Po premjeros. Apie spindesį ir skurdą

2017 metais pasirodęs režisierės Eglės Vertelytės debiutinis vaidybinis filmas „Stebuklas“ žiūrovą nukėlė į lūžio metų (ir tam tikra prasme skurdo) Lietuvą - su daug nerimo ir rusenančia viltimi apie kiek šviesesnį ar bent aiškesnį rytojų. Lietuvių kine šis filmas vis dar yra tas retas bandymas suprasti ne tik sudėtingą laikmetį, bet ir jame gyvenusių žmonių būtį - su lengvu humoru gvildenant sunkias temas ir, žinoma, stebuklu. Nors Vertelytės pavardė lietuvių kine pastaruoju metu dažniau sutinkama kaip scenarijų (bendra)autorės, po septynerių metų ji sugrįžta su antruoju ilgametražiu vaidybiniu filmu „Gardutė“ - pasakojimu apie dvi Lietuvas bei naujųjų medijų (ir cepelinų) spindesį ir skurdą.

Ona – akt. Elena Ozarinskaitė ir Saulė – akt. Agnieszka Ravdo dirba valgykloje „Gardutė“. Finansine padėtimi didžiuotis negali nei viena - Saulė glaudžiasi bute pas draugę, kuri tikisi greito jos išsikraustymo, o Ona turi išlaikyti ne tik save, tačiau ir savo mažametę dukrą, kurią augina viena. Abiejų netenkina ne tik atlyginimas, bet ir darbovietės specifikos apribotas kūrybinis-kulinarinis potencialas. Todėl pamačiusios kulinarinio TV šou, nugalėtojų komandai žadančio nuosavo restorano raktelius, reklamą, Ona su Saule nusprendžia jame dalyvauti.

„Gardutė“, visų pirma, žinoma, yra moderni pasaka - pastarosios motyvus jame atpažinti nėra sunku. Dvi gyvenimo nuskriaustos pelenės išsiruošia į savo svajonių puotą. Ten jas pasitinka piktoji ragana, princas ant bulvių plokštainio, o jų draugystės laukia išbandymai. Finale - kitaip ir būti negalėtų - niekšai sulaukia ko nusipelnę, o merginos atranda savo laimę. Pasakišką atmosferą sustiprina ir fone vis nuskambančios sutartinės - kiek ekscentriškas ir skambus pasirinkimas, o kartu -  jų vietoje sunku įsivaizduoti ką kito.

Vis dėlto, nepaisant lengvos formos ar pasirinkto komedijos žanro, Vertelytę su scenarijaus bendraautore Irena Kunevičiūte domina socialinės temos, todėl pastarųjų filme persidengia net kelios. Kūrėjos nešaržuoja skurdo ar nerodo marginalų egzotikos - socioekonominiai Lietuvos gyventojų skirtumai filme subtilūs. Tačiau valgyklose, kurių tikslas pavalgydinti pigiai, greitai ir sočiai, glamūro mažai. Per mažai jo net ir Onai su Saule, svajojančioms apie eksperimentus su maistu ir tuo sukeliančioms valgyklos savininko nepasitenkinimą - produktai kainuoja per brangiai, o ir žmonių tikslas jose lankantis dažniausiai yra ne naujų skonių paieška. Dalis didmiesčių gyventojų apie valgyklų egzistavimą jau pamiršę, dalis į jas žiūri iš aukšto - ne lygis. Darbo joje gėdijasi net ir pati Saulė, pasirinkusi apie tai, kad dirba restorane, meluoti ne tik konkurso rengėjams, bet ir savo mamai. Tai atliepia ir pačios Saulės nepasitenkinimą savimi ir savo statusu, veikiausiai taip pat kylantį dėl aplinkos suformuotų standartų.

Todėl „Gardutės“ kulinarinis šou „Gaminkime lietuviškai“ tampa visai ne apie kulinariją (nors negalėčiau sakyti, kad šou virtuvių ir, svarbiau, jų šefų vizualiniai skirtumai nėra puiki satyra). Tai - apie reiškinį, kai viskas yra apie išvaizdą, reitingus ir dėmesį. Ne veltui filme kartojasi  televizoriaus ekrano, socialinių tinklų komentarų motyvas, o Bruknės – akt. Lina Rastokaitė sūnus informaciją iškeičia į Saulės vaizdo įrašą su internete jau populiariu tapusiu jos apsikvailinimu. Lygiai taip pat skurdo realybė čia tampa kažkieno kito pramoga ar pajamų šaltiniu - todėl laidos kūrėjai nusičiumpa naivias provinciales iš valgyklos, o žurnalai eksploatuoja vienišos motinos temą. Niekam neįdomu, ar Ona turi už ką pavalgyti ar kur palikti vaiką - jų funkcija naudoti, ne padėti ar keisti. Neišvengiamai kyla paralelės su socialinės realybės TV laidomis, kur visuotinės pramogos vietoje atsiranda pažeidžiamiausi (ir kartu - mažiausiai pajėgūs kažką pakeisti savyje ir savo aplinkoje).

„Gardutė“ išsiskiria aktorių ansambliu. Puikiai pasirodo net tie, kurie kituose kino filmuose neretai pervaidindavo - veikiausiai tik patvirtindami taisyklę, kad aktoriui reikia režisieriaus. Vis dėlto ryškiausiai šviečia retai kine matomų Agnieszkos Ravdo ir Elenos Ozarinskaitės duetas. Be neapgalvotų išsprūstančių frazių, kurios yra vietoje nenustygstančios, vitališkos Saulės personažės dalis, daug svorio atitenka neverbalinei aktorių kalbai. Jų tarpusavio sąmokslas, nuoskaudos, gėda, pyktis be žodžių transliuojamas žiūrovui į eterį. Onos kuklumas, nepasitikėjimas savimi jaučiamas kiekviena mimika. Ir kaip puikiai suvaidinta scena, kurioje Ona suglumsta klausydama kaimynės moralų apie brangius batus vaikui, kurių, kaip ji pati žino, tikrai negalės įpirkti.

Lengva patikėti, kad „Gardutės“ kūrybinė komanda mėgavosi kūrybiniu procesu. Rašydami scenarijų, vaidindami, kurdami kulinarinio šou reklamą ir sukdami cepeliną. Juokinga ir kartu blogiausia, kad visi absurdiški motyvai - kaip šou divos Bruknės gariūninės tašės, mėtomos per tvorą, skiriančią Lietuvą nuo Baltarusijos, - yra šių dienų realybė.