Kino teatre. Daug vargo dėl eglučių

Pastaruoju metu apie Kalėdines eglutes mėgstama padiskutuoti tvarumo kontekste: kas geriau aplinkai – plastmasinė ar tikra eglutė? Kuri iš jų palieka mažesnį anglies dvideginio pėdsaką atmosferoje? Bet švenčių atmosferos šiomis diskusijomis niekaip nepramuši, todėl dauguma žmonių vis tiek pirks eglutę. Ar tikrą, ar plastmasinę – jau kiekvieno reikalas. Nors dažnam norisi bent tikro eglišakio, dėl to natūralaus miško kvapo ir nostalgijos jausmo...

Ir linksmai, ir su ypatingu dėmesiu bei atidumu detalėms apie Kalėdinės eglutės kelią iki mūsų namų pasakoja kaip tik prieššventiniu laikotarpiu kino teatruose pasirodęs Arturo Jedvokimovo režisuotas dokumentinis filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“. Pavadinime lyg užkoduota, kad tai nėra paprasta televizinio formato dokumentika, bet ir tam tikras apmąstymas, kuriame Kalėdų eglutė yra ne vien namų dekoracija, bet ir kažkas daugiau. Užsienio festivaliuose ir lietuviškame „Kino pavasaryje“ jau rodytas filmas tarytum iškonstruoja dalimis visą ilgą procesą, apie kurį dauguma, galima numanyti, jog net nesusimąstom. Kaip ir apie tą skubantį, lekiantį kapitalistinį pasaulį.

Istorijos centre – kad ir kaip galbūt kažkam pasirodytų netikėta – Sakartvelas ir ten renkami ypatingų eglių rūšių kankorėžiai, iš kurių išgaunamos sėklos, pardavinėjamos eglučių augintojams kitose šalyse (pavyzdžiui, Danijoje, kuri pagarsėjusi savo eglių plantacijomis). Ten, nemaža tikimybė, eglutę jūsų namams paruošė ne kas kitas, o lietuviai emigrantai (štai kaip užsisuka vis tik tas ilgas ratas). Iš sakartveliškų sėklų išaugusios eglutės yra tikros europietiškų Kalėdų gelbėtojos, kadangi sudaro bene 80 proc. visų regione parduodamų šventinių medelių.

Ir nors atrodytų, kad kas čia tėra – rinkti kankorėžius, tačiau Jevdokimovas geba tą procesą užfiksuoti išsamiai, ypatingai atidžiai, su jautrumu ir šiluma. Žiūrovas stebėdamas eglučių sėklų kelią yra tiesiog vežiojamas emociniais kalneliais – nuo sakartveliško jaukumo ir svetingumo iki bebaimiško lipimo į įspūdingo aukščio (kai kurios eglės siekia net 40 m aukštį ir į jas sėklų rinkėjai lipa su abejotinom apsaugom) eglaites ir su tuo susijusių skaudžių pasekmių. Net ir filmo kūrimo metu neapsieita be netekčių (mįslingai, nepaaiškinamai žuvo net pilnametystės dar nesulaukęs Luca). Tai, kas mums yra tiesiog graži namų dekoracija, kitiems yra išgyvenimo šaltinis. Ir dar kiek pastangų reikalaujantis!

Atrodo, fiksuodamas eglutės kelią Jevdovkimovas užfiksuoja ir tam tikrą vis besisukantį gyvenimo ciklą. Eglučių atveju tas ciklas – itin melancholiškas ir net paliekantis tam tikrą beprasmybės prieskonį. Kai dėl mėnesio džiaugsmo įdedama tiek darbo ir tik tam, jog galiausiai eglutė niekam nereikalinga atsidurtų šiukšlių krūvoje.

Koks melancholiškas ir poetiškas filme kadrų šokis, kai vis stebime įspūdingus Kaukazo kalnų ir ten žaliuojančių miškų kadrus, kankorėžių skynimo procesą darbininkų akimis ir kai galiausiai matome, kaip toji eglutė, dėl kurios tiek visko nuveikta, sugrūdama į konteinerinį.

Nenuneigima pasakojimo meistrystė, gebanti žiūrovui neleisti patogiai užsisėdėti. Ir filmą tikrai galima pavadinti tam tikra šiuolaikinio vartotojiškumo kritika, kur viskas kuriama dėl trumpalaikio efekto, kur nenorima būti su savo veiksmų pasekmėmis, kur visko norima kuo greičiau, kuo skubiau. O kiek gi šiaip visokių daiktų būtent kalėdiniu laikotarpiu nugula į šiukšlynus – nuo perteklinio sugedusio maisto, kurio kažkodėl ir vėl prigaminta kelis kartus daugiau nei reikia, iki nepataikytų dovanų. Taip ir norisi čia lyg tarp kitko priminti, jog dovanoti geriau kažką iš širdies ar kažką tikrai praktiško, kad kuo daugiau daiktų išvengtų melancholiško eglutės likimo. O ir pačiomis eglutėmis labiau pasidžiaugti būtų galima ir pagalvoti, ką galima nuveikti su jomis pasibaigus jų buvimo namų puošmenomis laikotarpiui.

Didžiulė vertybė Jevdovkimovo filme yra ir jo gebėjimas prakalbinti žmones bei parodyti juos kuo autentiškesnius – atrodo, kad kiekvienam skirtingam pasakotojui jis sugeba parinkti skirtingus filmavimo kampus, skirtingas juos iliustruojančias situacijas ir tą padaryti, išlaikant vientisą liniją. Nuosekliai režisierius seka danus eglučių fermerius Larsą ir Marrrianę bei jų kasdienybę, kurią žiemomis drumščia nebent į eglutes besikėsinantys elniai, o jie patys gyvena pasiturintį gyvenimą, kuriame netrūksta nei gurmaniškų patiekalų, nei meilės Tarantino kūrybai. Tikslios ištraukos iš darbščių kartvelų gyvenimo, kurie ne tik sunkiai dirba, bet moka ir iki soties pasilinksminti (o jų atkaklumą galima dabar matyti ir protestuose, kuriuose jie gausiai ir bebaimiškai renkasi).

Kai visi bėgam savo metų pabaigos maratonus – kas darbų gausos, kas išprotėjusio apsipirkinėjimo - pažiūrėti „Kalėdų eglutės gyvenimą ir mirtį“ turbūt būtų vienas geresnių receptų, galinčių bent šiek tiek apmalšinti pirkinių troškulį. Su šiek tiek humoro, su nostalgišku jaukumu, su šventine dvasia ir su melancholijos prieskoniais. Galiausiai gi ta dvasia priklauso nuo žmonių, kurie supa, o ne nuo to, kiek eurų išleisime pirkiniams, nė nespėję pasidžiaugti tiek sakartveliško, daniško ir lietuviško triūso sulaukusia kvapnia Kalėdų egle.