Po premjeros. Rojus šalia
Režisieriaus Lino Mikutos ir operatorės Kristinos Sereikaitės filmų personažai įprastai gyvena nepastebimi visuomenės ar yra atsidūrę jos paribyje. Tačiau kino autorių kūryba gimsta ne iš noro šokiruoti - jai būdingas solidarumas su savo personažais, empatija, siekis suprasti jų pasaulius neprimetant savo tiesų. Toks yra ir šių metų „Scanoramos“ festivalį uždaręs naujausias jų filmas „Gabrielius iš neprarasto rojaus“ - pasakojimas apie mamą Jūratę, tėvą Juozą ir jų sunkų autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų Gabrielių.
Filmas prasideda beveik kaip pasaka (tikra pasaka fone taip pat netrunka nuskambėti) - motina ir sūnus leidžia laiką ežero pakrantėje, pajūryje, šoka taip, tarsi niekas pasaulyje daugiau nerūpėtų. Tačiau netrukus į kadrą įžengia tėvas ir anksčiau jausta idilė ima eižėti. Ir visai ne todėl, kad abiejų tėvų priėjimas prie Gabrieliaus pasirodo skirtingas – motina, lydima plastiškų judesių, kone sklendžianti, švelni, tėvas - grubokas, ūmus, lyg ne visada žinantis, kaip prieiti prie sūnaus (o galbūt tik besidrovintis kameros). Įtampa tvyro tarp pačių tėvų - iš pradžių tik jaučiama sėdint kambaryje, apsikeičiant mandagiomis ar net švelniomis frazėmis, vėliau pasireiškianti priekaištų vienas kitam pavidalu. Šis konfliktas tampa viena filmo linijų, leidžiančių priešpastatyti du pasaulius - suaugusiųjų su savo ydomis, atsakančių už savo veiksmus, turinčių visus įrankius komunikuoti, tačiau to nedarančius, ir Gabrieliaus - tyresnio, atviresnio, mokančio kantrybės ir nusiraminimo.
Tačiau bėgant filmo minutėms ima aiškėti, kad nei vienas tėvų filmo režisieriaus akyse nėra vienaplanis - geras ar blogas. Tai išryškėja scenoje, kurioje Kalėdinę Gabrieliaus dekoraciją radęs tėvas skambina buvusiai žmonai. Noras grąžinti daiktą yra tik pretekstas, skambutis čia - negrabus būdas ieškoti žmogiško kontakto, ryšio, lydimas šaltų atsakymų iš telefono.
Filme mama ne kartą prabyla iš už kadro. Kalba apie vizijas, santykius su buvusiu vyru, Gabrieliui lemtą gyvenimą. Kartais atrodo, kad ji kalba ne tiek filmo kūrėjams ar žiūrovui, kiek pačiai sau. Jos monologai nuskamba tarsi būdas suprasti savo padarytus pasirinkimus, rasti atsakymus į klausimus, aiškumą ar kelią, kuriuo toliau turės eiti. Tėvas - priešingai - betarpiškai kreipiasi tiesiai į kamerą, už jos besislepiančią operatorę ieškodamas pritarimo, paguodos. Regis, jiems abiem šie pokalbiai veikia tarsi terapija.
Kūrėjai užčiuopia daug. Ne tik konfliktą, tačiau ir paties Gabrieliaus būtį, jo pasaulio džiaugsmus. Vos išgirdęs muziką jis ima šokti į taktą ir veidą dažniausiai papuošia šypsena. Muzika, ritmas jam reiškia nusiraminimą, ir visas filmas bus lydimas ritmingo ilgų Gabrieliaus pirštų barbenimo.
Svarbią vietą užima religija. Ne tik Jūratės matyta vizija, jos užsispyrusiai sodyboje kurtas šeimos rojus, paties Gabrieliaus simboliškas vardas ar jo nepaaiškinamas domėjimasis šventaisiais ir religiniais ritualais. Religinių aliuzijų, natūraliai įsiterpiančių į filmo audinį, yra daugiau - ir lipdukai ant Gabrieliaus plaštakų, ir motina su ant kelių besiilsinčiu sūnumi, primenantys šventą paveikslą, ir finaliniai Gabrieliaus ir Jūratės kadrai jūrų muziejuje, kai stikliniai burbulai jų galvas apgaubia lyg aureolės.
Vis dėlto „Gabrielius iš neprarasto rojaus“ man yra ir apie žmogiškuosius lūkesčius. Susikurtas iliuzijas - kaip kad mamos įsivaizduota šeimos idilė, kurių vaikymasis neatneša laimės. Mokėjimą vertinti tai, ką turi, nesivaikant sapnų. Regis, tai filmo kūrėjai ir bando pasakyti filmo pavadinimu. Jūratės rojus yra šalia - tik reikia tą pamatyti.
