Po premjeros. „Akiračiai tarp paralelių“ – užburiantis animacinis Vilniaus koliažas

Architektūrinių paradoksų sangrūda, distopinė vartotojiška kasdienybė, judantis miesto koliažas – taip galima apibūdinti neįtikėtiną pasaulį, kurį iš įvairių Vilniaus pastatų „kaladėlių“ konstruoja animatorė Olga Abramova. Baigusi Vilniaus Dailės akademiją, jauna menininkė išleidžia į pasaulį savo baigiamąjį kūrinį – trumpą animacinį filmą „Akiračiai tarp paralelių“. Jis pristatytas Europos kino fesivalio „Scanorama“ trumpametražių filmų konkursinėje programoje.

Animatorė interpretuoja Vilniaus architektūrą kompleksiškai ir netikėtai. Koliažo technikos dėka Senamiesčio arkoje atsiranda besisukančios prekybos centro durys, o įvairių epochų pastatai susijungia į siurrealistines konstrukcijas. Olgos Abramovos kuriamas miesto kraštovaizdis juda, slankioja, kvėpuoja, lyg būtų gyvas organizmas arba fantastinė būtybė, varoma nematomos jėgos. Judančių pastatų vaizdai primena įžymaus animacijos meistro Hajao Mijadzakio keliaujančią Haulo pilį.

Šis Vilnius yra distopinis – jame vyrauja tamsios spalvos ir artima stimpankui estetika. Ekrane matome turistinio atviruko priešingybę, čia nerasime nei barokinių bažnyčių, nei oro balionų, skraidančių virš upės ir žalumos. Mieste nesimato gyventojų, jų skubančios figūros lyg tarp kitko zuja prekybos centre, bet ne gatvėse. Tuščioje žaidimo aikštelėje – duslūs vaikų balsų atgarsiai. Filme nėra dialogų, tik tyli atmosferinė muzika ir triukšmų iškarpų mozaika, iliustruojanti miesto alsavimą. Susikuria atskirties, nesaugumo, susvetimėjimo jausmas. 

Šešių minučių animacinis filmas talpina savyje Vilniaus viešųjų erdvių studiją. Autorės žvilgsnis smalsus, tyrinėjantis, tuo pačiu kritiškas. Su žiupsneliu humoro animatorė kvestionuoja šiuolaikinio miesto ritmą – ar šis be perstojo augantis monstras palieka vietos žmogiškumui, lėtumui, susižavėjimui, ar visgi vien tik vartojimui? Asmeninės erdvės paieškose nusitrina riba tarp vidaus ir išorės teritorijų. Namus atstoja uniforminiai skandinavų stiliaus baldai, čia pat – hipertrofuotas automobilių susigrūdimas, betoninės lauko tekstūros ir ant sienų dygstantys grafyčiai. Ryškia žalia fluorescencine šviesa žiba prekybos centro elementai, išsiskiriantys iš bendro konteksto.

Filmo animacija sukurta itin kruopščiai ir detaliai, atskleidžiant originalų menininkės stilių. Naudojama mišri technika, apjungianti skaitmeninį koliažą, animaciją ir videomeną. Daugialypė filmo vizualinė aplinka jaučiasi lyg tuščia, įvykio kurio nesulaukiame, mizanscena. Filmo sudėtinga vizualinė terpė – lyg nepasirodžiusio pagrindinio veikėjo vidinio pasaulio atspindys. Miesto šaltume nesulaukiame žmogiškojo ryšio, tik ant virvės padžiauti skalbiniai plazda vėjyje kaip humaniškumo vėliavos. 

Olgos Abramovos animuotas miestas skrieja tarp realybės ir fantazijos. Tai įtikinamas Vilniaus atspindys, kuriame istoriniai pastatai su sovietiniais daugiabučiais ir stikliniais ofisų dangoraižiais susijungia į eklektišką mišinį. „Akiračiuose tarp paralelių“ susižvalgo amžiname judėjime egzistuojančios miesto erdvės. Nepaisant sutirštintų nevilties atspalvių, filmo autorė lyg kviečia žiūrovą pakelti akis ir apsižvalgyti, einant gatve, pakeisti įprastą maršrutą, pamatyti kasdienes detales netikėtu kampu.  Vaizduotės dėka suderinant nesuderinamą, kūrybiškumas gelbėja nužmogintą miestą. 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.