Kęstutis Drazdauskas: kai filmas vaikams, bet pokalbis N-13

Geresnio meto išeiti Kęstučio Drazdausko trumpametražiam filmui „Paslaptis“ negalėjo būti: jau pradedam įsijausti į žiemos švenčių nuotaiką, o šis debiutas – Kalėdinė pasaka visai šeimai. Filmas, kurio idėja gimė prieš 15 metų, išgyveno daugybę kūrybinių etapų ir net tuomet, kai jau turėjo prasidėti filmavimo darbai, laukė dar vienerius metus, nes Lietuvoje tiesiog ištirpo sniegas.

Nors filmas, rodytas Europos kino festivalyje „Scanorama“, yra režisūrinis debiutas, Kęstučio Drazdausko kino aikštelėje tikrai nedrįstum pavadinti naujoku, mat jo kaip prodiuserio filmografijoje yra daugybė projektų. Todėl su K. Drazdausku buvo įdomu pasikalbėti tiek apie naują filmą, tiek apie požiūrį į Lietuvos kino industriją. O kodėl pažymėjome šį pokalbį N-13, tebūnie kol kas „Paslaptis“. 

Tiek daug patirties prodiusavimo srityje, įvairių su kinu susijusių valdybų ir asociacijų kėdžių, kino klasterio Lietuvoje inicijavimas. Kas vis tik paskatino debiutuoti režisūroje?

Man pradėjus dirbti kine, vienas iš pirmųjų mano mentorių buvo legendinis Holivudo prodiuseris Fredas Weintraubas. Jis atrado Lietuvą po nepriklausomybės paskelbimo ir atvežė čia filmus, kurių dėka žmonės gavo darbą ir taip užaugo nauja lietuvių kino karta. Mane paėmė dirbti vertėju – gerai mokėjau angliškai, todėl paskyrė prie režisieriaus asistentų. Taip labai greitai išmokau šios profesijos subtilybių ir tapau pirmuoju režisieriaus asistentu. Pamenu, kažkada Fredas Weintraubas pasikvietė mane ir sako: „Kęstai, tu dabar esi režisieriaus asistentas. Iš čia yra tik du keliai: gali būti režisieriumi arba prodiuseriu. Ką norėtum daryti?“. Aš tuomet jam atsakiau, kad, žinoma, jog režisuoti. O jis sako: „Ai, nesąmonė – režisūroje pinigų nėra“. Režisūra mane iš tikrųjų traukė, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad pradėjau prodiusuoti.

Tai galima sakyti, kad pasirinkote pinigus? Ar vėliau požiūris, kad pinigai tik prodiusavime, o ne režisūroje, pasikeitė?

Prodiusuoti pradėjau tikrai ne dėl pinigų, nes tuomet pinigų ten irgi visiškai nebuvo. Tai buvo gana skurdus užsiėmimas, sudėtinga profesija. Finansavimas buvo minimalus, o kaštai palyginus dideli. Filmuodavome ant kino juostos, o Lietuvoje tuo metu nebuvo nei kino laboratorijos, nei normalių kino kamerų ar optikos. Viską veždavome iš užsienio, todėl automatiškai mokėdavome brangiau. Mums su tuo skurdžiu biudžetu reikėjo dirbti trečdaliu didesniais kaštais.

O kodėl režisūrinis debiutas įvyko būtent su šiuo filmu?

Jeigu skaičiuotume visą šio filmo istoriją, horizonte jis pasirodė prieš maždaug 15 metų. Scenarijaus autorė Jurgita Gerdvilaitė papasakojo istoriją iš savo vaikystės, todėl filmas sukurtas tikros istorijos pagrindu. Išgirdęs šią istoriją sakiau, kad pradėtų rašyti scenarijų. Tuomet teikėme paraišką finansavimui gauti, bet jo negavome ir atidėjome [projektą] į šalį. Tačiau prie jo vis sugrįždavome, daug ciklų šis filmas išgyveno. Vėliau filmo idėją išgirdo prodiuserė Justė Michalinaitė ir pradėjo mane spausti, kad turime jį sukurti.

Ar matysime jus keičiantį kryptį, ar tik dar įvairiapusiškesnį?

Pabandžiau, patiko. Žinoma, kad buvo daug streso, negana to, filmuojant šį filmą susirgau. Tačiau nepaisant visko, jaučiausi savo vietoje. Turėjau nuostabią, neįtikėtino profesionalumo komandą. Todėl net nesitikėjau, kad bus taip lengva dirbti. 

Tačiau aš tikrai nemesiu prodiusavimo, tai mano pagrindinė profesija, nebent gyvenimas privers pasikeisti. O ir pats kinas neaišku kaip keisis. Aš kažkada palyginau, kad cirkas irgi buvo labai didelis dalykas, o paskui dingo. Daug ženklų rodo, kad su kinu gali nutikti panašiai. Aš nesakau, kad dings pats audiovizualinis turinys. Tačiau „Netflix“ ir kitos online platformos labai pakeitė žmonių įpročius ir pinigų srautai dabar juda visai kitaip. Todėl tą tradicinį kiną darosi vis problematiškiau parduoti. Europoje tai gana ženkliai matosi. Pas mus ir taip visada buvo sunku, tai mes dar tų pasikeitimų taip labai nejaučiame. 

Pakalbėkime daugiau apie filmo tematiką – tikėjimą Kalėdų Seneliu. Jeigu nusikeltume į vaikystę, ar pats atsimenate, kai pradėjote abejoti jo egzistavimu?

Jeigu sąžiningai – nežinau. Tačiau man atrodo, kad teiginį, jog Kalėdų Senelio nėra, išgirdau iš draugų ir dėl kažkokių argumentų aš tuo patikėjau. Tačiau ankstyva vaikystė taip pat yra tas metas, kai gyvūnai kalba, kai turi savo nematomą draugą. Vaizduotė tuomet daug didesnė ir nėra nieko neįmanomo. O paskui ateina tam tikra branda ir suvoki, kokios čia žaidimo taisyklės.

O ar atsimenate, kaip jį įtarinėti pradėjo jūsų dukros? Kodėl mes, suaugusieji, stengiamės kuo ilgiau išlaikyti vaikų tikėjimą Kalėdų Seneliu?

Atsimenu, kai vyresnioji pradėjo aiškinti, kad čia blefas ir Kalėdų Senelio nėra. Išlaikyti šią paslaptį – kolektyvinio susitarimo dalykas, kuris kažkada atsirado ir dabar keliauja iš kartos į kartą. Manau, kad tai susiję su tikėjimu ir vaizduote. Jeigu žmogus gali kažką įsivaizduoti, tai jis gali tai padaryti ir pasiekti. Ir visiškai nesvarbu, kad tai fikcija. Svarbus pats tikėjimo procesas. Juk yra lėlių teatrai, pasakos – tai taip pat fikcija, bet kartu ir dalis žmogaus auginimo. Fantazijos pasaulis nėra tyčia klaidinantis – tu tiesiog sieki paskatinti vaiko vaizduotę. 

Įdomu, kad šis filmas skirtas vaikams. Tai Kalėdinė pasaka. Kiek daug galvojote apie tai, kad Kalėdų Senelio paslaptis liktų neatskleista?

Tai buvo didžiulė dilema. Todėl visas šis interviu turėtų turėti N-13 amžiaus cenzą. Aš labai sunkiai sprendžiau šiuos momentus ir skyriau jiems daug dėmesio. Labai norėjau, kad ta paslaptis išliktų. Žiūrint šį filmą, įdėta daug detalių, kurias suaugę turėtų perskaityti, bet vaikai nebūtinai. Mergaitės, kurios filmavosi, scenarijaus nebuvo mačiusios. Mes tiesiog ateidavome ir aš papasakodavau, kokią sceną šiandien darysime, tačiau jos nežinojo, kaip viskas susijungs. Kalbant apie filmo pabaigą, turėjome sceną, kur močiutė randa anūkės laišką Kalėdų Seneliui. Tačiau finale nusprendžiau, kad geriau, jei filmą žiūrintys vaikai nesupranta, kas įvyko, negu supranta ir nusivilia. O alternatyvi istorija, kad Senelis supainiojo duris. 

Kiek dėmesio buvo skiriama aktorių atrankai?

Pirmiausia buvo labai gera dirbti su aktore Egle Mikulionyte. Simboliška, kad Eglė vaidino mano pirmame prodiusuotame lietuviškame filme, o dabar vaidino mano pirmame režisuotame filme, taip pažymėdama abu mano debiutus. O kalbant apie vaikų atranką, tai buvo ilgas ir kankinantis procesas. Atsirinkus mergaites buvo labai įdomu, kad jos pakankamai brandžiai žiūrėjo į tai kaip į darbą. Man nereikėjo su jomis žaisti ar jų linksminti. Nežinau, ar Jonė ir Upė nueis aktorystės keliu, tačiau jos turi labai gerus duomenis. Pagauna niuansus, veido mimikas iki antakio virptelėjimo. O tai buvo labai svarbu, nes filme tu negali kalbėti, todėl viską turi parodyti veide ir akyse. 

Iš tikrųjų, filme nėra dialogų. Kodėl pasirinktas būtent toks sumanymas?

Tai buvo mano mintis, nes filmas skirtas šeimai, taip pat ir mažiems vaikams. Todėl jeigu norim, kad filmas Lietuvoje nenumirtų – reikia kurti be dialogų. Ar tai sunkiau, ar lengviau? – iš kurios pusės pažiūrėsi. Mes garsą įrašinėjome ir aš, tiesą sakant, visą laiką kalbėjau, duodavau mergaitėms nurodymus. Tačiau vėliau supratau, kad tai buvo klaida, nes filme visi aplinkos garsai egzistuoja ir su muzika sudaro bendrą paveikslą. O mums reikėjo garsą vėliau įrašinėti atskirai. Pasakoti pačią istoriją be dialogų buvo sunkiau, tačiau mes buvome labai pasiruošę. Mano galva, kine istoriją turi vystyti vaizdas.

Minėjote, kad tokio tipažo filmų – pasakų, kurios tinka ir vaikams, Lietuvoje mažai. Kodėl?

Todėl, kad su tokiais filmais į Kanų festivalį niekas nekviečia. Valstybinio finansavimo sistema darosi atviresnė, bet ji gana aiškiai propaguoja autorinį kiną. Scenaristai nerašo tokio pobūdžio kūrinių, o knygų, kurias būtų galima ekranizuoti, mažai. Mes su kolegomis šnekamės, kad situacija Lietuvoje su jaunimui skirtu kino turiniu gana prasta. Neugdome savo ateities auditorijos, o tai taip pat priežastis, kodėl lietuviškas kinas ilgainiui gali nunykti. Juk kino be žiūrovų nėra, o juos reikia užsiauginti. Ugdyti jų įprotį, kad suaugę irgi eitų į kino teatrą. Todėl man atrodo, kad nacionalinio vaidybinio turinio vaikams labai reikia. Jeigu per metus išeitų bent 2–3 filmai skirti jaunimui – būtų labai naudinga.

Ir vis tik norisi paklausti kaip užkietėjusio prodiuserio – ar išlįsdavo jūsų prodiuserio savybės? Ar gerai, kai prodiuseriai tampa režisieriais?

Kinas yra kolektyvinis darbas. Kuo daugiau profesijų bent jau pagrindus išmanai, tuo geresnis profesionalas esi. Jeigu išmanai, ką kitas departamentas daro bei su kokiais iššūkiais susiduria, tuomet kartais nueini ekstra kilometrą, kad kitam palengvintum darbą. Tame bendradarbiavime ir susikalbėjime gimsta gerų meninių sprendimų. Kita vertus, tai labai susiję su tvariu resursų naudojimu. Režisieriui buvimas prodiuseriu yra didžiulis pavojus, nes kaip prodiuseris esi linkęs visus kaštus taupyti, o režisierius turi įgyvendinti viziją, todėl kaštai ne jo reikalas. Tačiau man, kaip režisieriui, prodiuserio amato išmanymas padėjo išsigryninti prioritetus – kas svarbu ir būtina, o kas yra tiesiog įgeidis. Juk gamybos procesas yra kompromisais grįstas kelias. Tu niekados negausi 100 proc. to, ko nori. Šis filmas yra sudėtingas ir brangus, aš tai žinojau nuo pačių pradžių. Ir, mano galva, jis nekainavo daugiau nei aš galvojau. 

Esate puikiai susipažinęs su Lietuvos kino industrija. Kaip manote, ko jai dar trūksta? Jeigu tas Kalėdų Senelis galėtų atnešti jai dovanų, kas tai būtų?

Filosofiškai ir abstrakčiai – pagarbos ir susiklausymo kino industrijos žmonėms. Mokėjimo gerbti vieniems kitus ir suvokti didįjį paveikslą, o ne vien savo asmeninį interesą. O jeigu konkrečiai – yra keletas krypčių, kurios reikalauja rimtų pokyčių. Visi jie, galų gale, susiję su lėšomis. Lietuvoje kino finansavimas prasidėjo nuo labai žemų pozicijų. Mes iš tikrųjų gyvename situacijoje, kur finansavimas kinui kaip ir auga, bet vos atlaiko infliaciją. O jeigu žiūrėtume į valstybės politiką – turime kino režisūros ir operatorių kursus, taigi, žmonės auga. Tačiau finansavimas neauga taip greitai ir režisieriai taip greitai nemiršta. Kita bėda, jeigu vargais negalais kino gamyba dar finansuojama, tačiau kaip su platinimu ir rodymu? Kino rodymas Lietuvoje 95 proc.  yra privačiose rankose, o šie kino tinklai susikoncentravę į Holivudo turinį. Mes darome lietuvišką turinį ir neturime galimybės jį parodyti. Įdedame į filmą pusę milijono ar net daugiau valstybės pinigų, tačiau neatperkame net mažos kruopelytės. Plius, dėl pinigų trūkumo pati sistema save „kanibalizuoja“. Visa kultūra kovoja prieš kiną, nes jis privilegijuotas. O viduje platintojai ir rodytojai kovoja su prodiuseriais, nes pinigų visiems trūksta. Taigi trūksta holistinio požiūrio.

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.