Atgarsiai. Ukrainos dokumentinis kinas karo kontekste

XXI amžiuje vaizdo kamera tapo itin stipriu ginklu konfliktinėse ar karo zonose visame pasaulyje. Nufilmuota medžiaga atsiduria įvairiausiuose internetuose kanaluose, neretai – ir kino festivaliuose (nacionaliniuose ar tarptautiniuose). Filmai gali būti ir labai tendencingi, tiesmuki, rėkiantys ir meldžiantys pagalbos, arba atvirkščiai: poetiniai, tylesni, nes gali būti, kad didžiausias karo siaubas slypi detalėse ir pasirinktame kameros rakurse. Šį rudenį festivaliuose „Nepatogus kinas“ ir „Scanorama“ parodyti Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos dokumentiniai filmai: atitinkamai, „Zero Zone“ ir „Pro begalybės objektyvą“, tačiau norėtųsi apžvelgti ir „Scanoramos“ konkursinės programos laureatą „Perimtas ryšys“. Gal šiuos filmus ir galima pavadinti minkštąja propaganda, tačiau kartais tokia reikalinga: ne brukanti, kaip ir kas, už ką, kodėl, užtat parodanti tikrus žmones – ne tipažus ar idėjas, bei leidžianti žiūrovams priimti moralinius (apsi)sprendimus patiems. Galiausiai, visi šie filmai padeda susidėlioti platesnį karo siaubo, jo absurdo ir beprasmybės paveikslą. 

Norėtųsi pradėti nuo „Scanoramos“ laureato – Oksanos Karpovych filmo „Perimtas ryšys“ („Intercepted“, Kanada, Prancūzija, Ukraina). Filme naudojami ukrainiečių specialiųjų tarnybų perimtų ir paviešintų Ukrainoje kariaujančių rusų pokalbių su artimaisiais fragmentai. Regis, juos visus girdėjome per žinias, kažkur juos ar apie juos skaitėme. Tačiau režisierė juos „įvaizdina“, o tai yra stipriausia, ir, sakyčiau, šiurpiausia filmo pusė. O. Karpovych nereikia rodyti rusų karių, kalnų lavonų, vagysčių, apie kurias jie pasakoja, mūšių ar sprogdinimų vaizdų. Filme nėra ir stambiu planu filmuojamų žmonių, vietoj to, kamera stebi nuniokotus ir apleistus butus, daugiabučius, mokyklas, sporto aikšteles. Tai pasaulis po katastrofos, tarytum nebeturintis gyvybės, tačiau šis pasaulis – Ukrainos kasdienybė. 

Režisierė naudoja ilgus kadrus, kone monotonišką ir pavargusį montažą, tačiau už kadro girdime tikrą siaubą – rusų kariškių pokalbius. Skirtingai nei propagandiniame kine, iš pokalbių nuotrupų dėliojamas daugialypis priešo portretas. Tai ir nepamatuotas pavydas bei neapykanta, kad ukrainiečiai gyvena geriau, dėvi firminius rūbus, kaimuose stovi renovuoti namai. Džiūgavimas prisivogus gerų daiktų, o kitame ragelio gale antrinama ir skatinama imti viską, ką gali, juk kada rusai nemokėjo vogti?.. Dalijamasi „įspūdžiais“, kaip žudomi naciai ir prievartaujamos „kekšės“. Esama ir abejonės, nepasitikėjimo ir pykčio Putinui, kuriam visai nerūpi žmonės – tik žemės. Tuo pat metu rodomas nuniokotame savo bute cigaretę pavargusiai traukiantis „fašistas“, kitas – poetiškai glostantis savo karvutę. Kol už kadro girdimuose pokalbiuose aptarinėjami baisiausi pasaulyje „nacikai“, kuriuos reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus, eiliniai ukrainiečiai bando prisitaikyti prie naujo gyvenimo: eina apsipirkti, tyliai stovi eilėse prie vandens, nuiminėja derlių, bendrai valgo daugiabučių kiemuose. 

Palaipsniui pokalbių tonas ir temos transformuojasi: neapykantą keičia pasimetimas ir abejonės, tvirtus balsus – virpantys, apsvaigę, pasisveikinimus – atsisveikinimai ir paskutiniai norai, kol galiausiai režisierė palieka žiūrovą klausytis sveiką protą praradusių kareivių monologų. Akyse išnyra tokie filmai kaip Franciso Fordo Coppolos „Šių dienų apokalipsė“ (1979) ar Andrejaus Končialovskio „Kvailių namai“ (2002), o pasibaigus filmui norėjosi likti tamsioje ir tylioje kino salėje. 

Ksenios Kravtsovos dokumentinio filmo „Pro begalybės objektyvą“ („Glyadelov“, Ukraina, Lietuva) premjera įvyko šių metų Odesos kino festivalyje, dėl aiškių priežasčių perkeltame į Kyjivą. Režisierė irgi laikosi atstumo nuo savo filmo herojaus – garsaus Ukrainos dokumentinės fotografijos meistro Oleksandro Hliadelovo. Jo portretą dėlioja ir istoriją pasakoja Hliadelovo fotografijos, jei dar gyvi, jose įamžinti asmenys bei paskui savo personažą keliaujanti režisierė: nuo Kyjivo ir Bukarešto iki Charkivo, Odesos, nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio iki 2022-ųjų, nuo benamių gatvės vaikų iki siaubingų Rusijos sukeltų karų (ne tik Ukrainoje). 

Žinodama, kad jos filmo herojus nemėgsta leistis į kalbas apie save, Kravtsova suteikia žodį ne tik jam, bet ir jo fotografijų objektams, artimiausiems draugams. Tokiu būdu stebėtoja, stebėdama kitą stebėtoją, įamžinantį akimirkas, suteikia joms papildomų kontekstų ir emocijų. Kartu ryškėja ir Hliadelovo bruožai – tai asmuo, kurio fotografija tarytum gailestingumo aktas ir autentiškumo jausmas. Akivaizdu, kad šis žmogus nepripažįsta kompromisų, tad visų fotografijų istorijos atrodo absoliučiai sąžiningos ir nuoširdžios. 

Hliadelovas ne tik dokumentuoja Ukrainos istoriją po Sovietų Sąjungos žlugimo ir 1991 m. atgautos „formalios“ laisvės iki šiandieninio karo už tikrąją laisvę, tačiau ir užjaučia šį pasaulį. Kravtsovai pavyko perteikti tai, ką visą laiką nujautė jos herojus – dabartinių įvykių neišvengiamumą, jo fotografijų personažų likimų dėsningumą. Tačiau Hliadelovas tiki pergale ir humanizmu, nors daugelis, net ir pati režisierė, ima prarasti viltį. 

„Nepatogaus kino“ festivalyje įvyko Ukrainos ir Lietuvos bendros gamybos filmo „Zero Zone“ (rež. Mark Hammond, 2023) nacionalinė premjera. Šįkart karas jau matomas, poetinė ir egzistencinė atmosfera, kurios būta aukščiau aptartuose filmuose dingsta, atsiranda stambus kalbinamų žmonių planas – žodis suteikiamas daugiausia vyresnio amžiaus asmenims ir Ukrainos kariams, kurie tarytum patvirtina tai, apie ką kalbėjo rusų kariai su savo artimaisiais „Perimtame ryšyje“. Pasak „Zero Zone“ režisieriaus, jis nenorėjo kurti dar vieno propagandinio filmo, o perteikti Rytų Ukrainoje gyvenančių ir kariaujančių žmonių asmenines emocines patirtis. Prakalbinti asmenys tikrai kasdienybės herojai: ne vienas ukrainiečių kareivis prisipažįsta, kad baimės jausmas niekur nedingo, kitas kalbintas jaunuolis atsako, kad didžiausias jo siaubas – prarasti žmogiškumą. Tačiau viso filmo metu juntama, kad režisierius ne ukrainietis: staigus montažas, perteklinis drono naudojimas paliečia tik paviršių, o ne vidinę visos tautos tragediją. Taigi žmonių pasakojimų nuotrupos, viltys ir optimistiški džiaugsmingi atsakymai, kad Ukraina laimės, verčia žiūrėti filmą įtariai.

Marko Hammondo prieiga prie karo neatspindi to, kaip per dešimtmetį keitėsi tikrovės dokumentavimo būdai Ukrainoje. Žiūrovų jautrumas ilgainiui mažėja, tad net mažiausia režisūrinė manipuliacija emocijomis (kaip kad Hammondo filmo atveju) gali būti pastebėta, o tai neišvengiamai nepaveiks ir taip vaizdų atbukinto žiūrovo. 

Laikui bėgant, Ukrainos režisieriai keitėsi kartu su savo karo alinama šalimi, atrado naujų būdų, kaip kalbėti apie traumą, nebijo eksperimentuoti, dažnai filmo tema ar dėmesys susiaurinamas iki vieno objekto ar atspirties taško. Rusijos karas prieš Ukrainą iš pradžių buvo staigus ir sukrečiantis, tačiau tapo alinančiai ilgai trunkančia frustracija. Tai fiksuoja ir ukrainiečių kūrėjai: kuriama stebimoji dokumentika, į tikrovę ar į fiksuojamų filmo herojų asmeninę erdvę kišamasi minimaliai. Vis dažniau naudojami ilgi ir statiški kadrai bei bendri planai, kurie atspindi tam tikrą kūrėjo etinį pasirinkimą. Vengiama tiesiogiai filmuoti sprogimus ir mūšius, kenčiančius žmones, nes suvokiama, kad net ir video ar fotokamera gali sužeisti, o asmeninę kančią išeksploatuoti iki reginio, nes dabartinių karų ir konfliktų pasaulyje tragedijų vaizdinius žiūrovai vartoja kaip bulvių traškučius. 

Britų režisierius ir scenaristas Mike‘as Figgisas šiais metais dalyvavo Odesos kino festivalio žiuri. Kalbėdamas apie pamatytų ukrainietiškų filmų tematiką ir formą, negalėjo jos atsieti nuo Ukrainos status quo. Pasak jo, dar nėra matęs, kad filmai būtų taip glaudžiai susiję su esamu laiku ir vieta. Dar slogiau jam pasirodė paraleliai egzistuojantys pasauliai: prieš kelias savaites jis stebėjo Francisą Fordą Coppolą ant raudono kilimo Kanuose, o atvykęs į Kyjivą žiūrėjo į kūrėjus, vilkinčius karines uniformas. Kaip sako Figgisas, šios radikaliai skirtingos patirtys ir pasauliai verčia iš naujo permąstyti sėkmės, estetikos ir mados sąvokas. 

Filmų "Perimtas ryšys", "Pro begalybės objektyvą", "Zero Zone" kadrai. Iš "Scanoramos", "Nepatogaus kino" archyvų.