Atgarsiai. Sėkmės, iššūkiai ir pakištos kojos „Scanoramoje“

„Scanoramos“ trumpųjų filmų programa kasmet tampa kūrybinių idėjų ir naujų kino talentų laboratorija. Šiemet festivalis pristatė net 24 kūrinius keturiose programose, iš kurių šeši – lietuvių režisierių darbai. Ką jie atskleidžia apie mūsų kino potencialą ir kaip lietuvių autoriams sekasi įsitvirtinti įvairiaspalvėje tarptautinėje mozaikoje? Šiųmetinė konkurso panorama siūlo ne tik pažvelgti į Lietuvos kino situaciją, bet ir įvertinti, kokiais būdais mūsų kūrėjai stengiasi įveikti trumpo metro ribas.

Režisierės Mildos Baginskaitės filmas „Alus“ iš karto įtraukia žiūrovą – tai vienintelis lietuvių kūrinys konkursinėje „Scanoramos“ programoje, turintis aiškią žinutę apie savo atsiradimo priežastį. Filmas pasakoja apie nykstančius kaimus ir kartu su jais blėstančias tradicijas. Spartėjantis gyvenimo tempas rankų darbą keičia mašinomis, o miestai tampa vis patrauklesni. Tačiau šie pokyčiai kartu reiškia mažėjančių kaimelių bendruomenių skaičių bei jų kultūrinio paveldo nykimą. Filmo veiksmas vyksta jaukiame Antašavos kaimelyje, Kupiškio rajone, kur Mildos tėtis ir senelis ruošiasi kasmetiniam tradicinio alaus gaminimo procesui. Šis ritualas tampa simboliniu akcentu – aplinka tarsi atgyja, o gyvenimas „verda“ kartu su alumi. Ekrane pasirodo ne tik kaimo gyventojai, bet ir katinas, klaidžiojantis po sodybą, bei netikėtai į kadrą įsipainiojęs kalakutas. Filmas subtiliai atskleidžia tradicijos esmę: alus čia gaminamas ne tik vartojimui, bet ir dalijimuisi su kitais per Žolinių šventę, kai kaimelio gyventojai susėda prie bendro stalo. Režisierė stebi šį procesą jautriai ir pagarbiai, užfiksuodama net menkiausias detales – nuo sodybos gyvūnų iki kruopščių alaus gamybos etapų. Subtilūs kameros rakursai ir stambūs planai atskleidžia kaimo aplinkos grožį, kuris vietiniam žmogui atrodo paprastas, tačiau žiūrovui – neįtikėtinai žavingas. Vaizdus lydi natūralūs svirplių ir paukščių garsai, kurie kviečia prisiminti vasaros dienas tėvų kaimuose. Nors kai kurios tradicijos gali būti prarastos, filmo pabaigoje nuskambėjusi Mildos tėčio frazė „Aš numirsiu, tu numirsi, o filmas liks“ įprasmina laikinumo idėją. Gyvenimas praeina, tačiau prisiminimai ir istorijos išlieka įamžintos.

Šiltiems orams atslūgus ir žiemos sezono šventėms artėjant, „Scanoramos“ programoje pasirodė net du Kalėdiniai filmai. Vienas iš jų – Kęstučio Drazdausko pirmas režisuotas trumpametražis filmas „Paslaptis“. Filmas kelia klausimą, į kurį nėra tikslaus atsakymo – kas yra Kalėdų Senelis? Tačiau šioje istorijoje akcentai slypi ne tik pačioje paslaptyje, bet ir santykiuose, augime bei gebėjime suvokti vienas kitą. Pagrindinė veikėja, jauna mergaitė Julė (Jonė Kleinaitė) meta iššūkį Kalėdų mitui, kai jos draugė Aida (Upė Litvinaitė) nusivilia stebuklu ir ima abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu. Filmas subtiliai atskleidžia vaikų emocinius išgyvenimus, santykius su tėvais ir draugais. Vizualinė pusė kuria šiltą ir melancholišką atmosferą, o įdomus pasirinkimas – filmas be dialogų – išryškina veikėjų emocijas per kūno kalbą ir aplinką. Vis dėlto, šis filmas, nors ir patrauklus savo sentimentaliu tonu, kartais atrodo pernelyg idealizuotas, beveik saldus. Tai gali atrodyti kaip ne visai autentiška vaikystės vaizdų interpretacija, ypač visos „Scanoramos“ trumpametražių filmų programos kontekste. Jame filmas išsiskiria perdėtu švelnumu ir rožiniu, per daug steriliu pasauliu. Filmo stilius akivaizdžiai orientuotas į šeimos auditoriją, tačiau jo estetinis gražumas, bet emocionalus paviršutiniškumas kelia reklaminio pasakojimo, o ne gilaus meninio kūrinio įspūdį. Nors filmas pasitelkia simbolius, tokius kaip sniegas ir paslaptis, kurie gali perteikti vaikystės švarumą ir augimo procesą, tačiau galutinė žinutė – kartais tiesa yra tiesiog stebuklas, kuriuo norime tikėti – lieka miglota ir nepakankamai išplėtota. 

Tuo tarpu kitas „Scanoramos“ Kalėdinis filmas – Herman Karlsson „Kalėdinė eglutė“ – šiuo požiūriu kuria kur kas aiškesnę ir įtaigesnę atmosferą, pasitelkdamas komedijos žanrą. Filmas pasakoja apie Marką, kuris, nusivylęs ekologiškų eglučių kainomis, nusprendžia pavogti eglutę iš miško. Siužetas atskleidžia komišką Kalėdų pusę. Karlsson pasitelkia šventinių tradicijų kritiką ir absurdiškas situacijas, kad satyros forma atskleistų šiuolaikinį vartotojišką požiūrį į Kalėdas. Šis paprastas, bet įsimintinas siužetas tapo atgaiva nuo sunkių temų, suteikė galimybę juoktis iš savęs ir savo šventinių lūkesčių.

Režisierės Augustės Gerikaitės trumpametražis filmas „Artumo jausmas“ subtiliai tyrinėja absurdiškus, tačiau skausmingai realistiškus santykius. Skyrybų sertifikatu iškilmingai išsiskyrusi pora – Bernardas ir Silvija – vis dar gyvena po vienu stogu, bendraudami per lipniuosius lapelius ir iškeitę emocinį artumą į nuolatines derybas dėl smulkmenų. Filmas, paremtas Sigito Parulskio ir Lauros Sintijos Černiauskaitės kūriniais, meistriškai sujungia tragikomišką kasdienybę su melancholiška vienišumo gelme. Ryškios kompozicijos ir subtilūs simboliai (pvz., šaldytuve saugomos „vyriškos sėklos“) atskleidžia absurdišką situaciją, tačiau kartu parodo veikėjų desperatišką norą jausti artumą. Pagrindiniai aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Gintarė Čepukonytė sukuria įsimintinus personažus, o jų santykių dinamika balansuoja tarp tragikomedijos ir gilaus emocinio dramatizmo. Nors santykių agonija kartais vargina, filmo pabaiga leidžia tikėti, kad net ir tokioje situacijoje galima atrasti viltį. 

Rodos kartų trauma ir toliau tęsiasi jaunų režisierių darbuose, kuriuose nagrinėjama tėvų meilė ir kaip ji išreiškiama. Dovydas Drakšas savo filme „Praeis“ atskleidžia šį sudėtingą santykį per subtilią tėvo ir dukros santykių dinamiką, kurioje skausmas ir nesusikalbėjimas yra nuolatiniai šeimos gyvenimo palydovai. Filmas pasakoja apie Adą (Ieva Kaniušaitė), kurios santykiai su tėvu (Šarūnas Puidokas), įsitraukusiu į kontrabandinį verslą, atskleidžia ne tik šeimos vidines problemas, bet ir platesnį socialinį kontekstą (ji sprimena 2000-ųjų pradžios Lietuvą). Drakšas meistriškai perteikia šią trapią ir sudėtingą tėvo-dukros santykių dramą, pasitelkdamas įtampos kupinas kadrų kompozicijas, pabrėžiančias veikėjų atskirtį. Kiekvieno kadro pasirinkimas - nuo cigarečių dūmų iki užtvankos - veikia kaip tylūs simboliai, kurie tarsi numato būsimas problemas ir sugrįžtančias traumas. „Praeis“ ne tik tiria šaltus, nutylėtus tėvų ir vaikų pokalbius, bet ir parodo, kaip dažnai meilė lieka nesuprasta ir neišreikšta. Tėvas, nepajėgdamas suteikti dukrai to, ko ji ieško, tampa vidinio uždaro pasaulio, kuriame niekas nesikeičia, simboliu. Filmo pabaiga, kur tėvas ir dukra atsiduria toje pačioje erdvėje, bet fiziškai ir emociškai yra visiškai atskirti, tampa akivaizdžiu įrodymu, kad kartais praeistik pats laikas, tačiau žaizdos liks. Tėvų ir vaikų santykiai tampa vis dažnesniu lietuvių kino objektu, tačiau su šiuo filmu, kaip ir kitais programos filmais „Banda“, „Kitapus vandenų“, „Degutu tepti medžiai“, „Mėlyna“ ar „Ultravioletinė“, tema pradeda prarasti savo originalumą. Kiekvienas filmas bando atskleisti šeimos problemas, tačiau dėl panašios tematikos atsiranda didelė konkurencija. Nors kūrėjai siekia perteikti asmenišką požiūrį, visgi santykių komplikuotumas įprasta tema, kurioje sunku išsiskirti ir pasiekti kažką tikrai naujo.

Filmas „Rankų miškas“ – tai Mildos Augustaitytės trumpametražis dokumentinis kūrinys, gvildenantis nepilnavertiškumo komplekso temą kino industrijoje. Sukurtas minint Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kino katedros 30-metį, jis pristato žinomus lietuvių kino kūrėjus, tačiau jų veidai žiūrovui dažnai lieka nežinomi, nes filmo dalyviai atsakinėja į klausimus nebyliai, tik rankų mostais. Šis pasirinkimas leidžia pasinerti į gilias introspekcijas ir apsaugo nuo lyginimosi su kitais, skatindamas refleksiją apie vidinius kūrėjų išgyvenimus. Filmas atskleidžia, kad net ir sėkmingi, apdovanoti kūrėjai dažnai susiduria su profesiniu nerimu ir abejonėmis. Režisierė ir operatorius Vasily Shramkov šiuos emocinius procesus perteikia itin intymiai ir jautriai. Vaizdus, kuriuos matome ekrane, stebi ir LMTA studentai, kurių veidai, matomi stambiu planu, išduoda nerimą, šypsenas ir ašaras. Stebėdami „rankų mišką“ studentai pradeda reflektuoti apie savo pačių kelionę meno pasaulyje ir suvokia, kad ši nuolatinė meninės išraiškos paieška nėra tik jų vienų išgyvenimas. Nors „Rankų miškas“ tiesiogiai kalba apie kino industriją, joje gvildenama tema – nepilnavertiškumo kompleksas – yra universali ir gali paliesti kiekvieną. Tačiau, mano nuomone, šis filmas ne visiškai atitinka bendrų festivalio programų lūkesčius, jis yra labiau lokalus kūrinys. Jis nėra labai trumpas, o žinutė tampa aiški jau po penkių minučių. Filmui besitęsiant pradeda trūkti režisūrinių sprendimų, stipresnės dramaturgijos ar kulminacinio taško. Be to, žiūrint filmą kartu su kitais, išaiškėja, kad dalyvaujantys filme kino kūrėjai, nors ir svarbūs mums, kino industrijos atstovams, pasauliniu mastu dažniausiai lieka nežinomi, ir jų vaidmuo aiškus tik subtitruose.

Šių metų „Scanoramoje“ animaciniai filmai buvo įtraukti į visas keturias programas, tačiau kartais tai atrodė šiek tiek pritempta. Tarp jų atsirado ir lietuviškas Olgos Abramovos filmas „Akiračiai tarp paralelių“. Filme naudojamos įvairios animacijos technikos ir tuo siekiama perteikti Vilniaus architektūrinį kraštovaizdį, atspindėti miestą, kuriame susijungia skirtingų laikotarpių pastatai. Tačiau kalbant apie jį giliau, sunku daugiau ką pridurti. Deja, animacija pasirodė jau matyta ir nebežavinti, kaip ir daugelis kitų pasirodžiusių darbų programoje. Filme šiek tiek trūko režisierės nuorodų, kam jis skirtas ir kokį emocinį poveikį turėtų sukelti žiūrovui. Ką animacija gali pasakyti, ko nesugeba perduoti galerijos paveikslai?

Deja, peržiūrėjus bendrą filmų koliažą – tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjų – kyla mintis, kad pagrindinė problema slypi pačioje programos struktūroje. Filmų skirstymas į temas kiekvienoje programoje („mirtis“,  „praradimas“) lėmė ne tik vienodumą, bet ir paradoksalią situaciją: pirmojoje programoje net keturiuose iš šešių filmų atsirado avių motyvas, o ketvirtosios programos trijuose filmuose pasirodė musės. Toks pasikartojimas ne tik didino konkurenciją tarp filmų, bet ir atėmė iš simbolių jų unikalumą bei emocinį poveikį. Kyla klausimas, ar tikrai „Scanoramai“ reikalinga tokia didelė trumpo metro programa, ypač turint omenyje, kad netrukus vyks Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, kuris vykdo intensyvią šio formato sklaidą?

Filmų "Alus", "Paslaptis", "Artumo jausmas", "Praeis", "Rankų miškas", "Akiračiai tarp paralelių" kadrai.