Po premjeros. Apie buvimą kartu, bet atskirai

Vanduo laša iš čiaupo – kažkada buvo toks pasklidęs juokas, kad tai tipinis lietuviško autorinio filmo kadras, kai vanduo bėga ilgiau nei, suprask, galima pagal dabartinius kino standartus. Taip prasideda ir režisierės Augustės Gerikaitės trumpametražis filmas „Artumo jausmas“, kurį pamatėme Europos kino festivalyje „Scanorama“. 

Tai dramedija apie santykius, kurie nėra normalūs, nors iš kitos pusės filmas kelia klausimą, o kas apskritai yra normalūs santykiai? Kaip sakoma: „Nėra namų be dūmų“, o šiame filme vaizduojami santykiai tikrai visiškoje migloje.

Veiksmas prasideda daugiabučio virtuvėje, kuri išmarginta visur priklijuotais lipniais lapeliais: „Gal gali karts nuo karto palieti gėles?“, „Būk geras, neik į mano pusę, o jei eini – nuvalyk paviršius“, „Tu man skoloj kiaušinį“. Akivaizdu, šiame bute gyvenančių žmonių kalba – lipnieji lapeliai. Viskas atrodo kaip kambariokų košmaras. Tačiau ant sienos išvystame skyrybų sertifikatą, iškilmingai pareiškiantį: „Šis dokumentas žymi Bernardo ir Silvijos sėkmingas skyrybas. Mūsų kolektyvas nuoširdžiai linki geresnio gyvenimo atskirai nei kartu“. Tuomet supranti, kad šie du žmonės iš tikrųjų yra kartu gyvenantys išsiskyrę vyras ir žmona.

Keičiasi virtuvės kadrai su lipnių lapelių gyvenimo taisyklėmis, ir fone girdisi LRT „Labas rytas, Lietuva“, kurį nutraukia skambutis. Žmona, būdama kitame kambaryje, skambina ir klausia, ar gali šiandien susikeisti, nes nori pirma eiti į dušą. „Gali, jeigu paskolinsi pieno“ – sandoris įvyko. Ir pieno simbolis čia šokiruoja savo reikšme. Bernardas atidaro šaldytuvą, o ten sutirštinto pieno spalvos buteliukai su vyrų vardais: Mantas, Lukas, Augustinas, suprask, vyriškos sėklos kolekcija. Saugoma, tarsi kokiai „juodai dienai“. Bernardas sėdi savo egzistencinėje misijoje prie stalo – centrinis vidutinio stambumo kadras, prie kurių režisierė pratina mus viso filmo metu. O žiūrovas pasilieka su klausimu, kaip ši pora iš viso galėjo prieiti prie situacijos, kurioje yra šiandien? Režisierė, tarsi išgirdusi galvoje vykstantį disonansą, netrukus nukelia mus į susipažinimo istoriją.

Tačiau prieš tai verta susipažinti su tuo, kad filmas ne tik padalintas į dviejų veikėjų stovyklas, bet ir dvi turinio inspiracijas. Šis trumpametražis filmas pastatytas pagal dviejų lietuvių autorių kūrinius – Sigito Parulskio novelę „Musė“, kurios motyvais grįsta pagrindinių veikėjų dabartis, ir pasiskolinti pagrindinių veikėjų vardai – Silvija ir Bernardas. O jų susipažinimo istorija paremta Lauros Sintijos Černiauskaitės novele „Kaip daromi vaikai?“.

Tai kokia ta susipažinimo istorija? Desperatiška. Bernardą graužia vienišumo jausmas, kurį jis slopina ieškodamas meilės laikraščių skelbimuose. Tuo tarpu Silvija serga ta pačia vienišumo liga ir nori savo gimdos tuštumą praturtinti kūdikiu. Viešbučio kambarys, raudona rožė į rankas ir tiesiai prie akto. Tačiau Bernardas sustabdo Silviją, o jai telieka įtikinėti: „Pasimylėkime. Mudu niekada daugiau nesusitiksime. Galėsite atsiminti kaip nuotykį. Arba užmirškite. Kuris vyras to atsisakytų?“ Atsisakytų tas, kuris į pirmą pasimatymą atsineša sužadėtuvių žiedą ir mintį pasipiršti. Būdamas žiūrovu, nesitveri kailyje, nori įsibrauti į šią sceną: „Jūs desperatiški, mulkiai, jums nieko tikrai nepavyks“. Tačiau pagrindiniai veikėjai, po įvykusių piršlybų epitetus apie save pasisako patys: „beprotis“, „idiotas“, „nevykėlis“, „iškrypėlis“, „impotentas“. Tačiau kokia saldi ta atradimo ir susitaikymo akimirka pabaigoje, kai galiausiai vienas iš kito gauni, ko nori – ilgai ieškotos kūno šilumos. Iškilmingoje ekstazėje kamera juos užfiksuoja centrinėje kompozicijoje, kaip ką tik sutuoktus jaunavedžius su apsivijusia balta antklode tarsi vestuvine suknele.

Iš tikrųjų filmo kompozicija apgalvota taip, kad galėtum stabdyti ir ištraukti seriją kadrų, iš kurių lengvai padarytum socialinės fotografijos apie šeimų santykius parodą. Ir tai nestebina, kai žinai, kad režisierė stojusi į LMTA kino režisūros studijas, neįstojo iš pirmo karto ir tuomet savo žinias gilino fotografijoje, kas, akivaizdu, pasitarnauja jos dabartinėje režisierės karjeroje. Po dviejų metų Augustė sugrįžo į kino režisūros stojamuosius ir šįkart jai pasisekė, o mums pasisekė išvysti jos trečiojo kurso baigiamąjį darbą.

Šio filmo stiprybė – aktoriai, nors abiejų karjeros situacija gana skirtinga. Pagrindinis aktorius Aleksas Kazanavičius – kino aikštelės profesionalas, pažįstamas mums iš daugelio lietuviškų filmų. Ir pagrindinė aktorė Gintarė Čepukonytė – baigusi LMTA aktorinio studijas, tačiau labiau pasukusi į teatro edukaciją, o į kino ekranus sugrįžusi po ilgos pertraukos. Jos įkūnytas Silvijos personažas jau neliko nepastebėtas graikų tarptautiniame festivalyje „Cinegro“, kur ji apdovanota kaip geriausia trumpametražio filmo aktorė. Dalindamasi mintimis aktorė prisipažino, kad pranašu savo šalyje nebūsi, o įvertinimas kartais ateina jau būnant brandoje.

Visą filmą trokšti, jog ši santykių agonija kuo greičiau baigtųsi. Tačiau, kai Bernardas pasiprašo į Silvijos kambarį – pagaliau atsiranda šviesos. Vilties teikia ir paskutinis filmo kadras. Susimąstai, ar įmanoma pajudėti į šviesą iš tokio santykio taško? Tuomet atsimeni, kad čia trumpo metro filmas, reiškia, laiko pamatyti, kaip pasikeis jų gyvenimas, nėra, gali tik įsivaizduoti ir tikėti, kad viskas bus gerai. „Ačiū už kantrybę“, – sako Silvija paskutiniame filmo dialoge, o kantrybės šiai porai dar tikrai reikės.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.