Po premjeros VDFF. Vienatvė su tėvo palikimu

Bandau pagauti svarbiausią filmo „Juoda“ kryptį ir pasiduodu kūrinio pulsavimui, klaidžioju kartu su juo po praeitį ir dabartį, po menininko kadaise kurtus vaizdinius. Nes kadruose:

Valdas Ozarinskas, architektas, vizionierius, kaip apibūdinama filme

bandymas jausti jį tebesantį, kartojantį: daugiau nie-ko-ne-pa-da-rėm 

tuštuma ten, kur jo būta ir kurta

dideli kiekiai artefaktų, šūsnys popierių su projektais 

tie daiktai kaip brangi našta menininko dukrai

Aušros Lukošiūnienės filme tos kryptys, tie laikai egzistuoja paraleliai ir harmoningai. „Juoda“, kuriam scenarijų režisierė rašė drauge su Rita Karklyte, mėgina užčiuopti, kas vyksta su atmintimi, ką žmonės daro su išėjusiojo atminimu. Ar sužinosime kokių biografinių faktų, informacijos nežinantiems? Nė už ką. Klimpkit į internetą, jeigu domina faktai. „Juoda“ yra labiau apie jausmą: kas yra, kai žmogaus nebėra.

Ne siužetas, o situacija: Šiuolaikinio meno centras, t. y. ŠMC ar dar tiksliau Š-M-C’as, kur Ozarinskas dirbo, darė parodas ir kur liko jo paties kūriniai, filmavimo metu ruošiamas kapitaliniam remontui, todėl viską reikia išvežti, ir dukra vedama pažįstamais ŠMC labirintais, menančiais jos tėvą, o įvairiuose Centro užkaboriuose prikrauta jo palikimo, nebejudinamo, nebenaudojamo,  nebereikalingo nei tam pastatui, nei jame triūsiantiems žmonėms. Per šitą situaciją praeitis ir ima skverbtis į šiandieną. Neryškiai, nevientisai, punktyrais. Vaizdus, filmuotus paties Ozarinsko, ir menininko Evaldo Janso archyvus režisierė karpo lyg be sentimentų, kad tik vos vos pasirodytų ano laiko veiksmai ir veidai, švystelėtų ir išnyktų, net ne kaip dokumentai, o kaip vykdavusių meninių akcijų aidas (montavo Povilas Baltinas). Ilgiau filmo tėkmėje išlieka tik Ozarinskas, jo šelmiška šypsena. Lyg atsiprašytų, lyg guostų ar drąsintų. Dar ilgesnį laiko tarpą užima serija lapų su jo projektais ir neryškiais užrašais „NOT REALIZED“. Vila, kita vila, bažnyčia, daug kitokios paskirties pastatų, kurių idėjos nubraižytos tuose popieriuose. Vaizdų daug, jie pralekia pro akis, bet žiūrintysis gali spėti įvertinti, ar įsivaizduotų juos realioje aplinkoje, o ne fantastiniame filme, ne kažkur kosmose. 

„Juoda“ trunka tik dvi dešimtis minučių, ir palengva filmo pasakojimas apsistoja ties menininko dukrą ištinkančia misija. Elenai Ozarinskaitei teks pasirūpinti tuo, kuo nebesirūpina niekas. Nes menininko palikimas – niekieno atsakomybė. O kas tai – vertybė ar sąvartynas, priklausys tik nuo požiūrio. Štai apie ką labiausiai ir skaudžiausiai pasakoja Aušra Lukošiūnienė. Tie Šiuolaikinio meno centro laiptai, koridoriai, kabinetai, visos erdvės, kuriomis dukra vedama, yra tuščios ne šiaip ir ne dėl remonto – jos yra tuščios jai. Bet mes jau žinome, kokia reliatyvi tai tuštuma. Juk filmo  kadrai „išvardijo“, kiek čia Ozarinsko archyvo, kokia begalybė. Kadrai tiesiog kapojami, kai dukra atveria-užveria begalybę stalčių stalčiukų. Jai teks išnešti iš tų šiuolaikinio meno rūmų daug daugiau nei ji paneša. Atrodo, per ilgai trunka kadras, kuriame ŠMC darbuotojas rūbinėje nurinkinėja numeriukus, bet juk tai irgi atsisveikinimas, kaip ir užlaikomi kino kameros žvilgsniai į Š-M-C’o erdves be žmonių. 

Griežtam juodai baltam filmui Aušra Lukošiūnienė pasikvietė operatorius Kristiną Sereikaitę ir Nojų Drąsutį, ir tik iš režisierės galima sužinoti, kad Drąsučio kamerai priklauso aktyvaus judesio vaizdai, o Sereikaitei – sustabdyti žvilgsniai. Emocinis filmo karštis pasiekia apogėjų, kai Elena Ozarinskaitė apkabina vieną masyvų tėvo kūrinį, kad pradėtų iškraustymą. Čia galima prirašyti nemažai palyginimų – kaip ji apkabina tą supakuotą, suvystytą pailgą nežinia ką, kas galbūt šmėstelėjo praeities kadruose, kuriuose šitas daiktas buvo sąmoningai ar sąmojingai sukurtas meninės instaliacijos elementas, džiuginęs juos kūrusius menininkus ir žiūrovus, o dabar tai tiesiog vienas nenaudingų didelių daiktų, nuo kurių reikia atlaisvinti patalpą. Ir ji neša. Tą reikia matyti. Šitą naštą ir šitą emociją. Šitą ėjimą į nežinią. Palikuonės vienatvę su tėvo palikimu.

Finalui parinktas vienas Valdo Ozarinsko sukurtų objektų. Filmas išjudina, išskraidina virš Š-M-C’o fantastinį menininko sukonstruotą padarą. Jis vartosi ir kyla aukštyn, leisdamas apžiūrėti ir vertinti ne tik save, bet ir jo autoriaus vaizduotę. Paskutinė filmo herojaus meninė akcija? 

Ne taip toli nuo Š-M-C’o stovi kita meno tvirtovė vardu „Titanikas“. Kai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis rodė premjerinius filmo „Juoda“ seansus, „Titanike“ dar vyko tapytojo Antano Gudaičio retrospektyvinė paroda, kuruota jo anūkės. Įsimintinas Aušros Lukošiūnienės filmo epizodas su Ozarinsko dukra ir jos nešuliu tiesiogiai rimuojasi su ilgametėmis Gudaičio šeimos pastangomis įsteigti erdvę jo – neginčytino meistro, klasiko, nacionalinio turto – kūrybai. Kuo virsta išėjusių menininkų kūriniai ir archyvai jų šeimoms? Emocine brangenybe, neįmanoma misija saugoti atminimą, nežinia kur laikytinų daiktų krūvomis, šiukšlynu? Tai vis filmo provokuojami klausimai.