Scanorama: legenda apie Neringos žvejus („Nykstančios rūšys“)

Greta Vilnelė
2024 lapkričio 11 d.

Šešioliktame amžiuje atsiradus apšvietimui viešose erdvėse kartu gimė ir nauja profesija – žibintininkas. Tačiau jau devyniolikto amžiaus pabaigoje atsiradus elektrinėms lemputėms žibintininkų nebereikėjo. Ir toks liūdnas likimas aplankė ne tik juos. Piemenys, durininkai, kailių apdailininkai – tai vis dar egzistuojančios, bet pamažu nebereikalingos profesijos. Apie vieną tokių nykstančių „rūšių“ – Kuršių Nerijoje gyvenančius žvejus dokumentinį filmą „Nykstančios rūšys“ sukūrė režisierius Šarūnas Mikulskis. Filmas rodomas šiuo metu vykstančiame Europos kino festivalyje „Scanorama“.

Filme vaizduojama vyresnio amžiaus žvejų kasdienybė. Jų kasdieniai išplaukimai į marias, grįžimas su laimikiu, žuvų svėrimas ir pardavimas vietiniams Kuršių Nerijos gyventojams. Režisierius nesiima kankinti žiūrovo pamokymais ar statistika. „Nykstančios rūšys“ – stebimoji dokumentika. Joje fiksuojamas natūralus istorijos ciklo, kaitos procesas. Kad žvejai priklauso jau praėjusiam laikui, nesunku atpažinti iš jų paprastos laikysenos, skurdaus žodyno, persmelkto aktyviu keiksmažodžių vartojimu. Kita vertus, vos išplaukus į plačiuosius vandenis išryškėja profesionalios savybės, sukeliančios apmaudą dėl jau nuspręsto žvejų likimo. Žuvis iš tinklų jie traukia plikomis rankomis, per bangas iriasi, nepaisant atšiauriausių oro sąlygų. Šie kadrai išties herojiški, priverčiantys susimąstyti apie žvejybą Kuršių Nerijoje kaip platesnį reiškinį, stipriai formavusį šio regiono istoriją ir tradicijas.

Juo labiau šis filmas savotiškai liudija ir naują Lietuvos kino istorijos, kurioje pajūris visuomet užėmė svarbią vietą, puslapį. Pajūris lietuviškame kine – laisvės ir maišto simbolis. Visų pirma, pajūryje gyveno legendiniai A. Dausos ir A. Grikevičiaus filmo “Jausmai” herojai – broliai Kasparas ir Andrius. Be pajūrio taip pat nebūtų į mūsų gatvės tautosaką iš A. Aramino filmo „Maža išpažintis“ įrašyto posakio “Benai, plaukiam į Nidą”, nei užburiančios A. Puipos dramos “Moterys ir keturi jos vyrai” estetikos. Deja, dabartiniai režisieriai vis rečiau sugrįžta į pajūrį. Ir tai natūralu, nes sienoms atsivėrus lietuviškas pajūris nebėra kone vienintelis pasirinkimas vasaros atostogoms. Be to, aktyviai siekiama išnaudoti šio regiono komercinį potencialą. Tai matoma ir filme, kai žvejų šimtmečiais naudota prieplauka užtveriama metaline tvora, ant kurios puikuojasi greitai čia atsirasiančio prabangaus viešbučio reklama.

Mikulskiui svarbu užfiksuoti amatinės žvejybos tradicijos nykimą, nes šiame kasdien skubančiame pasaulyje paprasti žmonės ir jų istorijos netikėtai pradingsta be žinios. Neužfiksuoti nė vieno ir pasmerkti amžinai pražūčiai. Jo filmas – tai praeinančio laiko liudijimas. O kamera režisieriui tampa įrankiu trumpam sustabdyti laiką ir pakviesti žiūrovus paskirti valandą savo brangaus laiko pasiklausyti šios, pamažu į vandenų gelmes grimztančios legendos apie ištvermingus Neringos žvejus.

 

Filmas rodomas „Scanoramos“ programoje Klaipėdoje lapkričio 12 d. 18 val. „Arlekine“ ir lapkričio 15 d. 18 val. “Forum Cinemas Klaipėda“, 3 salėje.

Komentarai