Milda Augustaitytė: Kaip kurti, kai jautiesi imposteriu?

„Atsiprašau, bet labai noriu paklausti – apie kokį filmą šnekate?“ smalsauja šalimais sėdinti mergina, nugirdusi mano pokalbio pradžią su režisiere Milda Augustaityte. Nusijuokiame – interviu dar net nepradėjome, o jau turime klausimų iš publikos! Milda pakviečia merginą pamatyti jos filmą „Rankų miškas“ kino festivalyje „Scanorama“, vykstančiame lapkričio 7–17 dienomis. Šioje kino šventėje Mildos dokumentinis filmas dalyvauja trumpametražių filmų konkurse.

Tai ne pirmas kino komisijų akiratin patekęs Mildos filmas. 2024 metų kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ kitas režisierės darbas „Numeris vienas“ pelnė pripažinimą kaip metų geriausias studento darbas. Nepaisant prestižinio laimėjimo, Milda pripažįsta, jog dvejonės savo gebėjimais dažnai yra jaunų kino kūrėjų kasdienybė. Filme „Rankų miškas“ tai išgirstame iš pačių LMTA kino meno studentų: režisierė nagrinėja savivertės problemą, pasitelkusi pokalbius su kurso draugais. Kolegas atsiverti paskatina jiems rodoma kino industrijos profesionalų apklausa, atskleidžianti, jog savimi abejoti yra tekę ir studentų gerbiamiems specialistams.

– Filme „Rankų miškas“ nagrinėjama savivertės tema aktuali bene kiekvienam, tačiau pasirinkai gan asmenišką prizmę – pati būdama kino meno studente, filmavai savo kurso draugų pasidalinimus. Kas paskatino tokį asmenišką priėjimą prie šios temos?

– Turbūt paskatino nežinia (juokiasi). Kai studijose susiduri su stagnacija, atsiranda kažkokios abejonės, tuomet pradedi galvoti apie savo gebėjimus, savo atsakomybę režisierės pozicijoje. 

Tai buvo akademijos [LMTA] užduotis: mes turėjome nufilmuoti dokumentinį filmą apie kino katedrą, nes tuometinė kino ir TV katedra (dabartinė KIMO) ruošėsi 30 metų jubiliejui. Kad ir kaip bebūtų keista, tuo metu tai atrodė kaip sunkiausia studijų užduotis. Kai duoda siaurą temą, tai, atrodo, apriboja ir man buvo žiauriai sunku sugalvoti, ką aš čia norėčiau daryti, kad nesigautų mokyklinis filmukas apie savo mokymo įstaigą.

Kai pradėjau galvoti temas, nežinojau, ką iš tikrųjų daryti – tiesiog nesijaučiau nuoširdi, norėjosi daryti tai, kas man iš tikrųjų rūpėtų. Susidūriau su nežinia: laikas eina, aš jau turiu priimti kažkokį sprendimą, o yra toks sąstingis. Buvo labai sunku tai pasakyti komandai: įsivaizdavau, kad atsakomybė yra ant režisieriaus pečių – tai kaip aš čia dabar nieko nesugalvoju? Pradedi kelti visokius tokius savivertės klausimus.

Ir kaip tik panašiu metu atradau tokį dalyką kaip „imposter syndrome“ [apsimetėlio sindromas], kuris…

– ...kiekvienam dvidešimt-kelių metų žmogui labai pažįstamas.

– Jo, pažįstamas. Nesinori akcentuoti to sindromo, bet jis yra toks bendražmogiškas, atrodo, kad jį per gyvenimą vienam ar kitam etape patiria daugelis. O kurse mes nelabai su kolegomis kalbėdavome apie tokius dalykus. Kalbi apie kažkokias praktines problemas, arba kad sunkus studento gyvenimas, bet ne apie vidinius išgyvenimus, kaip iš tikrųjų jautiesi dėl savo darbų, idėjų. Ir man tiesiog buvo smalsu, ypač sužinojus apie tą imposterio sindromą – juk septym procentų populiacijos tai patiria, tad galvoji: nu tikrai turi būt pas mus dar imposterių! (juokiasi)

Man buvo smalsu užmegzti bendrystę, pokalbį ir paieškoti atvirumo taškų su savo kursu. Tuo pačiu buvo labai smalsu pamatyti mūsų idealizuojamų profesionalų savijautas. Kai studijuoji, įsivaizduoji, kad profesionalai viską žino, viską moka. Norėjosi pamatyti kaip jie jaučiasi arba jautėsi kažkada. Tuomet supratau, kad nuo čia galiu atsispirti.

– Ar pati organizavai ir profesionalų apklausą?

– Taip. Nes vystant idėją, man kilo klausimas: gi neateisi ir nepasisodinsi savo kursioko, kad ir esat pažįstami. Reikia sugebėti atverti tą žmogų, kitaip nesidalins. Taip aš atėjau iki sprendimo pirmiausia pakviesti profesionalus. Toks yra kelias iki atvirumo – tu pirmiausia pamatai, kad ir kiti žmonės taip jaučiasi. Ypač kai tie žmonės yra jau patyrę, sukūrę sėkmingų filmų – tai yra tas lūžis, kuris turėtų padėti eiti į pokalbį.

Iš pradžių galvojau rengti interviu su profesionalais, bet tuomet man atėjo toks vaizdinys, kad būtų žiauriai faina matyti juos visus kartu. Atėjo mintis apie užsimerkimą, kad jie vienas kito atsakymams nedarytų įtakos ir kartu nereikėtų per daug atvirauti. Aš jiems duodu teiginį ir jei jie yra kažkada tai patyrę ar apie tai galvoję, jie gali tiesiog pakelti ranką – jiems nebūtina atiduoti visą save.

– Filme rengi profesionalų apklausą, bendrauji su savo kurso draugais, bet pati lieki už kadro. Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas? Kaip užėmei šitą stebėtojo poziciją? 

– Jaučiu, kad ir taip filme manęs labai daug. Man nebūtina pasirodyti ar savęs kažkaip kišti į patį filmą – nors ir taip aš esu ten, mano balsas net yra (nusijuokia). Bet visa pasakojimo seka, visi pasidalijimai – aš pati galėčiau pasakyti visas tas pačias mintis. 

– Klausiau tavo interviu laidoje „Pilno metro“ su Austėja Kuskiene. Pradėjusi pokalbį apie apdovanojimus laimėjusį trumpametražį filmą „Numeris vienas“, daug kalbėjai apie dėkingas aplinkybės: „Prasideda […] liaupsės, kurių tu net nesitikėjai, nes labai daug kas, man atrodo, mūsų filme tiesiog sukrito, aplinkybės irgi ypatingai palankiai susidėliojo“. Filme „Rankų miškas“ šitas motyvas pasikartoja, tik šiuo atveju jau klausi profesionalų, ar jie sutinka su teiginiu: „Man atrodė, kad tuo metu kažkas man pavyko tik dėl to, kad tuo metu susiklostė palankios aplinkybės.“ Ar kurdama sąmoningai suvokei, kaip šitas motyvas gimsta iš asmeninės patirties?

– Kad klausimas gimsta iš asmeninės patirties tai faktas. Pati ta tema ir visi šie klausimai man asmeniškai buvo – ir vis dar yra – aktualūs, svarbūs, sprendžiami (juokiasi). Klausimas nebuvo sąmoningai įdėtas tęstinumo dėlei. Tuo metu dar net nieko nevyko su „Numeris vienas”. Man jau seniai šitie klausimai kirba.

– Minėjai, kad tavo kolegų atsakymai atspindi tavo pačios savijautą. Kaip jauteisi, išgirdusi srities profesionalų, savo dėstytojų atsakymus?

– Jautriai jaučiausi… Kai pradėjome apklausų sesijas su profesionalais, tai buvo visai paveikus vaizdas: jie visą tą laiką užsimerkę ir kilnoja rankas, o aš jiems uždavinėju klausimus. 

O kai pasikalbėjom su kursiokais, tai jautėsi… Jautėsi bendrumas. Ir po kiekvieno pokalbio atsirando naujas, kažkoks intymus, artimas ryšys. Buvo labai įdomus pojūtis, kai mes pažiūrėjome filmą visi kartu. Visi išėjo iš kino salės ir tokia tyla – bet energija tvyrojo tokios bendrystės, labai jauki, toks artimas jausmas buvo. Bet tai nėra ilgalaikis dalykas, tai taip laikina ir reikia tiesiog visiems… nu dirbti su savim (šypsosi). Nes tai neišsilaiko, vėl atsiranda tos abejonės. (Kelios sekundės tylos). Bendrystė veikia terapiškai, bet reikia sau tai vis priminti, kad vėl atkurtum tą santykį ar būseną. 

– Filme keletą kartų nuskamba apdovanojimų motyvas, minimas jų poveikis savivertei ir tarpusavio konkurencijai. Vis dėlto, tavo debiutinis trumpametražis dokumentinis filmas „Numeris vienas“ buvo pripažintas 2024 metų geriausiu studento darbu „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose. Ar teko reflektuoti, kaip tai paveikė tavo kaip režisierės savivoką?

– Vykstant filmo „Rankų miškas“ gamybai ir postprodukcijai, „Numeris vienas“ dar nebuvo gavęs jokių apdovanojimų. Bet po laimėjimo, kad ir dabar siunčiant filmą į „Scanoramą“, pasižiūriu filmą iš naujo ir, atrodo, vėl pergyvenu tuos klausimus – niekas nepasikeičia. Išlieka tos pačios problematikos ir abejonės. Nu nesvarbu, ar tu gauni kiaušinį [„Sidabrinės Gervės“ apdovanojimas studentams], ar negauni, vis tiek savimi dvejoji. Nes padarai kokį nors sėkmingą darbą ir tada galvoji: „Gerai, o kas toliau? Ar man pavyks kitą filmą padaryti tokį pat sėkmingą? O kas jei nepavyks?“. Visą laiką vyksta žaidimas su savimi, niekur nepabėga tie klausimai.

– Ar apdovanojimas paveikė santykį su kurso kolegomis?

– Ne. Jei ir paveikė, tai net teigiamai – aš labai jaučiau jų palaikymą ir džiaugsmą. Kartais net atrodydavo, kad kiti labiau sugeba pasidžiaugti už mane pačią (šypsosi).

– Kino kūrėjų savivertės trūkumas – kartos, industrijos ar visuomenės problema? 

– Na, matom, kad ir kitų kartų atstovai pakelia ranką, tai galbūt nėra tik kartos dalykas. Bet mūsų kartoje tai yra išryškėję, nes dažnas save sieja su darbo pasiekimais. Jaunojoje kartoje dažnai pasitaiko prisirišimas prie perfekcionizmo, darboholizmo, savęs nusakymas pasiekimais. Tačiau tai labai bendražmogiška. Gal tai net ne kartos, o kažkokio gyvenimo etapo klausimas – tiesiog visi su tuo susiduria ir tai pergyvena. Supratimas turbūt ateina su branda. Kai esi studentas, atrodo: „Nu akademija tai yra viskas“. Arba: „Akademijos darbai – čia aš dabar turiu taip gerai pavaryt“ (nusijuokia). Bet praeina kažkiek laiko ir supranti, kad ne viskas yra tik tas darbas, ir ne viskas yra tie pasiekimai. Tai tavęs nenusako.

– Kadangi filmuoji savo asmeninę aplinką, šis filmas tam tikra prasme tampa ir tavo studijų etapo laiko kapsule. Ar teko su kolegomis reflektuoti, kaip jausitės, kai būsite filme rodomų dėstytojų, mentorių amžiaus?

– Ne, neteko – bet reikės! (Juokiasi). Aš tikiuosi, kad dabar, kai dar kartą pažiūrėsime filmą, tai įvyks.

– Ko palinkėtum pradedantiesiems kino kūrėjams ir dabartiniams studentams?

– Palinkėčiau nepamiršti savęs, nepamiršti savo poreikių, net ir pačių paprasčiausių: svarbu gerai išsimiegoti, gerai pavalgyt ir tada viskas bus geriau (juokiasi).

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.