Po premjeros. Aš mirsiu, tu mirsi, o filmas liks

Europos kino festivalis „Scanorama“ kvietė žiūrovus pamatyti net 24 trumpametražius filmus. Konkursinėje programoje dalyvavo ir lietuvių režisierės Mildos Baginskaitės dokumentinis trumpo metro filmas „Alus“ (2024). 

Nedidelės gyvenvietės Antašavos sodyboje tėvas ir sūnus verda tradicinį alų, skirtą vasaros derliaus šventei – Žolinei. Proceso metu atsiskleidžia ne tik tėvo ir sūnaus santykiai, bet ir ryšys su vieta, jos žmonėmis, santykis su supančia gamta bei tradicijomis. Filmas kelia klausimus, kaip išsaugoti krašto išskirtinumą žyminčias tradicijas, kai nyksta gyvenvietės ir miršta paskutinieji paveldą puoselėjantys žmonės. 

Filmas prasideda sūnaus skambučiu tėvui pakeliui į gimtąją sodybą. Trumpo pokalbio metu žiūrovas spėja pajusti progos svarbą filmo veikėjams. Nuoseklus montažas vaizduoja proceso eigą, kai likus keturioms dienoms iki Žolinių, sūnus atvyksta į tėvo sodybą virti tradicinio alaus. Matyti, kad tėvui tai svarbus ritualas. Iš to, kaip jis rimtai žiūri į alaus gaminimo procesą – diktuoja eigą, seka veiksmų tikslumą: kada bus pradedama, ką reikalinga padaryti iki gaminimo, – žiūrovas supranta, kad tai daroma ne vienerius metus. Tačiau ne pats alus, o veikiau tradicija virti alų šventei yra visa vainikuojantis tikslas. Per proceso eigą kartu atsiskleidžia tėviškas, pamokantis santykis su sūnumi. Tėtušis, meiliai vadinamas sūnaus, nuolat kontroliuoja į pagalbą atvykusio suaugusio vyro veiksmus, nepaisant to, kad ir sūnui tai ne pirmas alaus virimas. Alaus gaminimo proceso svarbą sūnui liudija jo įsitraukimas ir nuoširdi pagalba. „Mes su tėtušiu būsime užsiėmę – gaminsime alų“, –  atsisakydamas pavežti kaimynę į kaimą taria, šiaip jau geranoriškas kaimynas. Regisi, kad jam svarbu ir ištiesti pagalbos ranką senoliui tėvui. Atsiranda ir nepatiklumo, nesusijusio su tėvo autoritetu, veikiau su sveikata ir amžiumi: „tu vienas nepadarytum. Negalėtum iškelt, net man sunku“ prasitaria sūnus darbo eigoje. Nors ir atsiranda švelnių pabarimų, pašaipėlių tėvo ir sūnaus santykių dinamikoje, sūnaus elgesys išlieka pagarbus, o sūnus bando visais būdais įtikti tėvui. Regisi, kad tėvas gal ir iš smagumo ar nepatiklumo provokuoja sūnų, bandydamas įtvirtinti savo kaip autoritetingo asmens vaidmenį: „kur tu pili, pilk ant obelų... durnių bando klijuoti“. Tai leidžia matyti tėvo ir sūnaus santykius, kaip glaudžius šeimyninius, laiką pranokstančius, nepaisant garbaus judviejų amžiaus. 

Neeilinio įvykio reikšmingumas skleidžiasi ir trečiajam nematomam asmeniui – visą procesą už kadro dokumentuojančiai anūkei Mildai. „Aš numirsiu, tu numirsi, o filmas liks.“, – sūnus sako tėvui, nurodantis į šalia esančią anūkę, kuriančią dokumentinę juostą. Laikinumo temą pabrėžia režisierės fiksuojama kukli kaimo buitis, trobesiai ir kiti buities rakandai paženklinti laiko patina. Magiško ritualo estetika skleidžiasi tradicinio alaus gaminimo proceso vaizdavime – čia tėvas ir sūnus mažoje patalpoje palinkę virš katilų pasišviesdami žibintuvėliais tarsi alchemikai kuria laiką pranokstantį gėrimą. Neeilinio įvykio iškilmingumą pabrėžia ir filmo muzikinis takelis sukuriantis šventiško laukimo įspūdį. Metai iš metų šeimos gaminamas alus skleidžiasi kaip svarbi šeimos ir gyvenvietės identiteto dalis. Trijų kartų pastangos išsaugoti gyvą tradiciją laiko tėkmėje atsiskleidžia filmo pabaigoje, kai sūnūs su pasididžiavimu pradeda žiūrėti procesą dokumentuojantį ir įprasminantį rezultatą – jo dukters filmą „Alus“. 

Filmas „Alus“ palaipsniui atskleidžia ir ryšį su gamta, cikliškumą bei laiko trapumą. Nedidelėje Antašavos sodyboje nėra tvorų ir atskirties tarp kaimynų. Visi, regisi, vieni kitus pažįsta ir nuoširdžiai rūpinasi. Čia užklysta kaimynės Rusnės katinas, kuriuo žavus, kiek plepus ir kupinas džiugesio tėvas nuoširdžiai rūpinasi palikdamas maisto. Čia pat nelieka nepastabėtas ir Rusnės kalakutas kelias dienas zujantis aplink Baginskų sodybą. Tėvas nuo pat pirmų akimirkų klausinėja apie mieste paliktą šunį Meškį. Svetimų gyvūnų priežiūra nelieka nepastebėta – „užsidirbom kiaušinių“, – sako sūnus, pastebėjęs šalia namo paliktą dėžutę. Kiekvienas užklydėlis sulaukia dėmesio ir globos, nesvarbu, ar tai kaimynas, ar kaimynų gyvūnai. Tai ir savarankiško, nuo nieko nepriklausomo gyvenimo liudijimas. Ne vien gyvūnai laisvi vaikščioti kur jiems norisi, bet ir gyvenimo būdas byloja apie norą būti nepriklausomiems. Gyvulininkystė, augalininkystė, gamtos gėrybių naudojimas, savojo produkto gamyba – nykstantys savarankiško gyvenimo būdo ženklai vartotojiškoje visuomenėje. 

Natūralus apšvietimas, gilus, visa aprėpiantis fokusas, kamera sekanti kasdienius paprasto žmogaus ir autentiškos kaimo vietovės peizažo bei buities vaizdus, natūralūs gamtos garsai sukuria nostalgišką atmosferą ir pagilina jausmą, kad šie gyventojai gyvena dermėje su gamta, o kalendoriaus lapeliai žymi svarbias datas. Laiką čia diktuoja gamta – kada skinti svogūnus, kada kasti bulves, kada dirbti, kada plepėti ir kada išeiti. Kino juostoje pabrėžiamas nuo gamtos ritmo priklausomas gyvenimo būdas, kviečiantis žiūrovą patirti autentišką kaimo gyvenimą. 

Pagaliau giminei susirinkus švęsti Žolinių, kolektyviai įprasminama alaus gaminimo tradicija – žadėtosios tėtušio linksmybės prasideda. Ragaujamas maistas, pilstomas alus, dainuojamos dainos. Visame šiame linksmybių sūkuryje tvyro tyli nuojauta, kad visa tai tęsis neilgai. 

Filmui pasibaigus žiūrovas sužino, kad per trisdešimt vasarų, kurias režisierė lankė senelį kaime, iš Lietuvos žemėlapio buvo išbraukti net keli tūkstančiai mažų gyvenviečių, o kartu su jomis išnyksta ir tradicijos. Kartu kyla ir bejėgiškumo jausmas bei pagrįstas nerimas dėl ką tik matyto žavaus Antašavos kaimelio ateities. Ar nutrūkus vienai, visa jungiančiai šeimos gijai, jaunesnioji karta dės pastangas išsaugoti tai, kas vienijo ir jungė ištisas kartas. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.