Menas mylėti meną. G.Kukta:filmas pratęsiamas kritiko tekste

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

Gediminas Kukta (g.1986) – žinomas kino kritikas, aktyviai ir reguliariai publikuojantis filmų recenzijas, festivalių apžvalgas, kritinius straipsnius bei komentarus ir kitus savo tekstus. Juos galima rasti žurnale „Kinas“, kultūros savaitraščiuose „7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, lietuviškam kinui sirtame portale www.lfc.lt bei viename populiariausių naujienų portalų Lietuvoje www.15min.lt ir kitur. Taip pat jis dirbo programų sudarytoju įvairiuose kino festivaliuose. 

Kita svarbi G.Kuktos veiklos sritis – ornitologija.  Jis priklauso Lietuvos ornitologų draugijai, o nuo  2021 m. yra gamtos stebėjimo turų  www.ornitostogos.lt  komunikacijos koordinatorius.

Gedimino tekstai apie kiną pasižymi aiškia ir tvirta struktūra, savita, įsimenančia intonacija, įžvalgia analize. Jo tekstuose  jaučiamos laikmečio nuotaikos, o taip pat geras ne tik kino, bet ir viso kultūrinio, geopolitinio konteksto išmanymas. 

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Kada kinas atsirado Tavo gyvenime? Kaip susidomėjai kinu?

Sunku konkrečius atskaitos taškus surasti. Pagalvoju, kad visai norėčiau turėti prisiminimų iš vaikystės, kaip kine žiūrėjau kokio Chaplino ar Antonioni nespalvotas juostas, bet taip nebuvo. Augau ir gyvenau Anykščiuose, kaip bežiūrėsi, provincijoje. Mieste dar kurį laiką veikė kino teatras „Šilelis“, į kurį tėvai vesdavosi mus su sese. Ten pamačiau nuotykių filmą „Šina – džiunglių valdovė“, kurio režisieriaus dabar net nepasakyčiau, Timo Burtono „Betmeną“, „Liūtą karalių“. Vėlesnėse klasėse žiūrėjau „Titaniką“, tik, pamenu, projekcija buvo iki galo nesureguliuota, tai dalį filmo vaizdas lipo ant šoninės ekrano užuolaidos. Tai va tokie tie prisiminimai... 

O tada atėjo laikai, kai visoje Lietuvoje kino teatrus pradėjo uždarinėti. Taip nutiko ir „Šileliui“, jo vietoje atsidarė prekybos centras „Pigiau grybo“. Todėl, kad ir kaip galbūt paradoksaliai skambėtų, mano kino lauką plėtė ir skonį formavo televizija. Pavyzdžiui, iš savo bendraamžių suprantu, kad juos vaikystėje labiausiai edukavo vaizdajuosčių kultūra, o štai mane ji visiškai aplenkė, namuose neturėjome vaizdajuosčių grotuvo, buvo tik televizija.

O joje tuo metu pasitaikydavo labai visko. Šalia bevertės produkcijos ir daug gerų filmų.

Taip, pasitaikydavo labai visko. Džiaugiuosi, kad užsikabinau ant „Elito kino“, „Snobo kino“ ir per tas programas pažiūrėjau tikrai nemažai gerų filmų. Dalį gal net per anksti, ne savo laiku. Vieną juostą, retrospektyviai žiūrint, net laikau susidomėjimo kinu pradžia. Tai dano Bille‘s Augusto „Zappa“ (1983) – filmas apie du bendraklasius iš skirtingų socialinių sluoksnių, jų konkurenciją ir draugystę, mokyklą, santykius su draugais, tėvais.

Tuo metu buvau panašaus amžiaus kaip herojai, gal trylikos ar keturiolikos metų, todėl istorija pasirodė labai artima, o būdas, kaip režisierius kalba apie paauglius, kaip rodo jų vidines dramas, kaip giliai neria į psichologizmą... na iki tol kine nieko panašaus nebuvau matęs. Visa tai rasdavau nebent tik skandinavų rašytojų knygose paaugliams, kurias tuo laiko rijau vieną po kitos. Tik gerokai vėliau, jau studijų metais, perskaičiau, kad „Zappa“, pasirodo, buvo paauglystėje mano mėgto danų rašytojo Bjarne‘s Reuterio knygos ekranizacija. 

Matyt, buvo ir gilesnės priežastys bei aplinkybės, dėl ko man reikėjo kino. Buvau uždaras vaikas, daug skaičiau, fantazavau ir, matyt, reikėjo vis naujų istorijų, į kurias galėčiau pasinerti ir jose užsimiršti. Kažkuriuo metu knygų nebeužteko, atsirado kita medija, kuri kitaip pasakoja ir kitaip įtraukia.

Bet kai reikėjo rinktis studijas, tai buvo 2005 metai, pirmu numeriu įrašiau tai, ką visada ir norėjau studijuoti – lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Tuo metu apie kino režisūros studijas net nemąsčiau, o kažko panašaus į kinotyrą dar nė kvapo nebuvo. Jau įstojęs supratau, kad dalį studijų programos galima susidėlioti iš laisvai pasirenkamų dalykų. Taip, kaip pats nori. Taigi šalia literatūros pasirinkau dalykus, kurie liestų kiną.

Bakalauro metais lankiau kursą „Literatūra ir kinas“ pas dėstytoją Iriną Melnikovą, kuri pirmoji parodė, kaip galima skaityti kino naratyvą, analizuoti ekranizacijas, suprasti intertekstus ir prasmes. Tai buvo visai kitoks požiūris į kiną. Pamenu, buvau pakerėtas, kurį laiką atrodė, kad neįmanoma kitaip analizuoti kino tik per intertekstualumo prizmę. Vėliau požiūris keitėsi, plėtėsi. Džiaugiuosi, kad bakalaure pas Nataliją Arlauskaitę išklausiau klasikinio Holivudo kino, feministinės kino teorijos ir gotikinio kino kursus. Buvo beprotiškai įdomu.

Žodžiu, gavau daug skirtingų įrankių, kaip įvairius tekstus galima analizuoti ir suprasti. Ir jei dalis dėstytojų dar turėjo lūkesčių (o žinau, kad turėjo, nes buvau vienas iš keturių vaikinų kurse), kad tapsiu literatūrologu, tai magistrantūroje mane jau galutinai pasiglemžė kinas, įstojau į intermedialias literatūros studijas, kurių metu mokėmės apie literatūros ir kitų medijų (kino, teatro, dailės) santykį. Čia sekė semiotikos paskaitos pas Kęstutį Nastopką, Vidurio Europos literatūros ekranizacijos pas N. Arlauskaitę, naratologijos kursas pas Nijolę Keršytę, kurios seminaruose kone visą pusmetį analizavom tik du filmus – „Kietą rieštutėlį“ ir „Rembo“.

Būtent studijų metais daugiausiai visko sužiūrėjau. Tai buvo kino siurbimo į save dideliais kiekiais laikas. Atradau A. Mickevičiaus bibliotekoje Atviros Lietuvos fondo (ALF) vaizdajuosčių ir DVD archyvą ir taip prasidėjo mano vaizdajuosčių era. Bėgdavau iš paskaitų ir žiūrėdavau per dieną po 3-4 filmus. Bressono, Tarkovskio, Pasolinio, Bergmano, Buñuelio, Fellinio filmai – viską iš eilės ir neretai iš prastos kokybės juostų. Ten pirmą kartą pamačiau ir Kieślowskį. Pamenu, po „Dvigubo Veronikos gyvenimo“ (1991) buvau taip sujaudintas, kone ekstazėje, nušvitime kažkokiame. Išėjau iš bibliotekos ir dar kurį laiką stovėjau Trakų gatvės brome apsižliumbęs. Iki šiol šis režisierius man labai svarbus, vienas pačių pačiausių.

O kaip susidomėjimas kinu tapo profesija? Kino kritiko profesija.

Rašymas manyje visada buvo. Kai pradėjau studijuoti ir prasidėjo aktyvus ieškojimų laikas, rašiau ir knygų apžvalgas į „Literatūrą ir meną“, ir spektaklių recenzijas, ir apie visokius alternatyvius meno reiškinius ir renginius. Žodžiu, mėčiausi tarp kelių menų, kol galiausiai apsistojau ties kinu. 

Bet iš kur noras rašyti apie kiną? Nežinau. Matyt, tai savotiškas filmo pratęsimas, noras išrašyti mintis, kurių prikaupi žiūrėdamas filmą. Išrašyti, bet nebūtinai pasidalinti su kitais, tiesiog sau. Kurį laiką taip ir darydavau, rašydavau kino žiūrėjimo dienoraščius: kiek ir kokių tą dieną filmų mačiau, kas patiko, o kas ne, kokių minčių kilo. Tada pabandžiau šiuos įspūdžius struktūruoti, suteikti jiems pagrindą ir pasidalinti viešai. Taip sulaukiau atgarsio, kažkas pakomentavo, kažką pasakė. To užteko, kad suprasčiau, jog tas rašymas gali būti įdomus ir kitiems.  

Kaip manai, kodėl yra reikalinga kino kritika, kokia jos paskirtis? Kinas juk yra pats populiariausias ir prieinamiausias menas, apie jį visi gali turėti savo nuomonę. Kodėl svarbus kritiko žodis? 

Labai sunkus klausimas. Kam svarbus – pačiam kritikui, režisieriui ar skaitytojui?

Būtent. Visus tuos tris segmentus norėtųsi aptarti. 

Aš iki šiol kartais susimąstau, kam tuos tekstus rašau, ar kas nors juos skaito. Atrodo, parašei recenziją, ją perskaitė, kaip tau atrodo, koks 20 žmonių ir tada ji pradingsta interneto platybėse. Bet štai visai neseniai teko bendrauti su žmonėmis, kurie prisiminė mano tekstus, rašytus dar studijų metais, net pagyrė už vieną, kuris tuo metu man atrodė labai nevykęs. Tokiais atvejais supranti, kad ta auditorija vis tik yra. Kažkas tuos nugulusius tekstus susiranda ir paskaito.

O dabar, kai kasmet išleidžiama tiek daug visokiausių filmų, kino kritika gali padėti nepasimesti tame milžiniškame informacijos sraute, sustatyti atramas, įkontekstinti, nubrėžti kokybės orientyrus.

Bet ar kino kritika šiais laikais netampa tik vartojimo gidu žiūrovui, padedančiu susigaudyti, ar filmas vertas jo laiko ir pinigų? Ar ji tebeturi švietėjišką, edukacinę misiją, kuri buvo labai svarbi, pavyzdžiui, šviesios atminties kino kritikui Sauliui Macaičiui?

Taip, aš labai norėčiau, kad žiūrovui vis dar būtų reikalinga kino kritiko švietėjiška funkcija, bet tiek rašydamas tekstus, tiek kartais paskaitydamas komentarus po savo ir kolegų tekstais, matau, kad dabar žiūrovui vis dažniau reikia paprasčiausiai rekomendacijų. 

Ir reikia ne tik žiūrovui, bet ir daliai redakcijų. Šios neretai paprašo parengti kokio nors festivalio rekomendacijas ar sudaryti geriausių filmų sąrašus. Dažnai atsisakinėju, nes tame didelės prasmės nematau, o kartais nusileidžiu ir parašau. Visko būna. Galbūt galėčiau tame įžvelgti naudą, nes rekomendacijos vis tiek šiek tiek edukuoja, ką verta pamatyti, o ko ne. Bet pats žanras nėra man artimas. Man tekstuose norisi kalbėti su žiūrovu, kuris filmą jau pamatė, megzti su juo dialogą, o ne tiesiog siūlyti, ką verta žiūrėti, o ko neverta žiūrėti. Taip, rekomendacijos atlieka tam tikrą funkciją, bet jų rašymas neturėtų užimti viso kritiko laiko. 

Man labai artima Tavo formuluotė, kad kritikos tekstas yra filmo pratęsimas. Jis pratęsia filmo gyvavimą, užfiksuoja jo sukeltas mintis ir emocijas, įdeda į laikmečio kontekstą.  Juk kažkada ne tik filmai, bet ir kritikų tekstai atspindės mūsų išgyventą laikmetį. O joks kino vartotojo gidas to nepadarys. 

Bet dabar daug žmonių iš meno nori vieno – atsakymų. Skaito knygas, žiūri filmus ir ieško atsakymų, kaip jiems gyventi. To reikalauja ir iš kritiko ir pyksta, jei tu recenzijoje, pavyzdžiui, paspoilini siužetą. Kaip čia galima taip parašyti! Bet kritiko tekstas juk visai kitoks pokalbis su žiūrovu. 

Gero kritiko savybė sugebėti užmegzti dialogą su žiūrovu.

Taip, ir tą darydamas turi būti atviras. Negali apsisiausti objektyvumo skraiste, nes tai nebus tikra. Pavyzdžiui, jei aš kažko filme nesupratau, to recenzijoje stengiuosi neslėpti. Taip ir rašau, kad kažko neperskaičiau, kažkas buvo neaišku, bet štai aiškinuosi dabar. Tai atvirumo ir subjektyvumo klausimas. Kiek jo turi būti, ar jis yra gerai, ar blogai. Aš asmeniškai labai jį mėgstu. 

Ir kokios tada „aš“ taisyklės kino kritikoje?

Žinoma, subjektyvumas neturėtų persverti analizės. Negali rašyti tik apie savo emocijas, turi būti balansas. Man didelė vertybė, kai skaitydamas kolegų tekstus, už jų matau žmogų. Galiu jausti, kokiose vietose jis erzinosi, ko nesuprato, kas užkabino. Bet šiandien kritiniuose tekstuose (ne tik apie kiną) matau ir daug nedrąsos, daug kalbėjimo išmoktomis biurokratinėmis frazėmis. Pradedi tekstą skaityti ir jau žinai, kur su juo nukeliausi. Aišku, ir man pačiam taip nutinka. Parašyti gerą tekstą reikia laiko.

O šiaip subjektyvumas vieniems gali būti minusas, bet man tai visada pliusas. Pavyzdžiui, mokykloje užsikabinau už Sauliaus Macaičio straipsnių. Jis puikiai suderindavo subjektyvumą su platesniu kontekstu, su kino istorija. Pamenu, žurnalui „Kinas“ rašė apie šėtono vaizdavimą kine ir tekstą pradėjo pasažu apie tai, kad štai – nebedaug jau liko, kol su straipsnio herojumi susitiksiu ir pats. Žavūs tokie nukrypimai būdavo...

Gaila, Sauliaus asmeniškai nepažinojau, bet ilgą laiką jis man buvo kaip kelrodis rašant. Tiesa, dar būdamas studentu mačiau jį „Skalvijoje“. Bet tik vieną kartą. Greitai įėjo į salę, atsisėdo į vardinę kėdutę ir viskas – šviesos užgeso. Būčiau norėjęs susipažinti, pabendrauti.

Ar turi kitų autoritetų tarp kolegų, be S.Macaičio?

Mėgstu Rasos Paukštytės rašymo stilių, visada perskaitau, ką rašo Živilė Pipinytė. Buvo laikas, kai sutikdavau su daugeliu jos minčių, o dabar, būna, vis dažniau pasiginčiju skaitydamas. O mėgstamų užsienio autorių neturiu. Dabar „Variety“ ar „Holywood Reporter“ žurnaluose publikuojamos recenzijos, gaila, bet iš tiesų prastokos, siužeto atpasakojimai ir tiek. O iš ankstesnių.... Na, pavyzdžiui, esu skaitęs Paulinos Kael tekstų, bet norint geriau suprasti jos mintis ir dėjas, panašu, reikėjo gyventi tame laike ir toje šalyje.

Kiek svarbūs ir ugdantys profesionalumą yra kolegiški ryšiai, bendravimas?

Suprantu, turėčiau atsakyti, kad taip, bendravimas su kolegomis labai svarbus. Bet atvirai kalbant, esu absoliutus intravertas, todėl ar man tikrai svarbus glaudus bendravimas – nežinau. Taip, yra keli kino kolegos ir draugai, su kuriais bendraujame, kartu važinėjame po festivalius, po seansų diskutuojame ir ginčijamės. Bet tai mažas ratas.

Grįžkime prie kritikos poveikio filmo ar režisieriaus kūrybiniam likimui. Skirtingais laikais ir skirtingose šalyse kritiko žodis, jo autoritetas, buvo lemtingas filmo (ne)sėkmei kino salėse, svarbus ir filmo kūrėjams. Ar šiais laikais įsivaizduojama, kad recenzija taip paveiktų?

Vargu, ar dabar kurio nors kino kritiko žodis nužudytų filmą. Ir nežinau, ar deja, ar laimei. Galbūt labiau laimei. Mes gyvename tokiame informaciniame sraute, tiek įvairiausių nuomonių iš šalies, kad vargu, ar kritikos strėlės gali drastiškai sužeisti režisierių ar nulemti žiūrovo pasirinkimą. Bus vienas kritikas, kuris sukritikuos, ir dvidešimt žiūrovų, kurie pagirs ir savo švelniais žodžiais užglaistys visus kritiko strėlių randus.

O kiek kino kritikui svarbu pataikyti į savo laiką, laiko aktualijas?

Manau, labai svarbu. Filmas neatsiranda vakuume. Režieriai reaguoja į tai, kas vyksta aplink juos, visuomenėje ar viešojoje erdvėje. Taip ir rašydamas kritikos straipsnį turi gaudyti nuotaikas, problemas, tendencijas, politinį foną, klimatą, kuriame pasakojimai atsiranda. Manau, čia vienas svarbiausių kritiko uždavinių – jausti laiko pulsą ir jį įprasminti. Man nei labai įdomūs filmai, atsiradę dramblio kaulo bokštuose, nei tekstai, kurie tik estetiką gvildena, palikdami nuošaly gyvenamą tikrovę.

Kas tavo manymu, yra neleistinas, blogas tonas kritikoje? 

Blogas tonas būtų nulįsti į asmeniškumus. Kritikuoti ne filmą, o asmenybę. Taip pat – labai aptakiai rašyti. Kino kritikas visgi turi užimti poziciją ir ją atstovėti tekste.

Tai yra aiškiai pasakyti, patiko filmas ar ne?

Taip, iš recenzijos turi suprasti kritiko poziciją filmo atžvilgiu. Todėl blogiausia, kai kino kritikas nuolat laviruoja ir naudodamas visokius įterpinius – galbūt, matyt, turbūt – vengia aiškiai pasakyti savo nuomonę. Šio laviravimo matau ir savo ankstesniuose tekstuose, bet kitaip ir būti negalėjo – tai buvo mokymosi metai ir vietos tiek viešojoje erdvėje, tiek tarp vyresnių kritikų paieškos. Dabar stengiuosi taip neberašyti. Kuo mažiau aptakumo, kuo daugiau konkretumo. 

Ar leistinas piktas, sarkastiškas tonas?

Manau, kad leistinas, jeigu tik neperauga į šaipymąsi ir patyčias. Jeigu neužkerta kelio matyti plačiau, o priešingai, sukalibruoja mintis, įpučia energijos, įkvepia. O dėl sarkastiško tono – tai jeigu jis dar būna atskiestas gera doze saviironijos, tokį tekstą visada įdomu skaityti. Jis būna gyvas.

Kas yra geras filmas?

Protingas filmas. Tai nebūtinai reiškia intelektualus, bet protingai padarytas. Gali būti ir labai protinga komedija, ir bet kokio žanro ar stiliaus filmas, iš kurio jauti, kad režisierius galvoja ir turi minčių įvairiose plotmėse: scenarijaus, kameros darbo, personažų portretų, dialogų. Dabar labai lengva nueiti įprastais keliais, įstatyti filmą į tam tikras schemas ir važiuoti be jokios kūrybinės kibirkšties.

Ar kritika yra amatas ar kūryba?

Manau, kad daugiau amatas. Amatas su kūrybos prieskoniu. Tai yra žanras, kurį turi įvaldyti, bet be kūrybos jis taps sausokas. Anksčiau su tekstais daugiau eksperimentuodavau, esu prirašęs keistų dalykų. Pavyzdžiui, recenziją apie „Pelėdų kalną“ parašiau kaip mini apsakymą. Kažaip šovė mintis, kad noriu taip parašyti ir kad filmui tai tiks. Nuo vaikystės aktyviai kūriau, rašiau prozą, poeziją, tai panašu, kad noras pasikūrybinti išliko ir kino tekstuose. Kai rašau recenziją, man dažnai norisi eiti prieš visas įmanomas schemas ir taisykles, bet ne visada pavyksta, ne visada tam būna laiko, o kartais ir drąsos.

Ar sunkiai rašai?

Jei esu padaręs pertrauką tarp rašymų, tai labai sunkiai. Bet jei pagaunu ritmą ir rašau dažniau, tada tekstai patys liejasi. Bet šiaip esu ilgai mąstantis ir daug redaguojantis autorius, kas ne visada patinka tiek man pačiam, tiek, tikiu, redakcijoms. Kitas dalykas – vis sunkiau žiūrint filmą negalvoti, ką apie jį rašysi. Būna, jau nuo pirmo kadro pradedu galvoje dėlioti recenziją. Nervina, bet kitaip nebeišeina. Čia toks kino kritiko prakeiksmas.

Kuo kino kritiko gyvenimą praturtina kitas Tavo pomėgis – ornitologija?

Pasakysiu banaliai, bet ornitologija ir konkrečiai paukčių stebėjimas moko buvimo čia ir dabar. Pastabumo. Tai praverčia žiūrint filmus ir apie juos rašant. Be to, stebėdamas paukščius išsivalau, atsigaunu, įvyksta visiškas restartas. Po įtemptų kino festivalių maratonų būna pats tas. 

Ar sutinki, kad kritika yra menas mylėti meną?

Galvojau apie tai, ir nežinau. Šiaip jau žodis „menas“ mane pradeda gerokai erzinti, nes dabar viskas  menas – skanauti, ilsėtis, tvarkytis namus, raugti agurkus. Tokio „meno“ dabar yra labai daug ir visur. Jei dar ir kritika menas... Sakykim, kad ne.

O sutinki, kad kritika yra iš meilės ir dėl meilės kinui?

Čia vienareikšmiškai taip.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

 

Nuotraukų autoriai Alvita Daukantaitė (1), Marius Karlonas (3); asmeninio G. Kuktos albumo nuotrauka (2).