“Kino” skaitymo malonumai 2

Pasirodžius naujam “Kinui” Rudenį gali neišeiti iš kino teatro, nes jau ir Lietuvoje kiekvieną savaitgalį rodoma keletas premjerų. Apie visus filmus kritikai net nesuspėja parašyti, todėl dienraščių ir interneto erdves užlieja tekstai apie asmeninį įžymybių gyvenimą. Jų gyvenimas, be abejo, labai intensyvus. Tačiau skaitydamas tuos tekstus, kažkodėl prisimenu 1850 m. Gustave’o Flaubert’o parašytus žodžius: “Kartais perverčiu laikraštį. Regis, viskas juda beprotiškais tempais. Šokame ne ant ugnikalnio krašto, bet ant klozeto dangčio, kuris, mano galva, jau gerokai apsitrynė. Netrukus visuomenė nukris ir nuskęs devyniolikoje mėšlo šimtmečių. Kiek bus triukšmo!” Esu optimistas, todėl matau, kad XXI a. pradžioje vis dar tebekrintame, vadinasi, viskas ne taip jau ir blogai.

Dar vienas optimizmo šaltinis – jauni žmonės, pastaruoju metu vis klausinėję, kada pasirodys naujasis “Kinas”, ar tik jis neužsidarė. Kol kas - ne, tikėkimės, kad ir kitais metais jis bus, nors šie metai – leidybai pinigus skyrusios LR kultūros ministerijos nustatytas bandomasis laikotarpis.

Rudens numerio viršelį puošia Sauliaus Balandžio portretas, jis - ir įdomaus Rasos Paukštytės interviu herojus. Kalbama apie viską – Vytautą Žalakevičių, lietuvių kino situaciją, lietuvių serialus ir net apie lenkų turistus, nuo kurių Vilniuje Balandis priverstas slapstytis, nes viename populiariausių lenkų serialų “Ir gėriui, ir blogius” suvaidino gražuolį svetimšalį, siekiantį pačios doriausios serialo herojės meilės.

Lietuvių kinas žurnale figūruoja įvairiausiais pavidalais: Janina Lapinskaitė, pristatanti savo vaidybinį debiutą “Stiklo šalis” (pagal Vandą Juknaitę), tvirtina: “Naujasis mano filmas kalbės tyliai”. O Saulius Macaitis straipsnyje apie J. Lapinskaitę “Ponios Janinos kino jausmas” ją lygina net su legendine Leni Riefenstahl. Klasikinio filmo apie Vilnių “Laikas eina per miestą” autorius Almantas Grikevičius prisimena savo jaunystės Vilnių, lygindamas jį su dabartiniu ir darydamas liūdną išvadą: “Vilnius išfotografuotas ir toliau fotografuojamas, bet tam, kad jį parduotume užsieniečiams. Tose nuotraukose nėra laiko, nėra impresijos. Yra objektai, bet man jie nekvėpuoja, yra negyvi.” Tam pritars turbūt ne vienas Vilniaus senbuvis.

Ulijona Odišarija. nuvykusi į Zarasų kraštą pakalbinti Kristijono Vildžiūno filmo “Aš esi tu” kūrybinės grupės, buvo sočiai pamaitinta ir skanumynais, ir gausia informacija. Filmą kuria jauni intelektualūs žmonės, neabejingi filosofinėms ir egzistencinėms problemoms, todėl, manau, yra vilties pagaliau pamatyti kokybiškai kitokį jauną lietuvių kiną, o ne tik marginalų, atstumtųjų ir keistuolių istorijas. Kad jos niekur nedingo iš lietuvių kino pasąmonės, suvoki perskaitęs Rūtos Oginskaitės recenziją apie Oksanos Buraja filmą “Seserys ir dvynės”, o dar labiau - Vytauto V. Landsbergio “Sielų šnabždesius”: komentarą jo paties filmui “Dabar ir mūsų mirties valandą”. “Sielos šnabždesiuose “ režisierius suteikia žodį savo filmo herojams, patyrusiems kažkokius antgamtinius išgyvenimus. Esu ateistas, tad abejoju, ar teisingai apibūdinau tai, ką pasakoja iš ano pasaulio sugrįžę ar bent prie jo prisilietę ir stebuklingai išmokę svetimų kalbų, gydantys ir pamokslaujantys, regintys stebuklus ar galintys matyti vidaus organus žmonės. Vis dėlto akyse mūsų – įdomus fenomenas: atsisakoma Šviečiamojo amžiaus idealų, abejojama racionalumu, sveiku protu, neriama į viduramžių mistiką. Gal tai tik paaugliškos New age ligos atgarsiai, kuria jau baigia persirgti Vakarai, o gal lietuviai iš tikrųjų yra paskutinieji Europos pagonys? Apsidžiaugiau, kad ne man vienam kyla panašios abejonės, ypač perskaičius Vaido Jauniškio kito Vytauto V. Landsbergio filmo “Apreiškimai Jonukui” recenziją. Kaip supratau, filmo herojus yra režisieriaus sūnus, taip pat išgyvenęs apreiškimų. Kad ir “Kino” dirbtuvėse gyvos panašios nuotaikos, liudija aistringas Agnės Narušytės atkirtis Živilei Pipinytei, recenzavusiai Inesos Kurklietytės filmą “Lengvas raganavimas” ir suabejojusiai filmo herojės kompetencija. Pagrindinis priekaištas - kad kritikuojama nufilmuota realybė. Bet kokią realybę tada kritikuoti? Juk dokumentinio kino kūrėjas realybę visada perteikia subjektyviai, kritikas taip pat subjektyviai rašo apie tai, ką jis pamatė ar įžvelgė filme, o charizmatiškąją  Jurgą Švedienę, kiek žinau, Pipinytei teko matyti tik filme.

Apskritai, dokumentinis ir nuo jo dažniausiai  neatsiejamas trumpametražis kinas yra dar viena naujojo “Kino” ašis. Pasaulinio dokumentinio kino tendencijoms (artėja Vilniaus tarptautinis dokumentinio kino festivalis) skirtas Živilės Pipinytės straipsnis “Veidrodis žmogui iš gatvės”. Agnė Narušytė recenzuoja šių metų Kanų “Auksinės palmės šakelės laureatą “ – Michaelo Moore’o filmą “Farenheitas 9/11”. Neringa Kažukauskaitė apie lietuvių trumpo metražo kino situaciją pakalbino būrelį aktyviai su juo susijusių žmonių – režisierių ir festivalio “Tinklai” rengėją Arturą Jevdokimovą, režisierius Igną Miškinį, Giedrę Beinoriūtę, Goethe’s instituto kino programų koordinatorę Irmą Šimanskytę.

Nevardysiu visų pristatomų ir recenzuojamų naujų repertuaro filmų. Iš naujienų labiausiai išskiriamas Pedro Almodovaro “Blogas auklėjimas”. Keista, bet vienoje homofobiškiausių Europos šalių – Lietuvoje - Almodovaro filmus mėgsta daugybė žmonių. Savo meilę Almodovaro kinui išpažįsta ir Živilė Pipinytė, naujausiame režisieriaus filme pirmiausia įžvelgusi aistrą kurti, kuri ir yra vienintelė gyvenimo prasmė. Tarp jaunųjų lietuvių intelektualų ir šiaip kinu besidominčių žmonių  ispanų kinas pastaraisiais metais tikrai populiarus, tačiau Saulius Macaitis jiems primena, kad Almodovaras tikrai nebuvo pirmasis jo gimdyvis. Išsamiame retrospektyviniame straipsnyje jis primena didžiuosius šio kino kūrėjus – Luisą Bunuelį, Luisą Garcią Berlangą, Juaną Antonio Bardemą, Carlosą Saurą. Jautriai šio autoriaus plunksnai taip pat priklauso ir kitas retrospektyvinis, kino istoriją verčiantis prisiminti straipsnis – atsisveikinimas su Marlonu Brando bei dviejų kino įvykių – Kinijos filmų festivalio ir Yasujiro Ozu retrospektyvos - pristatymas.

Tiems, kurie storame žurnale tikisi rasti kažką ir apie vadinamąjį gyvenimo būdą, skirtas stilistės Karinos Leontjevos įdomiai pristatytas madų kūrėjas Yohji Yamamoto, neseniai sukūręs kostiumus Takeshi Kitano “Lėlėms”; supažindinama su nauja kinui skirta LTV laida “ 25 kadras” bei jos kūrėjais; pateikiami Ingos Valinskienės pasvarstymai apie kiną, pavadinti “Aš – negriežta, tolerantiška žiūrovė”. Savo televizoriaus ekrane matydamas šią ponią, taip pat prisimenu, kaip svarbu būti tolerantiškam.

Jūsų - Jonas Ūbis

“7 meno dienos”