Tėvo meilės kontrabanda. Interviu su Dovydu Drakšu

Trumpametražis Dovydo Drakšo filmas „Praeis“ – tėvo ir dukros istorija, vykstanti 2000-ųjų pradžios Lietuvoje. Filme subtiliai pavaizduoti absolventės Ados santykiai su tėvu – cigarečių kontrabandininku. Perteikiant savitą laikmečio estetiką, režisierius konstruoja vizualiai įtaigius merginos atsiminimus apie tėvą. 

Baigęs gamtos mokslus Kembridže, Dovydas Drakšas nusprendė pasukti į kūrybą ir įstojo į Londono kino mokyklą. Filmas „Praeis“ – Dovydo diplominis darbas, kurį jis nusprendė filmuoti Klaipėdoje, savo gimtajame mieste. Pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Ieva Kaniušaitė ir Šarūnas Puidokas. 

Pirmą kartą Lietuvoje filmas parodytas „Scanoramos“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje. Šių metų gegužę Dovydas su šiuo filmu atstovavo Lietuvą 77-ajame Kanų kino festivalyje, specialioje programoje „La Cinef“, skirtoje kino mokykloms. 

Apie „Praeis“ filmo kelią kalbėjome su režisieriumi Dovydu Drakšu, kuris dabar gyvena Berlyne. 

Kol kas filmas buvo rodomas tik užsienyje, o jame pristatai tokius specifiškus kultūrinius kodus: 2000-ųjų Klaipėdos turgus, kontrabandininkai, banditai. Ar tą kontekstą perskaitė Londone, Kanuose? 

Na, filmo kontekstas minimalus. Vis tiek pagrindinis dalykas yra tėvų ir vaikų santykiai. Žiūrint filmą, svarbiausia turėti kažkokią tų santykių asmeninę patirtį. O visa kita yra tiesiog periferija – tai sukelia auditorijai smalsumą ar kažkokio nepažinto pasaulio įspūdį. Mes žiūrime filmus iš įvairiausių šalių ir nesuprantame daug vietinio konteksto, bet tuo pačiu mums įdomu jį pažinti. Filmas kalba apie universalią temą, kuri mus įtraukia, o šalia to dar yra ta vietinė kultūra.

Kol kas dar nežinau, koks bus Lietuvos auditorijos įspūdis, bus labai įdomu pamatyti. Kai studijavau Anglijoje, visą laiką norėjau grįžti į Lietuvą ir kurti čia filmus. Tik dar tiksliai nežinau, ko Lietuvai reikia. 

Kokią prognozuoji reakciją Lietuvoje? Ar turi lūkesčių, o gal nerimo?

Manau, santykiai galbūt bus atpažįstami, nes filmas atspindi mano matymą, kokie yra tėvų ir vaikų santykiai Lietuvoje. 

Kai buvau Kanuose, ten buvo dar vienas panašus filmas apie tėvą ir dukrą, bet iš Graikijos. Ir naratyvas labai panašus. Bet vienas didžiulis skirtumas – tame filme tėvas ir dukra tiesiog be perstojo šaukia vienas ant kito. Ir čia tokie kultūriniai dalykai. O Lietuvoje – nežinau, aš ir pats toksai, gal ir taip užaugęs, – nekalbėjimas yra tarsi labai natūralus dalykas. Tai ir nepriversi tų veikėjų daug kalbėti. 

Kažkas paklausė, kodėl pasirenku vaizduoti lyg asocialią Lietuvą. Ir man į tą klausimą atsakyti sunku, nes net nebandau vaizduoti asocialios Lietuvos. Bandau tiesiog atrasti veikėją. Tie žmonės yra normalūs, su jais nėra nieko blogo. O „asocialus“ yra lyg kažkokia etiketė. Man nepatinka, kad nukrypsta pernelyg daug į tą [etikečių klijavimo] pusę. Galbūt tai – baimė šnekėti intymiomis temomis, apie įprastą žmogų, matymas, kad čia pavaizduota kažkokia negraži Lietuva. Nežinau, man graži. 

Koks jausmas buvo filmuoti gimtajame mieste? 

Turbūt aktoriai labiausiai prisideda prie to, koks tas jausmas bus filmuojant. Ieva ir Šarūnas tiesiog labai gerai derėjo. Ne tik kaip aktoriai, bet tiesiog kaip žmonės. Toks jausmas, kad ir aikštelėje ir už jos ribų jie tiesiog bendravo kaip tėvas ir dukra. Man kaip režisieriui tiesiog reikėjo matyti bendrą vaizdą arba kažkokias asmenines pastabas duoti. Bet jų santykiai tiesiog labai natūralūs, ekrane matėsi.

Dažniausiai, kai Lietuvoje filmuoja trumpametražius, kažkur iš namų išvažiuoji nusifilmuoti aikštelėje ir grįžti namo. O čia šešias dienas filmavome, 7–8 dienas teko praleisti Klaipėdoje. Kartu gyvenome vienoje vietoje: ryšys glaudesnis pasidaro, tas irgi prisideda. 

Man susidarė įspūdis, kad šiame filme kontrabanda yra ne tik cigaretės, bet savotiškai ir tėvo meilė dukrai. Ar rodant slepiamą tėvo vidinį pasaulį bandei paliesti vyrų emocinės sveikatos temą?

Aš mąsčiau apie tai, kad filmas turbūt nėra kažkokios konkrečios to vyro psichoanalizės atspindys. Bet čia labiau iš vaiko, iš paauglės perspektyvos: ji žiūri į tėvą, kuris yra nesuprantamas, gynybine siena apsijuosęs. Taip, kaip ir minėjai, meilės kontrabanda. Čia turbūt tas dalykas, kai bijome pasakyti kažką atvirai, nuoširdžiai, kai ilgą laiką bijome atvirai pasakyti žodį „meilė“ : kuo ilgiau slepiame, kuo ilgiau nesakome, tuo sunkiau galiausiai būna tą išspausti. 

O ar lengva buvo sugalvoti pavadinimą? Kodėl „Praeis“?

Viskas praeina. Aš per daug jo negalvojau, tiesiog kažką tokio parašiau, o po to kažkoks naujas pavadinimas neatėjo į galvą, ir tiesiog jau prigijo. Mes visi savaip suprantame, ką reiškia žodis „Praeis“. Taip, kaip mes jį suprantame, toks ir pavadinimas.

Tai atvira interpretacijai. Ir vaikystės žaizdos praeis, ir kažkokios istorinės, socialinės žaizdos?

Nebūtinai žaizdos, ir gražūs dalykai praeina. Ir kai gražūs dalykai praeina, ką tada daryti reikia? Irgi klausimas. Bet kas praeina, ir reikia kažkaip surasti kelią, toliau judėti. Nes, sakykime, tas nostalgijos jausmas lyg ir gražus, bet gali būti pavojingas, nes tu, jos laikydamasis, nenori, kad kažkas praeitų, ar ne? Tokiems dalykams atsakymo nėra. Kiekvienas su savimi turime šnekėtis ir sau pačiam kažką atsakyti ir suprasti.

Kokius įspūdžius tau paliko dalyvavimas Kanų festivalyje? 

Viena vertus, patekti į tokį prestižinį festivalį yra svarbu, tai didelis įvertinimas ir, aišku, jis atveria kelią toliau kurti. Nes visuomet ieškai bendravimo su prodiuseriais, finansavimo – tokie dalykai padeda. 

Kanai yra pats populiariausias festivalis Europoje ir jis pritraukia daug žmonių. Ten podiumas, žmonėms pasirodyti rūpi labiau negu pats kinas. Tas visas balaganas nežinau, ar man labai patiko. Buvo įdomu pamatyti iš arčiau, suprasti vienokį ar kitokį kiną. 

Dabar tikrai supratau, kad festivaliai niekados neturėtų būti siekiamybė. Gal dalyvavimas Kanuose man tiesiog leido anksčiau susiprasti, kad turiu ieškoti prasmės ne pasiekimuose, o kažkokiuose asmeniniuose dalykuose. Esmė tame, ką aš pats sau pasiimu iš filmo kūrimo, o ne tai, kokių rezultatų filmas susilaukė. 

Tai ką iš šio filmo pasiėmei kaip režisierius? 

Galbūt išmokau kitaip vertinti filmo kūrimo procesą. Kai pamačiau, kiek svarbus gali būti toks atvirumas ir nuoširdumas su žmonėmis, su kuriais dirbi, ir tuomet tas šiltas ryšys išsivysto į kažką gražesnio. Tai pasimato darbe. Man buvo gražiausias dalykas, kaip tu kuri filmą, bet realiai filmo nekuri, o tiesiog eini kažkokiu savęs, kitų žmonių pažinimo keliu. Tarsi filmo kūrimas pasidaro įrankiu pačiam būti atviresniu pasauliui.

Kaip tai gražiai susisieja su filmo temomis.

Taip. Kadangi filmas tarsi šneka apie nesusikalbėjimą, apie tylą, kaip su ja susitvarkyti, tai vat būtent: kai šneki su žmonėmis, su kuriais dirbi, negali sakyti, kad mes čia darom labai tipišką Rytų Europos filmą, kur visi tyli, tiesiog yra kažkokia depresija. Ne, filme tai visiškai ne depresija. O jeigu ne depresija, tada reikia paaiškinti esmę, kas ten svarbaus ar intymaus. Bet tokių dalykų turbūt intelektualiai nepaaiškinsi. Tada tenka aiškinti per savo asmeninius potyrius ar asmeninius jausmus, ar kitų žmonių potyrius, kuriuos pastebėjai. Ir toks bendravimas tiesiog veda prie kažko gražaus, prie kažkokios tiesos.

Koks tavo tolimesnis kūrybinis kelias? Kaip po mokslų Londone atsidūrei Berlyne?

Nemažai laiko Anglijoje praleidau, dabar Berlynas, nežinau, gal kaip tarpinė stotelė. Aš vis dar ieškau, planuoju. Pamažu dirbu prie kito projekto, jis jau būtų Lietuvoje.

Smagu, kad ryšys su Lietuva nenutrūksta.

Tas ryšys toks įdomus. Pavyzdžiui, aš atskridau į Lietuvą šįryt, grįžau iš Kauno oro uosto, parvažiavau autobusu į Klaipėdą ir išlipau autobusų stoty. Lyg nykus oras, žiauriai kažkaip viskas pilka, visa kita, bet vis tiek kažkas suspaudžia gerklę. Ir aš gyvenu tarsi kažkokioje įsivaizduojamoje romantikoje su namais. Kol būnu vieną savaitę, dvi savaites, viskas gražu, bet kažkaip ir pabėgu tada. Tai nežinau. Dar svarstau ir galvoju apie savo santykį su namais, koks jis yra, apie ką ir kaip jis toliau vystysis. Bet noriu ir toliau kurti filmus čia.

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.