Augustė Gerikaitė: lengvas skyrybas siūlantys automobiliukai absurdiški

Europos kino festivalio „Scanorama“ konkursinėje trumpametražių filmų programoje šiemet dalyvo režisierės Augustės Gerikaitės debiutinis darbas „Artumo jausmas“. Filme narpliojami sudėtingi dviejų žmonių santykiai. Iširus santuokai, jie liko gyventi po vienu stogu: bendrauja vienas su kitu palikdami raštelius ir laikydamiesi griežto buto naudojimosi grafiko. Įtampa kyla, kai į butą pasibeldžia jaunas nepažįstamas vaikinas. 

Filmas „Artumo jausmas“ 2023 m. buvo nominuotas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui geriausio studento darbo kategorijoje, o Venecijoje vykusiame tarptautiniame trumpųjų studentiškų filmų festivalyje „Ca‘ Foscari“ pelnė pagrindinį filmą. 

Režisierė Augustė Gerikaitė interviu pasakoja apie režisūros studijas, įkvėpimus ir debiutinio filmo kūrybinį procesą. 

– Papasakok, kaip prasidėjo tavo kūrybinis kelias. Ar visada žinojai, kad nori tapti režisiere ir kurti kiną?

– Kinu pradėjau domėtis dar mokykloje. Kadangi turėjau nelabai daug draugų, o augau Kretingoje, kiekvieną dieną po mokyklos eidavau namo ir žiūrėdavau filmus. Galvodavau, kaip įdomu, kad kine gali išbandyti naujas profesijas ir labai daug išmokti. Vieną dieną kuri filmą apie ligoninę ir įsijauti į visą procesą, kitą dieną apie – oro uostą. Turėjau tiek daug klausimų, į kuriuos negalėjau rasti atsakymų internete, tad sakiau sau, kad mokysiuosi kino. 

Baigusi mokyklą atvažiavau į Vilnių į LMTA režisūros stojamuosius. Bet nepavyko – neįstojau. Norėjau likti Vilniuje, nes čia labai daug veiklų, daug kino teatrų, o ten, kur aš augau, nėra nei vieno kino teatro. Mama man kaip kompensaciją padovanojo fotoaparatą. Vieną dieną tiesiog važiavau autobusu ir išgirdau per radiją skelbimą, kad šiandien yra paskutinė diena pateikti prašymus studijuoti profesinėse mokyklose. Mokslo metai ten trunka dvejus metus ir pamačiusi, kad yra fotografijos studijos, nusprendžiau pabandyti. Atvažiavau į Vilnių ir dvejus metus mokiausi fotografijos. 

Profesinės mokyklos labai stigmatizuojamos mano vidurinėje mokykloje – neva ten stoja tik dundukai, nepabaigę vidurinės. Pradėjus studijas nustebau, kad čia mokosi išsilavinę, protingi ir draugiški žmonės, o fotografijos amato moko dėstytojai iš VDA. Šios studijos mane praturtino, įkvėpė, suteikė daugiau supratimo apie kompoziciją, šviesą, ir, manau, tai padėjo vėliau dirbant su operatoriumi. 

Pabaigusi fotografijos studijas, antrą kartą bandžiau stoti į režisūrą ir įstojau į LMTA pas Audrių Stonį. Man pavyko. 

– Debiutinis tavo filmas „Artumo jausmas“ dalyvavo tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje „Ca’ Foscari Short“ Italijoje ir pelnė pagrindinį prizą. Kaip vertini šį apdovanojimą ir kuo ši tarptautinė patirtis praturtino tave?

– Tai buvo mano trečio kurso ekranizacijos užduotis. Prieš kelis mėnesius buvau atšventusi savo gimtadienį Venecijoje ir tikrai nesitikėjau, kad teks ten vėl grįžti su pasauline savo filmo premjera. Tai buvo labai įdomi patirtis. Festivalyje dalyvauja ne tik Europos filmai, suvažiuoja kūrėjai iš viso pasaulio – Meksikos, Indonezijos, Japonijos, Kinijos. Tad tikrai nesitikėjau, kad mes laimėsim (juokiasi). Dalyvavau, nes buvo įdomu išbandyti save, įgyti patirties. 

– Įdomu, kokios buvo žiūrovų reakcijos.

– Kiekvieną sykį, kai reikia žiūrėti savo filmą, būnu įsitempusi ir nerimauju, ar nepasitaikys techninių nesklandumų, kaip žiūrovai reaguos. Sėdėjau paskutinėje eilėje ir buvo labai smagu, kai išgirdau kikenančius žmones. Net užsienio auditorijai, kuri nesupranta lietuviškai, skaitant subtitrus pavyko suprasti situacijos nejaukumą ir absurdą. Man atrodo, kad drama yra universalesnis žanras nei komedija. Komedijoje vieniems viena juokinga,  kitiems – kita. Ir pataikyti, kad būtų juokinga visiems, man atrodo, labai sunku ar netgi neįmanoma. 

– Interneto erdvėje teko skaityti trumpą tavo portfolio, kuriame teigiama, kad gyvenimas Kretingoje suteikė galimybę stebėti, analizuoti žmonių santykius bei padiktavo kūrybinio kelio temą. Papasakok plačiau, kaip gimtajame mieste žmonių tarpusavio santykių tema atsiskleidė tau. 

– Kai gyvenau nuosavame name, ten anksčiau nebūdavo tvorų. Yra įsivaizduojamos ribos tarp kaimynų, bet išėjęs į savo nedidelį kiemą, tu matai, kas ir ką veikia, matai, kas pykstasi. Viena mėto daiktus per langą, kitas atsiprašinėja. Žmonės Kretingoje atviresni, visi vieni kitus pažįsta. Išėjus į gatvę, sutinki močiutę, kuri pasidalina informacija apie kaimynus, nors nei tu klausei, nei tau rūpi.  

– Gal ir filmo „Artumo jausmas“ istorijai įkvėpimo sėmeisi iš realaus gyvenimo? Bernardo ir Silvijos personažai išsiskyrę, bet gyvena po vienu stogu ir bendrauja rašteliais.

– Man atrodo, kiekvienoje istorijoje, net ir sugalvotoje, yra dalis tavęs, to, ką patyrei ar matei. Mano tėvai kartu jau virš keturiasdešimt metų ir užaugino tris vaikus. Jų santykiuose buvo pakilimų ir nuopuolių, bet jie sugebėdavo atrasti naują požiūrį į vienas kitą, naują susitarimą ar būdą  pasakyti „aš tave myliu“ iš naujo. Tad tėvai irgi šiek tiek įkvėpė. Aš pati gyvenau su savo vaikinu bute Vilniuje. Per Covid pandemiją mes išsiskyrėme, bet negalėjome niekur išsikraustyti, tad kurį laiką teko gyventi tame pačiame pusantro kambario bute. Mums reikėjo kažkaip spręsti šią situaciją. Tai irgi šiek tiek įkvėpė filmui, nes buvo kiek juokinga ir absurdiška situacija. 

Taip pat man absurdiškai atrodo tie žaismingi automobiliukai, siūlantys greitas ir lengvas skyrybas. Pagalvojau apie meilės istoriją, kuri galbūt prasidėjo įspūdingai, o paskui baigiasi. Gal irgi visai smagiai. Su laiminga pabaiga – atvažiuoja automobiliukas, išskiria ir visi laimingi. 

– Filmas paremtas dviejų literatūros kūrinių motyvais – Sigito Parulskio novele „Musė“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kaip daromi vaikai“. Kodėl pasirinkai šiuos kūrinius ir kaip sekėsi rasti bendrą vardiklį? 

– Studijuodama vasaros atostogų metu daug skaičiau ir labiausiai įstrigo šiedu kūriniai. Pagalvojau, kad būtų įdomu juos apjungti. Vien jau Černiauskaitės novelės pavadinimas „Kaip daromi vaikai“ man skambėjo absurdiškai. Siužete moteris nori pastoti ir rašo skalbimus ieškodama kandidato, tačiau sutinka savo būsimą vyrą.  Parulskio novelėje sutuoktiniai gyvena kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Pagalvojau, kad kartais tikrai didelė meilė, kuri kažkokiomis keistomis aplinkybėmis gimė, gali taip pat keistai baigtis. 

– Parulskio novelėje „Musė“ Bernardas nori atsikratyti erzinančios musės, ir tapatina ją su savo žmona, kurią regi kaip įkyrią būtybę, kurios niekaip nepavyksta atsikratyti. Filme „Artumo jausmas“ Bernardui pavyksta atsikratyti erzinančio įsibrovėlio – ir svetimo vyro, ir musės, o tai paskatina pokyčiui – ieškoti artumo su buvusia žmona. Papasakok, kaip gimė tokia mintis. Kas paskatino išsiskyrusiems Bernardui ir Silvijai suteikti antrą šansą nepavykusioje santuokoje? 

– Įdomus klausimas... Pamenu, rašiau scenarijų ir galvojau apie musę ir kaip musės istoriją užbaigti. Bernardas ją užmuša ir įmeta į pieno stiklinę, nuskandina, duoda išgerti įsibrovėliui ir dar šiukšles paprašo išnešt. Tai tarsi suteikia Bernardui šansą pradėti viską iš naujo. Ir kai jis viską paima į savo rankas ir yra pasiryžęs veikti, o ne tiesiog stebėti situaciją, atrodė, kad dabar tikrai turi kažkas įvykti. Ir po to pamatome, kad ir Silvija su kondensuotu pienu lygiai taip pat bando provokuoti Bernardą, kad jis kažko imtųsi ir veiktų. Jaučiau, kad ir novelėje „Musė“ slypi kažkokia viltis ir slaptas personažo troškimas pabandyti dar kartą. 

– Nuo pat pradžių, Bernardo ir Silvijos pažinties scenoje žiūrovas mato, kad jų požiūriai išsiskiria – Bernardas niekaip negali suprasti, kaip Silvija gali ryžtis seksui su nepažįstamuoju tikėdamasi pastoti, Silvija niekaip nesupranta, kaip Bernardas gali siūlyti tekėti moteriai, kurią mato pirmą kartą. Tame prieštarų kupiname susitikime visgi atsiranda subtilus ryšys. Kaip manai, ar įmanomi santykiai tarp žmonių, turinčių skirtingus požiūrius? 

– Oi, tikrai taip. Posakis, kad priešingybės traukia, manau, atitinka realybę. Teko matyti tokių pavyzdžių, kai skirtingi žmonės gyvena kartu jau keliolika metų ir gal net smagiau jiems, nes tie skirtumai praturtina jų draugystę, kitoniškumai atveria kažką naujo kitame žmoguje. Aš tikiu tokiais dalykais. Gal aš labai naivi... (juokiasi).

– Filme netrūksta humoro: ir dialoguose, ir personažų rašteliuose vienas kitam, personažų poelgiuose. Net šmaikščios piktdžiugos, kaip ir minėtoje Bernardo akistatoje su nepažįstamuoju, kuriam jis sugirdo musę ir dar įduoda šiukšles išmest. Ar toks ir buvo tavo pirminis sumanymas – į viską žiūrėti šiek tiek nerimtai?

– Na, toks mano požiūris į gyvenimą. Jeigu kažkas nesiseka ar nepavyksta, į tai žiūriu per humorą. Pasijuokiu iš tos situacijos ir viskas, keliauju toliau. Man visada patiko absurdas, humoras, bet ne tiesmukiškas, veikiau nesusikalbėjimas, nejaukios situacijos. Patys kūriniai man padiktavo dramedijos žanrą. 

– Finalinėje personažų pažinties scenoje, kai jie suartėja fiziškai ir emociškai, Silvija paklausia Bernardo: „Manote, kad mums pavyks?“. Priešingai nei novelėje, filme Bernardo atsakymas ne toks optimistiškas. Kodėl?

– Pradžioje galvojau, kad turi sakyti, jog pavyks. Bet po pokalbio su aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi, nusprendėme, kad tame „ne“ atsiranda žymiai daugiau poteksčių. Jiems suartėjus ir vaikelis jau tampa nebe toks aktualus. Neigiamas atsakymas tarsi flirtas, žaidimas ir kartu užuomina, kad jie nuo pradžių žinojo, kad jiems gali nepavykti. Tai suteikia daugiau prasmės ir vietos galvoti, kodėl jis taip pasako.

– Jau užsiminei, kad leidai aktoriams improvizuoti, bet papasakok, kaip sekėsi darbas su aktoriais filmavimo aikštelėje? 

– Su aktoriais labai patiko dirbti. Aleksas yra nuostabus aktorius. Labai profesionalus ir tikrai yra ko iš jo pasimokyti. Gintarė [Čepukonytė] taip pat. Įdomu, kad Gintarė akademijoje baigusi aktorinį pasuko į edukacijas, teatro žaidimus ir nebevaidino kine. Buvo įdomu, kad vienas aktorius yra profesionalus, nuolatos dirbantis kine, o kitas po ilgo laiko grįžo – jie vienas kitą papildė. Aš visą laiką sakau, kad galima pritaikyti tekstą sau taip, kad jis natūraliai sakytųsi, nes tada atsiranda daugiau organikos. Daug kalbėdavome, ką personažai nori pasakyti ir kokiais būdais jie tai pasako, nes nebūtinai jie tai tiesiogiai iškomunikuoja. Daug repetavome, o filmavimas uždarose aikštelėse leido koncentruotis į darbą su aktoriais. Tai buvo nauja ir labai įdomi patirtis. 

Tai kamerinis filmas, kuriame viskas vyksta uždarose erdvėse ir jų nėra daug –  virtuvė, koridorius ir viešbučio kambarys su koridoriumi. Visą laiką buvome uždaryti toje erdvėje ir susikoncentravę į aktorius, o jie tikrai puikiai atliko savo darbą. 

– Pabaigai noriu paklausti, kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai. 

– Ateities planų yra labai daug (juokiasi). Vieni yra svajonių lygmenyje, kiti darbo lygmenyje. Artimiausi planai sukurti pirmąjį savo trumpo metro filmą už akademijos ribų. Tai bus filmas apie septynių asmenų šeimą. Kai suaugę vaikai vasarą grįžta į savo gimtąjį miestą ir kas po to seka. Šiuo metu rašau scenarijų. Taip pat turiu idėją dokumentiniam filmui. Man labai patinka dokumentika, tad norėčiau sukurti pilno metro filmą. 

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.