Po premjeros. Žvilgsnis į tylos bedugnę
„Laikas gydo visas žaizdas“, „iki vestuvių užgis“, „ir tai praeis“. Nuo seno žmones guodė mintis, jog didžiausias priešnuodis skausmui yra laikas. Tačiau žaizdoms sugijus, vis tik lieka randai. Dovydas Drakšas savo antrajame trumpametražiame filme nagrinėja ryšio ar veikiau jo trūkumo paliktas žaizdas – tad kūriniui skirtas pavadinimas „Praeis“ atrodo ironiškai tinkamas.
Šis vaidybinis darbas buvo pristatytas Kanų kino festivalio konkursinėje filmų iš kino mokyklų programoje „La Cinef Selection“. Taip pat drama „Praeis“ dalyvavo Europos kino festivalio „Scanorama“ trumpametražių filmų konkurse.
Kūrinio siužetą sudaro merginos vardu Ada prisiminimai apie tėvą, kuris vertėsi kontrabandinių cigarečių prekyba. Per 27 filmo minutes režisierius išvysto įtraukiančią santykių dramą, pažadinančią kolektyvinę atmintį su ankstyvųjų 2000-tųjų vaizdais ir skausmingai pažįstama, užgniaužtų emocijų pažymėta šeimos dinamika. Drakšas, pasitelkdamas atskirtį pabrėžiančią kadrų architektūrą bei nutylėjimų kupinus dialogus, užfiksuoja tėvo ir vaiko santykio lūžį.
Filme „Praeis“ įtampa kuriama nuo pat pirmojo kadro, kuriame susipažįstame su Ados tėvu: pabudęs iš miego, jis pažvelgia tiesiai į kamerą, kol fone skamba grėsmingas garso takelis. Kamerą skrodžiantis tėvo žvilgsnis kelia nerimą – jis žino kažką, ko nežinome mes. Vėlesnėje scenoje kameros kryptis kviečia įsidėmėti esminius akcentus: viename kadre stambiu planu matome deginamas cigaretes; kitame kadre kamera uždelsia rodydama užtvankos tvenkinį. Tokia kadrų seka sufleruoja, jog prie šių elementų dar sugrįšime; šios žiedinio naratyvo užuominos suteikia filmui nelaimės nuojautą.
Cigaretės šioje istorijoje yra neįprasta jungtis tarp Ados ir tėvo: dukra padeda jam pardavinėti šias kontrabandines 
prekes. Tai – jų santykio pamatas, veikla, kuria jie užsiima kartu. Kamera stambiu planu seka subtilias Ados veido išraiškas bendraujant su pirkėjais, vikrius jos veiksmus ir kodinius signalus tėvui – akivaizdu, jog mergina tai daro ne pirmą kartą.
Veikėjų tarpusavio santykis yra pažymėtas trinties: tarp tėvo ir dukros didėjančią atskirtį iliustruoja nutylėjimai, įrėminantys pokalbių scenas. Tai pirmiausia atskleidžiama dviejuose sugretinamuose kadruose, kuomet stambiu planu filmuojamas Ados gautas brandos atestatas. Pirma matome, kaip dukros krepšyje jį atranda tėvas – vyras ištraukia pagyrimu pažymėtą diplomą, jį peržvelgia, tuomet sukiša atgal į krepšį ir palydi merginą blausiu žvilgsniu. Kitoje scenoje absolventė paslepia diplomą stalčiuje po rūbais. Mokyklos baigimas tarp jų tampa vieša paslaptimi, pažyminčia ne tik negebėjimą tarpusavyje kalbėtis, bet ir dukros brandą kaip jų santykio įtampos tašką.
Kitas Ados brandos žymuo – jos draugystė su vaikinu vardu Marius. Jų laiko leidimas tampa tarsi atsvara švelnumo trūkumui, kurį matome jos santykyje su tėvu. Jaunuoliai kartu žengia link suaugusiųjų gyvenimo: jie drauge baigia mokyklą, jis ją moko rūkyti, kviečia romantiškam šokiui. Šį kontrastą tarp dviejų filmo herojės gyvenimo vyrų galime matyti ir epizodų spalvinėse gamose: scenos su tėvu yra persmelktos melsvos, pilkšvos šviesos, jie kartu veikia bute, garaže, turguje, tuo tarpu kadruose su Mariumi vyrauja žaluma – mergina su draugu laiką leidžia lauke, gamtoje, vienoje scenoje – ir šokių aikštelėje. Marius atspindi Ados jaunystę, laisvę ir suteikia jai šeimoje retai patiriamą šilumą.
Dukros ir tėvo atskirtis itin sustiprėja įvykus kertiniam filmo konfliktui – turgaus banditai sulaiko Adą su kontrabanda, o tėvas apsimeta, jog jie ne kartu. Jo aplaidumas sukelia ginčą, kurio metu, staigiai stabdant automobilį, Ada prasikerta antakį. Vyras nepatogiai tyli, o mergina kruvinu veidu randa paguodą pas Marių, kuris padaro tai, ko tėvas nesugeba – ja pasirūpina. Ginčo scena žymi šeimos santykyje patiriamą lūžį: šio ir tolimesnių dialogų montažas tampa fragmentuotas, veikėjai filmuojami po vieną, kadrams aštriai šokinėjant tarp dviejų perspektyvų.
Tarp tėvo ir dukros stūksančią prarają galiausiai užtvirtina viena paskutinių jų scenų kartu, kai tėvas pakviečia Adą į restoraną paminėti artėjančio gimtadienio. Mergina bando duoti jam galimybę išsakyti tai, kas nutylėta, prašydama įrašyti žinutę jai gimtadienio proga. „O ką tu nori, kad aš tau pasakyčiau?“, sutrikęs klausia vyras. Ada palieka tėvą su diktofonu ir išeina šokti su Mariumi, kol tėvas stebi juos. Šioje scenoje ryškių šokių aikštelės spalvų kontrastas su gelsvai nušviestu tėvo stalu tarytum fiziškai perskiria veikėjų pasaulius ir galutinai nubrėžia skyrių tarp jų. Neatskleidžiant atomazgos detalių norisi pažymėti, kad ši vizuali atskirtis matoma ir paskutiniame filmo kadre: dukra žvelgia į tėvą tolumoje, tylintį ir galų gale išeinantį iš kadro, paliekantį jos vienišą siluetą.
Dovydas Drakšas paveikiai valdo vizualinę filmo kalbą, kuri įprasmina tarp veikėjų tvyrančią tuštumą ir atskleidžia skausmingą tarpusavio dinamiką. Režisieriaus kinematografiniai sprendimai užpildo kūrinio erdvę praradimo jausmu, kuriuo persmelkta kiekviena detalė. „Praeis“ – tai įtaigų emocinį krūvį turintis filmas, primenantis, kaip garsiai gali skambėti tyla.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
