Atgarsiai. BLON: Stiprios programos, kukli atmosfera

Klaipėdoje rugsėjį praėjo jubiliejinis, 10-asis animacijos ir video žaidimų festivalis BLON, kuris pristatytė naujas programas, kvietė kalbėtis su video žaidimų profesionalais ir susipažinti su animacijos ištakomis. Dar pernai šis festivalis man tapo atradimu, todėl, sužinojęs, kad šiemet jis švenčia savo jubiliejų, negalėjau praleisti progos jame apsilankyti. Vis dėlto, apsilankęs festivalyje, šiek tiek nusivyliau – 10-ojo gimtadienio atmosfera buvo kukli. Nebuvo nei didelių plakatų, nei šventinių elementų, o vietinių gyventojų festivalis, atrodo, nelaukė. Manau, kad finansavimo šaltinių praradimas sugadino šventę. Tad, pajutęs tokias nuotaikas, visas viltis sutelkiau į festivalio filmų programas – ir ne veltui. Festivalio repertuarą sudarė penkios programos: lietuvių kūrėjų, ukrainiečių ir trys tarptautinės konkursinės programos, kurios stebino temų ir kokybės įvairove, ypač lietuvių programa.

Gytis Baranauskas šiemet pristatė savo Dailės akademijos baigiamąjį darbą „Mindaugas“, kuris pelnė specialųjį žiuri paminėjimą. Animaciniame trileryje, vestuvių dieną, Morta netikėtai pagrobiama ateivių, o karalius Mindaugas, vedamas keršto ir sielvarto, leidžiasi į kelionę per skirtingas visatas, laikmečius ir vietas, kad susigrąžintų savo mylimąją. Iškarpų animacija sumaniai derina praeities istorinius įvykius su dabarties kultūra – baro scenoje išgeriama kombuča, o gatvėse patruliuoja kryžiuočiai, vadinami „farais“. Režisierius griauna ketvirtąją sieną, jis pats dalyvauja filme ir montažo dėka padeda Mindaugui atsidurti įspūdingame finale – kovoje, įkvėptoje Mortal Kombat, su savo krikščioniškuoju aš. Nors animacija nėra labai sudėtinga, šis chaoso, įvairovės ir komedijos kupinas siužetas puikiai tiko BLON festivaliui, ir peržiūros metu netrūko nei juoko, nei publikos ovacijų.

Agatos Tracevič filmas „Plica Polonica“, dar vadinamas „Kaltūnu“, intriguoja ne tik savo siužetu, bet ir įvairiapusišku animacijos stilių panaudojimu. Siužetas apie merginą, kurios plaukai tampa neiššukuojami, kalba apie gilias ir sudėtingas temas per dvi kalbas (lietuvių ir lenkų). Šis dvikalbis naratyvas atspindi istorinį ir kultūrinį kontekstą, pabrėžiant abiejų tautų ryšius. Filmą išskiria unikali animacijos stilistikos įvairovė, kuri padeda išreikšti skirtingus emocinius ir vizualinius sluoksnius: pieštinė animacija, iškarpų animacija, fotografijos animacija, trimatė animacija, kurios susijungia tarpusavyje į siurrealistinį koliažą. Šis stilių derinimas ne tik praturtina vizualinę patirtį, bet ir atspindi aiškaus identiteto paiešką. „Plica Polonica“ tampa daugiasluoksniu kūriniu, kuriame animacija naudojama ne tik kaip technika, bet ir kaip galinga pasakojimo priemonė.

Režisierės Birutės Sodeikaitės „In perpetuum“ tyrinėja nelengvą motinystės kelią, ypač kai jį tenka žengti neplanuotai. Filmas pasakoja apie staigų jaunos moters gyvenimo lūžį, kai tenka priimti neplanuotą vaiką ir susidurti su šiuo netikėtu likimo išbandymu. Naudojant lėlių ir stop-motion animacijos technikas atskleidžiamas motinystės vidinis pasaulis – kova su savimi, aukštų lūkesčių išsikėlimas ir gyvenimo paaukojimas dėl kito. B. Sodeikaitė talentas yra neabejotinas, tačiau psichodelinio pasaulio nagrinėjimas reikalauja subtilaus balanso ir aiškaus naratyvo, o jo filme šiek tiek pritrūko. Pagrindinė žinutė tampa suprantama jau ankstyvose filmo scenose, ir trukmė atrodo per ilga. Juk kartais mažiau yra daugiau – trumpesnis, bet aiškesnis pasakojimas būtų buvęs paveikesnis. Nepaisant to, animatorės fantazija ryški ir įsimintina, talentas kalba pats už save.

Malonu matyti, kad Igno Meiliūno stop-motion animacija labiau orientuojasi į vaikų auditoriją. Jo animacinis filmas „Kanopos ir pačiūžos“ pasižymi profesionalumu ir stiliaus švara, tuo išsiskirdamas tarp kitų kūrinių. Aptariamoje programoje dominavo tamsios ir sudėtingos temos, o Ignas primena, kad animacija nebūtinai turi būti sudėtinga ir gili. Kartais tikrumas ir grožis slypi tiesiog mums prieš akis, pavyzdžiui, draugystės tematikoje. Du draugai, vedami smalsumo, bando pažvelgti baimei į akis ir galiausiai supranta, kad stereotipai yra tik mūsų pasąmonės dalis. Šis filmas skatina žiūrovus mąstyti apie draugystę ir drąsą susidurti su baimėmis, perteikia svarbias pamokas jauniesiems žiūrovams.

Šių metų BLON festivalio lureate tapo Eglė Davidavičė su filmu „Ta, kuri žino“. Šis laimėjimas buvo visiškai tikėtinas, nes filmas puikiai atspindi universalias temas per labai specifinę temą, leidžiančią žiūrovams geriau susitapatinti su veikėjais. Ūla – jauna mergina, kuri susiduria su savo kūno netobulumais. Plaukiodama ji jaučiasi laisva, o treniruotės metu leidžiasi į nuotykį, kurio tikslas – pažinti ir priimti save tokią, kokia ji yra. Eglės animacijoje yra kažkas išskirtinio, ko kitiems filmams pritrūko. Pastebėjau, kad dauguma kitų programoje rodomų animacijų yra labai regioniškos, o filme „Ta, kuri žino“ nesijaučia priklausomybės konkrečiai vietai. Unikalus animacijos stilius gali būti suprantamas visame pasaulyje. Filmas pasižymi puikiu mėlynos spalvos atspalvių valdymu, aiškiomis figūromis su kontūrais, kurios nevargina ir nėra monotoniškos. Tačiau svarbiausia šio filmo ypatybė – kinematografinis požiūris, suteikiantis jausmą, kad viskas buvo nufilmuota kamera. Skirtingų lygių panaudojimas, kadravimas, šviesų ir šešėlių žaismas, montažas ir ritmas, visa tai rodo, kad filmas yra lygiavertis su kitų kino rūšių kūriniais. Nėra jokių dialogų ar naratoriaus – tik aiški idėja ir žinutė.

Mažiau žodžių randu Gretos Semionovaitės „Mintys apie visatą, kurios tau neleis užmigti“ ir Sauliaus Juknevičiaus „Tarp laimės ir laidynės“ filmams, kurie viso festivalio kontekste ir programų visumoje tiesiog paskęsta. 

Gretos Semionovaitės animacija „Mintys apie visatą, kurios neleis užmigti“ bando perteikti egzistencines temas pieštinės animacijos stiliumi, kuris adresuotas vaikų auditorijai. Tačiau tokios filosofinės temos kaip gyvenimo prasmės paieškos ar visatos ribų suvokimas atrodo pernelyg sudėtingos vaikams. Nors vaikystėje tokie klausimai kartais iškildavo kaip smalsumo ir nuostabos akimirkos, atsakymų nežinojimas neretai būdavo labiau įdomus nei bauginantis. Deja, filmo ironija ir filosofinė potekstė vargu ar gali sudominti vaikus ar suaugusius taip, kaip galėtų.

Sauliaus Juknevičiaus filme „Tarp laimės ir laidynės“ iškarpų animacijos technika naudojama kartu su laikraščio ar knygos elementais, kurie programoje kartojosi ne viename filme, stokodami originalumo pojūčio. Nors idėja galėtų būti stipri – nagrinėjama sistema, kontroliuojanti žmogaus likimą, bet filmas neišplėtoja gilesnės egzistencinės diskusijos. 

Vis dėlto, kaip minėjau, renginys atrodė silpnokas. Trūko šventinės nuotaikos, inovatyvumo ir jauno, šviežio požiūrio. Atrodo, kad renginio organizatoriai galėtų skirti daugiau dėmesio energingesnės ir dinamiškesnės festivalio atmosferos kūrimui. Jaunesnės kartos požiūrio perspektyvos bei aktyvesnės reklamos ar šiuolaikiškų sprendimų trūkumas galbūt yra priežastis, kodėl šiemet festivalio „vaibas“ buvo prislopęs. O štai filmų programos stiprios. Jos aiškiai parodė, kad mūsų kūrėjai turi puikių idėjų ir gebėjimų, o animacijos menas Lietuvoje eina į priekį. Darbai pasižymėjo šiuolaikinėmis temomis, eksperimentinėmis formomis ir drąsiu mąstymu. Todėl tikiuosi, kad BLON atras būdų, kaip sustiprinti savo kaip renginio identitetą, ir nepraras aistros animacijos menui. Festivalis gali ir turėtų tapti ne tik kūrybiškumo, bet ir energingo, jauno požiūrio švente, kuri pritrauks dar daugiau entuziastų ir skatins animacijos industriją augti.

Filmų „Plica Polonica", „Mindaugas", „In perpetuum", „Ta, kuri žino", „Mintys apie visatą, kurios neleis užmigti" kadrai (BLON archyvas).