Po premjeros. Garsai ir kvepalai
Kompozitorių ir muzikantą Jurį Kulakovą latvių režisierė Elizabetė Gricmanė dar filmo pradžioje pristato kaip žmogų, kuris kūrė istoriją. Tą, kurio muzika įkvėpė Latvijos Nepriklausomybės atkūrime dalyvavusią kartą ir kartu suteikė galimybę jai pačiai gimti jau laisvoje šalyje. Pažvelgti į šio žmogaus-istorijos gyvenimą kartu su režisiere Ramune Rakauskaite ji ir kviečia dokumentiniu filmu „Paskutinis rokenrolas“, kurio premjera įvyko „Scanoramoje“.
Prisipažinsiu, kad iki filmo nežinojau, kas tas Juris Kulakovs ir jo grupė „Pērkons“. Neabejoju, kad patys latviai ekrane pamatys jiems kitus atpažįstamus veidus. Galbūt jų akys ir ausys „pagaus“ ir daugiau pavardžių, tekstų, detalių, jie žinos, kas, pavyzdžiui įvyko su grupės gerbėjais ir traukinio vagonais, ir kodėl pats Kulakovs nedega noru apie tai kalbėti. Tai - tos mažos privilegijos, kurias visada turi gimtosios šalies auditorija. Tačiau režisierės pasirūpins, kad ši dokumentinė kelionė būtų lengvai suprantama ir likusiems žiūrovams, kurie Kulakovo pavardę girdi pirmą kartą.
„Paskutinis rokenrolas“ visų pirma, žinoma, yra vieno žmogaus gyvenimo ir kūrybinė istorija. Apie Kulakovą kalba artimieji, draugai ir kolegos, kartais kažką apie save pasako ir jis pats, nors ir nedaugžodžiauja. Šie pokalbiai montuojami su archyviniais kadrais iš koncertų ir vaizdo klipų. Nepaisant to, kad jie nuolat įsiterpia į pasakojimą, to, kad šokinėjama laike 
(aiškios chronologinės tvarkos ne tiek daug, nebent pabaigoje) dramaturgija čia veikia viską apjungdama į visumą, kur joks kadras ar prisiminimas neatrodo atsitiktinis, ne vietoje.
Vis dėlto per Kulakovo istoriją - jo saugomus latvių poeto eilėraščius, kurie tapę ir dainų žodžiais, užuominas apie grupės draudimus ar instruktažus prieš išvykstant į užsienį, ar net tokias kiek juokingas detales apie tai, kaip viena Kulakovo dainų Vokietijoje tapo „guobų šokiu“ (meditaciniu-gydomuoju šokiu, kurio metu ratu sustoję ir už rankų susikibę žmonės linguoja į šonus) - prieš akis atsiveria ir kultūrinis bei istorinis kontekstai. Režisierės čia sau leidžia pasitikėti žiūrovu, nespraudžia situaciją paaiškinančių istorikų pasakojimų ar tekstinių užsklandų (ir nesuteikia filmui didaktinio balasto). Publika gali būti negirdėjusi apie Kulakovą ar jo grupę, bet tam, kad suprastum, apie ką kalba filmo personažai, šį tą reikia žinoti apie praėjusio laikmečio socialinį ir politinį gyvenimą.
Režisierė Gricmanė praleido daug laiko stebėdama ir filmuodama Kulakovą - ją dažnai matome kadre kartu su muzikantu. Tai ne tik pokalbiai. Ji smalsiai žiūri jo asmeninius daiktus, kvepalų kolekciją - juos jis pradėjo pirkti vietoje alkoholio, kerpa ir dažo jo plaukus (kiek simboliškai šis motyvas vis įterpiamas viso filmo metu). Ir nors nepavyko užfiksuoti, kaip Kulakovs perka dar vieną automobilį (režisierė lyg juokais sako, kad tai jam pasirodė delikatu ir jis nepanoro jos pasiimti kartu), ji vyksta kartu su juo pirkti pianino – klavišinių instrumentų jo namuose taip pat netrūksta. Atrodo, per filmavimo metus ji prieina taip arti, kad Kulakovs ne tik išmoksta ignoruoti juos stebinčią kamerą, tačiau ir nežiūrėti į režisierę kaip į svetimą žmogų.
Tačiau nors Gricmanės susižavėjimas akivaizdus, ji to ir neslepia filmo pradžioje skambančiuose užkadriniuose komentaruose. Bet ji nesuklumpa ten, kur tai galėtų atsitikti su savo personažą romantizuojančiu režisieriumi/-e. Filme nėra dievų - tik rokenrolas. Nei režisierės, nei pats Kulakovs ar kiti kalbintieji nekuria jo mito - nors tai galėtų daryti visos suinteresuotos pusės. Režisierės netraukia iš jo lūpų šokiruojančių išpažinčių (o papasakoti jis galėtų tikrai ne tik apie rokenrolą) ir neprovokuoja. Nelenda į širdį ir dukrai, užsiminusiai apie tėvo nuolatines kaukes ir tai, kaip jis pas ją neatskrido net per vestuves. Niekas nedaro jo politiniu kankiniu ir istoriniu herojumi – nors visos aplinkybės tam palankios. Ekrane – tiesiog žmogus, kuris labai mylėjo muziką (labiau, nei moteris ir alkoholį - bent taip sako jis pats). Ir tai filmui suteikia daug lengvumo. Tokio, kaip į orą purškiami kvepalų debesys finalinėje, beveik ritualinėje draugų atsisveikinimo su Juriu scenoje.
