Po premjeros VDFF. Estų ledas, latvių pasakos

Retas, keistas, kiek nostalgiškas ir ne mažiau stulbinantis trijų dokumentikų susibūrimas įvyko VDFF – Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Vieną dieną pradėta Latvijos kino meistro Ansio Epnero (1937 – 2003) trumpametražių retrospektyva, kitą dieną – estų dokumentininko Arko Okk filmo, kurto drauge su lietuviais, premjera. Sakytum, normali tarptautinio festivalio kasdienybė. Ir vis tiek.

Epnero filmai pasiekė šiandieninę publiką iš 1970 – 1983 metų. Meistro darbą atpažinsi iškart: ekspresyvus montažas, Epnerui būdingas džiugus požiūris į savo šalies žmones, jos istoriją ir noras užkrėsti tuo jausmu žiūrinčiuosius. Apstulbino ne tiek filmai, kiek jų pristatymas dėl kurio į festivalį atvyko net du programos kuratoriai – kinotyrininkė ir režisieriaus sūnus. Greta deramos pagarbos savos dokumentikos paveldui ir jos kūrėjui trūko elementaraus komentaro apie laiką, kai rodomieji filmai buvo kuriami. Juk žmogui, nepatyrusiam, ką anuomet reiškė kine kalbėti užuominomis, kažin ar lengva įžiūrėti, ką apie sovietų Latviją tyliai kalba džiugieji Epnerio filmai. Ar tikrai tai pasakų šalis su pieno upėmis ir medaus krantais, kur arkliai stipriausi, karvės pieningiausios, žmonės dainingiausi, tautiniais drabužiais pasipuošę tik ir laukia, kada galės sugužėti į rudeninę liaudies meno mugę puodynių pirkti. Juk kadre – tiesioginis to stipriausio arklio prievartavimas, tos tautiniais drabužiais pasipuošusios moters liūdesys, o Rygos bokštą su tradiciniu gaideliu-vėtrunge užstoja masyvus paminklas sovietų kariams „išvaduotojams“, ir tai paskutinis filmo „Latvija – mano namai“ kadras. Iškalbingas, bet ar be laiko paslapčių pakankamai kalbantis – ar tik meluojantis – šios dienos auditorijai?

Susitikimas su Estijos dokumentika buvo kardinaliai kitoks jau vien dėl to, kad tai ne paveldas, o naujas filmas „Mus tebelaikantis ledas“, ir jame šios dienos jausmas nuostabiai dera su estų dokumentikos tradicija. Arko Okk kine ne debiutantas, o žinomas operatorius, režisierius ir prodiuseris, įsirašęs ir į lūžio laikotarpio lietuvių dokumentikos istoriją – 1992 metais jis yra filmavęs Valdo Navasaičio „Rudens sniegą“, vieną svarbesnių Nepriklausomybės pradžios filmų, apkeliavusių keliolika tarptautinių festivalių. Šįkart lietuviai stipriai sudalyvavo, kad Arko Okk ryžtųsi filmui, už tai menininkas padėkojo prodiuserei Teresai Rožanovskai (studija „Ketvirta versija“) ir garso režisieriui Sauliui Urbanavičiui, nes vienas paragino pradėti, kitas paskatino baigti keletą metų filmuojamą kūrinį, kurio vaizdų buvo pririnkta virš 10 valandų. Štai taip ir susiformavo estų-lietuvių-čekų-suomių koprodukcija.  

Tame filme šalta, nes Arko Okk pasakoja apie ledo kelią, kuris egzistuoja tik žiemą ir tik kai jūrą padengia pakankamo storio ledas. Pakankamo važinėjimui iš salos į žemyną. Tokį specifinį Estijos klimato nulemtą reiškinį operatorius, režisierius, jis ir scenarijaus autorius filmavo nuo 2015 metų, kai tik jūra užšaldavo. Jį domino, be abejo, ne ledas, o žmonės, priklausantys nuo to ledo, kurio būklė priklauso nuo visos planetos klimato atšilimo.

Nelygus tai filmas, ne iš tų, kurie prikausto žvilgsnį nuo pirmo iki paskutinio epizodo. Šilčiausias tame ledo pasaulyje yra kelio prižiūrėtojo, vartų į jį saugotojo Janušo paveikslas. Filmas leidžia susikurti jo portretą iš kelių štrichų, beveik neišeinant iš būdelės, kur garbaus amžiaus žmogus tyliai, sąžiningai dirba savo darbą. Filmui beveik baigiantis Janušas staiga pasipasakoja, kaip jis rytais lanko „dvi moteris, vyresnes už mane“, nes jas reikia apkuopti, „nes aš toks“. Tada galima suvokti, kad filmuojantis Arko Okk jam nėra tiesiog svečias su kino kamera, tai įprastas Janušo kasdienybės personažas, kuriam galima žinoti. Kuris supras pašnekovo šypseną ir senų žmonių poreikį eiti kartu spanguolių rinkti, vos sniegui nutirpus.

Tas ramus, lėtas ir neišraiškingas, bet gilus šiaurietiškas humoro jausmas. Jį Arko Okk filme apčiuopsi ne vienoj scenoj, jo lauksi ir labiausiai apdovanotas būsi per „Vasaros dieną“. Tik dokumentikoje pasitaiko tokios dovanos, jeigu režisierius jas pastebi, o estų dokumentininkai tradiciškai gabūs pamatyti ir ramiausiai patiekti gyvenimo absurdą. „Vasaros dienos“ šventė ant ledo! Lietui lyjant, vėjams pučiant! Arko Okk dorai filmuoja tai, kas galima sakyti, tiesiog nepasisekė, tiesiog nevyksta, nes ilgai laukta vasara vėluoja ir tokiu oru kažin ar kas norėtų eiti iš namų, nors atėjo. Bet šventės moderatorius moderuoja, meras oriai žygiuoja uždegti sudrėkusių lentų krūvos, turinčios tapti šventišku laužu ir jau iš anksto žinai, kad užtruks; vaikai raginami pasivažinėti ledo rogėmis ant vis dar besilaikančio ledo – įtaisytos ilgos kartys, kurių viename gale rogės, kitą motina ar tėvas turi sukti slysčiodamas, „man bloga“ sako sukamas vaikas, lietus toliau lyja, vėjai pučia, nykuma atrodo realiai apčiuopiama. Beveik estų dokumentikos klasiko Andreso Sööto (jam šiemet 90) šedevras „Joninės“, tik kad ant ledo. 

Pačiu filmo sumanymu jo autorius apvertė aukštyn kojom vandens kaip gėrio simbolio reikšmę. Gėris jo kūrinyje yra ledas, sustingęs vanduo, palaikantis ryšį tarp žmonių, galinčių pasiekti žemyną ir kitus žmones tik tada, kai jūra užšąla. Gali ir kitaip, bet tai užtrunka. Ir jeigu „vasaros diena“, šildanti visą planetą, užtruks išeiti, ledo kelias paprasčiausiai išnyks. Apie tai be patoso užsimena esto filmas „Mus tebelaikantis ledas“, kurio nebūtų, jei ne lietuvių kolegų palaikymas. 

Filmų „Mus tebelaikantis ledas“ (rež. Arko Okk, 1, 3) ir „Eik, parnešk“ (rež. Ansis Epners, 2) kadrai.