Menas mylėti meną. Kritiko tekstas yra kino patyrimas

Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.

Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė.  Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“.  Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji  – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes. 

Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis. 

 Neringa Kažukauskaitė

 

Narius Kairys (g.1985) – kino kritikas, kurio tekstai publikuojami svarbiausiuose šalies periodiniuose kultūros leidiniuose – „7 meno dienos“, „Kinas“, „Literatūra ir menas“ ir kt. Jis ir kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos vienas iš sudarytojų. N. Kairys yra daugelio festivalinių filmų vertėjas. „Skalvijoje“ vykstančių kino klasikos vakarų dažnas svečias, pristatantis išskirtinius filmus. Narius -- humanitarinių mokslų daktaras, LMTA dėstytojas. Jis ir jau dviejų knygų autorius – „Toliau nei vandenynas“ (2019), „Yura Yura“ (2024). 

Nariaus tekstuose apie kiną labai ryškus jo asmenybės pėdsakas, savitas požiūris, bet pasižymi ir preciziška filmo analize, įdomiomis įžvalgomis. Juose dera filosofinės idėjos ir literatūrinės tradicijos.

-- Kokie Tavo pirmieji prisiminimai, susiję su kinu?

-- Pirmieji prisiminimai yra susiję su televizija, jos žiūrėjimu arba nežiūrėjimu, kai tėvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių ko nors žiūrėti neleisdavo. Stovėdavau tarpduryje ir bandydavau akį užmesti, kodėl gi tie vaizdai tokie pavojingi, kad man juos draudžia matyti. Taip pat išlikę atmintyje ėjimai į Vilniaus kino teatrus, kurie jau nebeegzistuoja. Šeškinėje, kur dabar yra LNK, buvo kino teatras, į kurį, prisimenu, ėjome su tėvais žiūrėti „Dvigubo smūgio“ (1991) su Klodu van Damu. Man buvo kokie šešeri metai. Labai stipriai įsismelkė ta patirtis, gal net sakyčiau, buvo pirmas kino patyrimas didžiajame ekrane. Paties filmo, aišku, neatsimenu, bet tas skubėjimas į kino seansą, baimė, kad pavėluosime, emocionaliai labai atsispaudė. Paskui buvo ir visi kiti Vilniaus kino teatrai – sausakimša „Lietuvos“ salė, žiūrinti „Išlaisvinti Vilį“ (1993) apie berniuko ir  orkos draugystę. Įspūdį darė, kiek daug žmonių susirinko žiūrėti filmo.

-- O kada kinas rimtai pradėjo dominti?

-- Tas įvyko labai staigiai. Kai paauglystėje pradėjau labiau domėtis kultūriniu gyvenimu, mums leisdavo padirbėti teatro rūbinėje, ir tada nemokamai pasižiūrėti spektaklį. Per kokį pusantrų metų, kai sužiūrėjau visus spektaklius ne tik Nacionaliniame, bet ir kituose teatruose, supratau, kad man pradėjo kažko trukti, kažkas jau lyg kartojasi, nebelabai nustebina, tai kažkaip natūraliai pasukau į kiną, kino teatrus. Čia buvo kokie 2002-3 metai.

Algirdas Ramška jau dirbo „Lietuvos“ kino teatre, ir duodavo mums dalinti lankstinukų. Pasivaikščiodami išdalindavome tuos lankstinukus, o tada galėdavome eiti į kino teatrą žiūrėti festivalinių ar kitų specifinių filmų. Tokiu būdu atsirado daugiau pažinčių su kino žmonėmis,  nes matydavai vis tuos pačius žmones. Pavyzdžiui, taip tada pradėjome bendrauti su savo bičiuliu Luku Brašiškiu. Turiu tokį prisiminimą, kaip važiuojame troleibusu jau iš „Vingio“ kino teatro, ir, kadangi jau matėme ne kartą vienas kitą kino teatre, tai tiesiog pradedame šnekėtis apie ką tik matytą filmą. Taip pamažu viskas kaip kokia sniego gniūžtė augo.

Lūžis įvyko, kai pasitrankęs po Europą, pagyvenęs įvairiose šalyse, grįžau į Lietuvą. Ir mes sugalvojame „Meno avilyje“ rengti Sekmadienio kino klubą. „Meno avilys“ veikė dar Mokytojų namuose, taigi kiekvieną sekmadienį ten susitikdavome ir žiūrėdavome filmą. Bet ne tik. Skaitydavome kritiką, teorinius tekstus, kiekvieną sykį mūsų pakviestas žmogus ateidavo pasiruošęs ta tema. Tai buvo toks ėjimas į kiną ne iš vartojimo pusės, bet  bandymas apie jį kalbėti daug giliau ir išsamiau, stengtis suprasti, kaip filmas sukonstruotas. O kadangi aš visada turėjau rašymo ambiciją -- taip sakau, nes iš tikrųjų, kai tik išmokau rašyti, atsirado tas noras, kad ir aš galiu tą daryti -- pradėjau rašyti apie kiną. Atrodė, kad kino klube įgijau pakankamai žinių, kad galėčiau ir savo nuomonę pareikšti.

-- O studijos, ar pagilino domėjimąsi kinu?

-- Aš bakalaurą studijavau socialinį darbą. Iš pradžių norėjau psichologiją studijuoti, bet pasirodė, kad daug reiks mokytis, neliks laiko kitiems pomėgiams. Tai nusprendžiau studijuoti, kur mažiau mokytis. Neturėjau net tokios minties, kad galėčiau studijuoti kino režisūrą ar filologiją. Ar dėl to, kad į mano akiratį nepakliuvo, ar aplinkoje nebuvo žmonių, kuriems tai rūpėtų. O pirmame kurse su manimi studijavo Lina Lužytė.  Susibendravome, dar buvome pažįstami iš pankroko scenos, ir ji kitais metais įstojo į kino režisūrą. Tada ir pagalvojau, o kodėl man negalima pasirinkti kažką, kas gal arčiau širdies, kur įgyčiau daugiau žinių ir kompetencijos labiau mano veiklai. Ir magistrą jau studijavau VU literatūros antropologiją ir kultūrą, ir, aišku, buvau vienintelis, kuris rašė apie kiną. Dar buvo nuostabu, kad mane iš socialinių mokslų priėmė į humanitarinius, netgi laikiau stojamuosius. Esu dėkingas toms studijoms ne dėl to, kad būčiau gavęs daug su kinu susijusių žinių, nes aš vis tiek tai dariau savarankiškai. (Bakalauru metu dar lankiau Nerijaus Milerio dėstomą religinio kino kursą.). Bet universitete aš „išsirašiau“, ir gavau konstruktyvų atgalinį ryšį, kas leido man įgauti daugiau pasitikėjimo – kaip aš rašau, kaip dėstau savo mintis, ką ir kaip noriu pasakyti. Tai kaip tik sutapo su tuo, kai aktyviau pradėjau rašyti kino recenzijas.

-- Ir ką radai, atėjęs į kino kritikos lauką? Koks jis pasirodė? Jame tuo metu jau veikė kelios kolegų kartos.

-- Jis man pasirodė truputį sunkiai prieinamas. Bet gal tai buvo kartu susiję ir su mano nepasitikėjimu savimi, nežinojimu, kaip čia viskas funkcionuoja. Atrodė, kad jau pradėjai rašyti, kažkur dalyvauji, tai atrodo, gal ir tave pakvies, bet kažkuriuo momentu supratau, kad niekas niekur tavęs nepakvies. Arba pats inicijuoji tuos procesus, ir tokiu būdu įsilieji į tą kino lauką, arba liksi kažkur paraštėse.

-- Ar dar spėjai pabendrauti su Sauliumi Macaičiu?

--  Aš su juo nesu tiesiogiai bendravęs. Jį pažinau tik iš knygų ir tekstų. Buvo tokia Macaičio  knyga „Šimtas žymiųjų pasaulio filmų“, tai man buvo toks vadovėlis, kanonas, ką reikia  peržiūrėti. Tai buvo visai gera mokykla, o taip pat kitos jo knygos, žurnalo „Kinas“ tekstai. Dar prisimenu, tokį vieną darbą  – tvarkėme S.Macaičio archyvą „Meno avilyje“. Aš turėjau visus jo tekstus perskaityti, padaryti raktažodžius, klasifikuoti. Tai jei Lietuvoje yra keli žmonės, kurie perskaitė viską, ką S.Macaitis parašė, tai aš vienas iš jų.

-- Tiesa pasakius, ir šis pokalbių ciklas apie kino kritiką mano mintyse yra skirtas jo šviesiam atminimui. Kiekviename pokalbyje su kolegomis, kaip nebūtų keista, šneka vis tiek pasisuka  apie jį.

--Tai labai įdomu, bet ir dėsninga. Jis buvo labai charizmatiškas žmogus. Ir ta taip stipriai jo propaguota sinefilija matyt persidavė ir mūsų kartai, kuri iš esmės atėjo jau po jo mirties, ir  įdomu, kad jaunesnė karta vis dar kažkaip referuoja į Macaičio darbus. Vadinasi, yra tam tikra bendruomenė, kuri turi savo autoritetus.

-- O kas Tavo autoritetai, iš kurių mokeisi, kurie įkvėpdavo?

-- Nesu iš tų žmonių, kurie turi kokių nors autoritetų. Gana skeptiškai žiūriu į pačią autoriteto sąvoką. Nepaisant to, yra žmonės, kurie mane įkvėpė, su kuriais aš jaučiuosi, kad augu tiek profesiškai, tiek emociškai kaip žmogus. Tai profesorė Brigita Speičytė iš filologijos studijų, lietuvių kilmės filosofas Alphonso Lingis iš JAV, ir daugiau asmenybių, kurios  pastūmėjo daryti tai, ką aš darau. Lietuvos kino kritikos lauke – žmogus, su kuriuo bendravau daugiausiai, buvo Živilė Pipinytė. Jos tekstai inspiravo ir atrodė medžiaga mokytis pačiam rašyti. Ji tikrai davė ir daug įdomių patarimų, su kuriais  galbūt ne visais sutikau, bet girdėti juos buvo labai naudinga. Jeigu S.Macaitis buvo tokia labiau simbolinė kritiko figūra, tai Živilė – tos figūros „įsikūnijimas“. Ją sutinki kino teatruose, festivaliuose, su ja gali bendrauti, dalintis abejonėmis, rašymo kančia, ir visada gausi atgalinį ryšį.

-- Apie rašymo kančias. Ar sunkiai rašai?

-- Labai sunkiai rašau. Tai pats nemėgstamiausias mano užsiėmimas. Žinoma, juokauju, bet su kiekvienu užrašytu žodžiu, regis, gali justi, kaip dega neuroninės jungtys. Iš prigimties esu tas, kuris bando viską padaryti paprasčiau negu kartais reikia. Tai, deja, daugelį savo tekstų išlaukiu iki paskutinės minutės, kai įsivedu į tokią būseną, kai esu tiesiog priverstas juos parašyti.  Ir tai galioja ne tik trumpiems, bet ir ilgiems tekstams. Mano knygos buvo parašytos irgi būtent taip, kai aš jau nebegalėjau jų neparašyti. Rašančio žmogaus vienas iš malonumų ir kančių yra nuolat reflektuoti apie patį rašymo procesą. Aš labai norėčiau jausti tą rašymo malonumą, norėčiau, kad būtų kitaip, bet yra, kaip yra. Atrodytų, galėtum būti žymiai produktyvesnis. Bet kai žiūri retrospektyviai — pasirodo, visai nemažai ir neblogai prirašei. Ir kitiems įspūdis, kad buvai labai produktyvus. Bet pats žinai, kaip greitai parašei kai kuriuos tekstus, ir kiek mažai parašei jų, tai supranti, kad gal galėjai ir labiau pasistengti.

-- Kas yra gera recenzija?

-- Manau, kad nėra aiškių kriterijų gerai recenzijai, nes priklauso nuo daug dalykų. Sakykim, gali būti labai geras filmas, o recenzija apie jį prasta, nepaisant to, kad parašyta formaliai  gerai, su puikiomis įžvalgomis, bet pats filmas užgoš tą tekstą, jis taps kažkoks apendiksas, priedėlis.

-- Tiesa pasakius, su labai gerais filmais taip nutinka. Recenzija dažnai lieka jų šešėlyje.

-- Tai yra didžiulis iššūkis kino kritikui – kodėl tu rašai? Ar kad pareikštum savo nuomonę, ar  nori diskutuoti su kino lauku, kino kūrėju, su pačiu filmu? Ir gali būti priešingas atvejis  – labai prastas filmas, ir recenzija tiesiog perauganti tą filmą, nors ji bus tiesiog tvarkinga, įžvalgi, kritiška. Čia nuo daug aspektų priklauso.

Kas man yra svarbu recenzijoje – kad aš užčiuopčiau mąstymą apie patį filmą, kad mane praturtintų, kad parodytų tam tikru kampu, kurį aš, kaip pakankamai profesionalus žiūrovas, vis viena praleidau pro akis, o tai yra beveik neišvengiama, jei kalbame apie tikrai puikius ir gerus filmus. Žodžiu, tai yra tokios recenzijos, kuriose aš galiu kartu ir tekstą įvertinti, ir filmą pamatyti.

-- Kai siūlo rašyti apie filmą, kaip renkiesi – ar laikaisi tos prancūziškos sinefiliškos manieros, rašai tik apie filmus, kurie tau patinka, ar vis dėlto, kiek leidžia aplinkybės, ir apie tuos filmus, kurie nepatinka?

-- Iš pradžių rašiau apie visus filmus, kurie patekdavo į mano akiratį, jei matydavau kažkokią giją, kurią galiu vynioti ir pasakyti apie tą filmą daugiau, negu tiesiog paprastą komentarą. Toks ir buvo pagrindinis mano kriterijus. Bet kuo toliau, tuo labiau ėjau prie tos minėtos sinefiliškos manieros. Jei apie filmą galvoju ir kitą dieną, jaučiu, kad noriu pratęsti tą dialogą, tai tada rašau apie jį. Dabar dar, kai į kiną pradėjau žiūrėti iš akademinės perspektyvos, tai kyla toks profesinis klausimas – kokia prasmė dar sykį kartoti tuos pačius kritinius dalykus, sakykim, apie struktūrą ar stilių. Tam ir reikalingas mokslas, kad vieną kartą atskleidęs, kaip ta struktūra veikia, po to tai taikyti tokiu regresiniu būdu kino kritikoje, nebematau daug prasmės.

Ir tiesą pasakius, paskutinį kartą rašiau recenzijos žanro tekstą gana seniai – apie Manto Kvedaravičiaus „Prologos“. Dabar dažniau rašau eseistinius straipsnius, kuriuose nagrinėju daugiau nei vieną filmą ar kino reiškinį. Pavyzdžiui, apsilankęs kokiame nors festivalyje, rašau apie jį, į tą tekstą integruodamas tris keturis filmus.  Kaip ir gali visus juos atskirti, būtų tokios mini recenzijos, bet bandai bendrą vaizdą sukurti, mąstyti apie festivalio politiką, kodėl vieni filmai ten pakliūva, kiti ne. Recenzija lieka rašyti  tada, kai tiesiog noriu, kad apie tą filmą būtų kalbama, ir pats turiu ką pasakyti, ir man tai yra labai įdomu. Tik tiek, kad vis rečiau ir rečiau atsitinka taip. Tai irgi susiję su tuo, kad aš dabar daug dirbu iš mokslinės perspektyvos.

-- Ką manai apie dabar taip pabrėžiamą skirtį tarp kino kritikos ir kinotyros?

-- Aš didelės skirties nematau. Dauguma žmonių, kurie dabar atėjo į mokslą ir formuoja tam tikrą kino tyrimų studijų lauką, jie lygiai taip pat praėjo tuos pačius procesus, nes Lietuvoje iš esmės niekaip ne institulizuota ta kino kritika. Kalbame apie konkrečius žmones, tekstus, leidinius. Ir tos skirties per daug nėra, tik yra klausimas, kur yra tavo fokusas nukreiptas. Ankščiau atrodė, kad kino kritika – tai reiškia, turi labai greitai ir aktyviai reflektuoti viską, kas vyksta, kas rodoma, pasakoti apie tuos filmus.

Po to supratau, kad yra ir labai pragmatiniai dalykai. Pavyzdžiui, pirmąsias recenzijas , už kurias niekas nemokėdavo, publikuodavau „Kulturpolyje“. Po to, kai pradėjau rašyti į „Kiną“, „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, atsirado honorarai, bet jie buvo juokingi... Jų net neužtekdavo nueiti į kiną, pažiūrėti filmus, apie kuriuos rašiau. Tai tokia saviveikla atrodė. Ir tada turi ieškoti kitų uždarbio būdų. Todėl man pačioje pradžioje buvo ne tai kad gėda, bet nelabai jauku save pristatyti kaip kino kritiką, nes visapusiškai tos veiklos nedariau. O nedariau, nes tokios yra aplinkybės, tokios sąlygos. Po to tai pradėjo keistis: atsirado programų kuravimas, filmų pristatymai, ir kt., o recenzijos ir apžvalginiai straipsniai liko viena iš kino kritiko veiklos dalių.  Viskas kartu ir sudaro tą branduolį, kuo užsiima kino kritikas. Dabar dar mokslas atsirado. Tikrai įdomu mąstyti apie kiną ir žiūrėti, kaip kinas atrodo moksliniame diskurse, taikyti tam tikras filosofines teorijas, išplėsti tikslinę auditoriją. Man visai patinka balansuoti tarp tų dviejų sričių.

Šiuo metu užbaigiau podoktorantūros stažuotę, rašiau apie Manto Kvederavičiaus filmus. Du metai buvo savotiški ir sudėtingi, bet leido labiau įprasminti tą mokslininko tapatybę, prie kurios aš labai ilgai ėjau. Ilgai ėjau prie kino kritiko tapatybės, ilgai ėjau, o gal vis dar einu, prie kinotyrininko tapatybės. Bet iš esmės, aš supratau, kad tekstus, kuriuos rašau tarptautinei akademinei auditorijai, būtų per sudėtinga kažkur kitur publikuoti. Tačiau galima tą kalbą adaptuoti, esmines savo įžvalgas pasakyti  be akademinių žargonizmų, ir tai bus skirta platesnei auditorijai. Ir kodėl to nedarius? Ir, sakykim, Manto atvejis, jo mokslininko ir menininko tapatybės buvo labai tampriai susietos, ir labai ryškiai išreikštos. Manau, kad mano kino kritika veikla organiškai perėjo į tai, ką aš dabar darau.

-- Taip, kino kritika susideda iš daugelio veiklų – tekstai, filmų pristatymai, akademinė veikla, kuratorystė ir t.t. Ir mes su Tavimi turime dar vieną bendrą veiklą – filmų vertimą. Gal taip irgi prisidedame prie švietėjiškos kino veiklos?

--Taip, ir tą patirtį iki šiol kultivuoju. Dabar verčiu labai mažai filmų, pasiimu vieną kitą man įdomesnį iš „Kino pavasario“ ar „Nepatogaus kino“. Nenoriu prarasti įgūdžių. Ir tiesą sakant, ilgą laiką tai man buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Prisimenu, prasidėjo viskas nuo to, kad parašiau Jurgai Vilei, kuri tuo metu „Kino pavasaryje“ dirbo su vertimais, kad  norėčiau pabandyti. Atsiuntė kelis filmus ir įsivažiavau. Tai svarbi veiklos dalis. Ir man labai patogi – žymiai maloniau jaučiuosi, kai sakau, kad esu vertėjas, negu kino kritikas. Kino kritikas iš karto uždeda kažkokį akcentą.

-- Ir toli gražu ne visada teigiamą. Prisiminiau dialogą iš vieno filmo. Filmo veikėjo klausia, kokia jo profesija. „Kino kritikas“, sako. „Tai ne profesija, o bjauri yda“, atsako.

-- Būtent (juokiasi –N.K). Aš irgi galiu papasakoti tokią anekdotišką situaciją. Su L. Brašiškiu sugalvojome sukurti filmą apie kripto valiutas. Čia buvo kokie 2017-18 metai. Sumanėme tokį ekokritinį filmą, apie žmogaus ir elektros santykį, gamtos eksploataciją. Filmavome Niujorko valstijoje, nes dėl pigios elektros ten buvo daug kripto valiutos kasimo fermų. Lukas tuo metu studijavo doktorantūroje Niujorko universitete, aš jau doktorantūroje Dailės akademijoje, dar kaip tik rašiau savo pirmą knygą, todėl supratome, kad vienintelis būdas, kad tas filmas įvyktų, reikia gauti kažkiek valstybės finansavimo. Reikėjo, kad virš mūsų kabėtų įsipareigojimų Damoklo kardas, ir kad galėtume sumokėti tiems, kas prisidės prie filmo, pavyzdžiui, garso režisieriui.. Padavėme paraišką  į LKC, ir išgirdome per posėdį komentarą – tai dabar jau ir kino kritikai filmus darys... Nieko neatsakiau, bet laba diena, o kur prancūzų naujoji banga ir dar daug kas kino istorijoje... Žodžiu, kino kritikas visiems netinka – ir kūrėjams, nes jų filmus sutaršo, netinka ir tiems, kurie finansavimą  skirsto...

-- Dar ir žiūrovams neįtinkame, kino kritikai laikoma tokia snobiška  atsiskyrėlių gauja, o tikrai sužinoti ar verta filmą galima iš įvairių nuomonės formuotojų. Apie kiną gi visi išmano.

--Taip, neįtinkame niekam. Na, gal patys sau įtinkame, nors vieni kitiems negailime aštrių strėlių. Čia toks pašaukimas tam tikra prasme išeina.

--O kas yra geras kino kritikas?

-- Geras kritikas yra tas, kuris nepraranda nuostabos kinu, ir gali tą nuostabą išreikšti savo įvairiapusėje veikloje, atsispiriančioje būtent nuo kino.

-- O kas yra neleistina kritikoje, kas Tau nepriimtina?

-- Aš apie tai spręsčiau skaitydamas konkretų tekstą, ir galvodamas, kad gal tekstas iš viso neturėjo atsirasti.

Vienas dalykas, kai jau darosi neįdomu skaityti, yra tiesiog perpasakojamas filmas ir prirašomos bendros pastabos. Tokį tekstą galima gana lengvai ir greitai padaryti, jame nebus kokių nors įdomesnių ir gilesnių įžvalgų.

Aš pačioje pradžioje turėjau tokią strategiją, kas man atrodė, visai įdomu, pabandyti filmo žiūrėjimą kontekstualiai suderinti su savo asmenine patirtimi. Nors nuskambės gal labai patetiškai, bet iš religinės patirties --  į bažnyčią ateini kiekvieną sekmadienį, bet svarbu, ką tu veiki kitą svaitės dalį. Taip pat ir su filmo žiūrėjimu.

Dar vienas  įdomus momentas, apie kurį pagalvojau. Ypač mano kartos kritikai, jie labai aiškiai pasistato tam tikrą rėmą ir nebando iš jo drąsiau išeiti. Skaitydamas tokį tekstą matai, kad jis padarytas seniai nustatytose taisyklėse, pradėjęs skaityti, jau žinai, kuo baigsis. Beje, kaip ir kai kurie filmai, pradedi žiūrėti, o jau valandą į priekį nugyvenai...Man tokie tekstai neimponuoja, aš būčiau linkęs, kad atsirastų daugiau chaoso, gal būtų pabandyta suklysti, sulaužyti standartus. Subjektyvumas nėra blogai kritikoje ir neturime jo bijoti. Jis netgi geistinas, ypač po autoritetų krizės. Tas objektyvumas ir reprezentatyvumas yra tiesiog ant popieriaus išrašytos  idealios sąlygos, kurių  niekada neatitiksime. O jei matai, kad kritiko tekstas yra kino patyrimas – rašai todėl, kad patyrei tą filmą ir nori tą savo patirtį verbalizuoti, tai tampa ankstinu galbūt visai neblogam tekstui atsirasti.

Taip pat nepatinka deklaratyvumas. Nepatinka, kai yra kritikuojama dėl pačio kritikavimo. Negali įvardinti, kas konkrečiai nepatinka, ir pradeda vartoti tuos pačius štampus: filme trūksta įtampos, emocionaliai nesubrendęs ir t.t. Turi kiekvieną savo tokį teiginį papildyti, suteikti jam svorio, o ne svaidytis abstrakčiais komentarais. Tada tai nėra kritika.

--  Pakalbėkime apie Tavo knygas – „Toliau nei vandenynas“, „Yura Yura“.  Kaip suprantu, juose aprašytos piligriminių kelionių patirtys. O ar mąstymas apie kiną nėra irgi tam tikra  patyriminė kelionė?

 -- Taip, be abejo. Todėl, manau, ir esu vis dar kino lauke. Mano naujausios knygos pavadinimas „Yura yura“ japoniškai reiškia balansavimą, bangavimą.  Čia tokios tobulos sąsajos su lietuvių kalba. Aš jaučiu ir matau, kad irgi lygiai taip pat svyruoju tarp literatūros ir kino lauko. Aš save labiau identifikuoju kino žmogumi, bet su literatūra sieja jau pats rašymo procesas. Ir čia irgi atsiranda toks keistas dalykas – savas tarp svetimų, ir svetimas tarp savų.  Nepaisant to, kad baigiau literatūros magistrą ir netgi gavau magna cum laude, bet literatūros lauke esu kažkoks kino kritikas rašantis knygas. Tai čia nieko vertingo ir įdomaus nebus. Bet juk čia lygiai tas pats rašymas, o visi kiti dalykai paskui papildomai atsiranda. Kaip ir vertimai. Kad gerai išverstum filmą, neužtenka pažodžiui viską surašyti. Turi suvokti, kaip tas filmas sukonstruotas, kodėl jame atsiranda vieni ar kiti dalykai.

-- Ar kritika yra menas mylėti meną? Ar tai tik gražus posakis?

-- Kad posakis gražus, negaliu nesutikti. O ar galėčiau visiškai pasirašyti po tuo posakiu, abejoju.  Iš karto implikuoja daug skirtingų dalykų – ką mes laikome menu, ar tas santykis su juo išreiškiamas per meilę, ar tiesiog per intelektualinį susidomėjimą... Sudėtinga taip vienareikšmiškai atsakyti, nes labai provokuojantis teiginys. Bet kad grūdas, inspiracija, įkvėpimas iš to kyla, tai tikrai taip.

-- Tikrai kritiko atsakymas – analizuojantis klausimą. Labai ačiū už pokalbį.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

Dainiaus Putino (1), asmeninio N. Kairio archyvo nuotr.