai klaidino žurnalistus apie atvykstančius svečius. Pavyzdžiui, spaudos konferencijų tvarkaraštyje buvo paskelbta, kad filmą "Derintojas" pristatys ukrainiečių režisierė Kira Muratova, kuri net neatvyko į Veneciją, nes kelionės metu patyrė nenumatytų problemų dėl vizos Vienos oro uoste. Festivalio atstovai pasiryžo greitai išspręsti incidentą, bet įsižeidusi kino menininkė apsisuko ir išskrido namo į Odesą. Anot pranešimų, Venecijoje keletą dienų viešėjo režisierius Wongas Kar-Wai'us ir aktorė Gong Li, nors tuo metu jie buvo Honkonge. Filmo "Eros" spaudos konferencijos metu jų kolega Changas Chenas paaiškino, kad režisierius ir aktorė negalėjo atvykti į festivalį dėl vis nesibaigiančio pasiruošimo dramos "2046" premjerai.    

Iš viso pasaulio į Veneciją plūstančius turistus ypač papiktino, kad dėl animacinės komedijos "Visa tiesa apie ryklį" pasaulinės premjeros vienai dienai buvo visiškai uždarytas praėjimas į legendinę San Marko aikštę, kurioje kompanijos "DreamWorks SKG." atstovai įrenginėjo kino salę po atviru dangumi.

Visą tą organizacinį chaosą vainikavo ypač prasta uždarymo ceremonija, kurios vedėja aktorė Claudia Gerrini blaškėsi Venecijos operos teatro scenoje, uždavinėjo beprasmiškus klausimus žiuri nariams ir laureatams, nežinojo renginio eigos ir vis peržiūrinėjo popierines "špargalkes", o galiausiai sumaišė apdovanojimų įteikimo tvarką. Pavyzdžiui, iš pradžių geriausio režisieriaus prizas buvo įteiktas ispanui Alejandro Amenabarui, nors renginio režisierius į eterį tuo metu paleido ištrauką iš filmo "Bin Jip". Po to vedėja jau pakvietė į sceną festivalio vadovus ir aktorę Sofia Loren, kurie turėjo įteikti "Auksinį liūtą" geriausiam filmui, bet visai pamiršo apie savo apdovanojimo dar neatsiėmusį korėjietį Kim Ki-Duką. Gerai, kad tokį nedovanotiną aplaidumą pastebėjo užkulisiuose dirbę žmonės, o Claudia Gerrini turėjo atsiprašyti visų svečių ir į sceną pakviesti iš nuostabos apstulbusį režisierių, kuriam garbingas prizas buvo ne įteiktas, o tiesiog atiduotas be jokių fanfarų. Apie tikrąjį žiuri komisijos verdiktą žurnalistai sužinojo tik iš po transliacijos išplatinto oficialaus spaudos pranešimo.

 

Miglota ateitis

61-asis Venecijos kino festivalis paliko dviprasmiškus prisiminimus. Gerų filmų tarsi ir netrūko (nemažai vertingų kūrinių buvo parodyta programose "Venecijos horizontai", "Venecija vidurnaktį", "Skaitmeninė Venecija", o kai kurie ne konkursinės programos dalyvių taip pat išsiskyrė savo kokybe), įžymių veidų buvo netgi perdaug, bet festivalinės atmosferos visiškai nesijautė, o organizatorių nesugebėjimas išspręsti elementarias problemas kėlė tik šypseną. Visa tai priminė ilgą naujų filmų peržiūrų maratoną, bet tik ne prestižinį kino festivalį. Tad iš Lido salos išvažiavau be jokios nostalgijos ir be didelio noro ten sugrįžti kitais metais. Bent jau dabartinėje Europos kino arenoje "Bienalė" gerokai nusileidžia Kanams, Berlynui ir netgi San Sebastjanui.

Naujienų agentūros jau pranešė, kad Marco Mulleris pratęsė kontraktą dar trejiems metams ir toliau vadovaus filmų atrankai, o Venecijos kino festivalio prezidentas Davide'as Croffas rūpinsis infrastruktūros gerinimu,  naujųjų rūmų statyba ir kino mugės įkūrimu. Prieš tai čia dirbusiems kino specialistams Alberto Barberai ir Moritzui de Hadelnui pavyko sumūryti gan tvirtą pamatą ir suteikti renginiui prestižo aureolę (2003-ųjų "Bienalės" programa nustelbė net Kanų festivalį), bet naujai išrinkta valdžia vos per vienerius metus viską sugriovė. Dabar jiems teks sunkiai dirbti ir taisyti savo klaidas, kad galėtų vėl įrodyti prodiuseriams, režisieriams, aktoriams, platintojams, rodytojams, kritikams ir žurnalistams, jog į Veneciją verta sugrįžti.

Svarbiausi apdovanojimai

"Auksinis liūtas" už geriausią filmą - "Vera Dreik" (rež. Mike'as Leigh; D.Britanija)

"Sidabrinis liūtas" (didysis žiuri prizas) - "Jūra viduje" (rež. Alejandro Amenabaras; Ispanija)

"Sidabrinis liūtas" už geriausią režisūrą - Kim Ki-Dukas ir jo filmas "Bij Jip" (Pietų Korėja)

"Volpi" taurė geriausiam aktoriui - Javieras Bardemas už vaidmenį dramoje "Jūra viduje" (Ispanija)

"Volpi" taurė geriausiai aktorei - Imelda Staunton už vaidmenį dramoje "Vera Dreik" (D.Britanija)

"Orsella" spec. prizas už techninius pasiekimus - režisierius Hayao Miyazaki ir jo animacinis filmas "Judanti pilis" (Japonija)

"Macelo Mastroianni" premija už geriausią aktorinį debiutą - Marco Luisi ir Tommaso Ramenghi už vaidmenis dramoje ""Radijas Alice, dažnis 100,6 Mhz" (rež. Guido Chiesa; Italija)

"Luigi de Laurentiis" apdovanojimas už geriausią pirmąjį filmą - "Didžioji kelionė" (rež. Ismaelis Ferroughi; Marokas)

FIPRESCI kino kritikų žiuri prizas už geriausią filmą - "Bin Jip" (rež. Kim Ki-Dukas; Pietų Korėja)

UNESCO premija - "Gausybės žemė" (rež. Wimas Wendersas; Vokietija)

Programos "Venecijos horizontai" prizas - "Mažieji sūneliai" (rež. Ilanas Duranas Cohenas; Prancūzija)

Programos "Skaitmeninė Venecija" prizas - "20 vaiduoklių (rež. Mania Akbari; Iranas)

Jaunimo žiuri prizas "Mažasis liūtas" - "Bin Jip" (rež. Kim Ki-Dukas; Pietų Korėja)

Katalikų organizacijos SIGNIS apdovanojimas - "Be ugnies praleista žiema" (rež. Gregas Zgilnskis; Šveicarija)

Europos kino rodytojų C.I.C.A.E premija - "Žilio žmona" (rež. Fredericas Fonteyne'as; Belgija)

"Pasinetti" apdovanojimai: geriausias filmas - "Raktai nuo namų" (rež. Gianni Amelio; Italija); geriausias aktorius - Kim Rossi Stuartas ("Raktai nuo namų); geriausia aktorė Valeria Bruni-Tedeschi ("5x2")