Po premjeros. Išprotėjusi latviška fantasmagorija

Kai galvojame apie Baltijos šalių kiną, pirmiausia prisimename poetinės dokumentikos ir psichologinių dramų vaizdinius. Baltijos šalyse moka kalbėti metaforomis, moka kalbėti ir apie vidinių išgyvenimų kupinus gyvenimus – rafinuotai, realistiškai. Bet kas galėjo pagalvoti, kad ateis diena, kai Baltijos šalių kino padangėję blykstels toks eksperimentas, kokio būtų galima tikėtis lengvai pamiksavus išprotėjusio Yorgoso Lanthimoso pasaulio bei Davido Lyncho siurealizmo estetikas. Atėjo tokia diena. Filmą „Lotus“  Talino juodųjų naktų kino festivalyje, o dabar – ir Lietuvoje, pristatė debiutuojanti latvių režisierė Signe Birkova.

Prie fantasmagoriškojo „Lotus“ prisidėjo ir Lietuva – pagrindinį baltų kilmės vokietės Alisos vaidmenį filme atlieka aktorė Severija Janušauskaitė, Ulijana Kim tapo viena iš prodiuserių, o Lietuvos vaizdiniai vis sušmėžuoja ekrane – niekas negalėtų paneigti, kad Kryžių kalnas yra puiki lokacija, kurią reikėtų daug dažniau išnaudoti kine.

Filmas įtraukia į vaizdų ir persipynusių pasakojimų karuselę it koks kaleidoskopas. Siužetas lyg ir aiškus – 1919 m. į iš tėvo paveldėtą dvarą sugrįžtanti Severijos Janušauskaitės  Alisa nori sukurti filmą ir įsisuka į visokiausių keistų nutikimų virtinę. Ji bando perprasti, kokios yra kino galimybės ir ką galima su juo nuveikti. Susiduria ji ir su neaiškiu teisininku, kuris supažindina ją su teatro trupe (?), siekiančia, kad Alisa sukurtų jiems naudingą propagandinį filmą.

Vien pats atvykimo į teatrą epizodas yra jau lyg siaubo prieskoniais pabarstytas lydinys iš kelių filmų – veikėjų kaukės ir apranga bei rituališkumo apraiškos atrodo lyg ištrauktos tiesiai iš Stanley Kubricko „Plačiai užmerktų akių“, o pats teatras lyg simbolis – it iš Davido Lyncho „Malholando kelio“, kai pagrindinės veikėjos nuvyksta į klubą „Silencio“, kur velnią primenantis šoumenas ir dainuojanti scenoje ponia žaidžia su jų šou stebinčiųjų percepcija ir svarsto kas tikra, o kas tik iliuzija? Čia šis žaidimas teatru, kaip ir aprašytas epizodas iš „Malholando kelio“, atrodo, atlieka tą pačią funkciją – kviečia permąstyti kiną ir jo siūlomą svajonių fabriką. Toks kino kine motyvas, sujungiantis abu filmus.

Davidą Lynchą, kalbant apie „Lotus“, minėti norisi dar ir todėl, kad jei epizodas iš teatro, sakytume, yra sutapimas, tai po kurio laiko kone tiksliai cituojamas raudonasis kambarys ir mažo žmogelio šokis jame iš serialo „Tvin Pyksas“, jau neleidžia abejoti, kad režisierė čia tikrai užsiima kino kūrinių citavimu. O filmas apie filmo kūrimą yra puiki terpė išreikšti savo pačios meilę kinui. Net jei ir kalbama apie XX a. pradžią. Režisierė eksperimentuoja, ir filme veikianti Alisa irgi filmuoja eksperimentą. Viskas susiję, kad ir kaip bebūtų klampu. Bet galiausiai, kai pasiduodi estetikai ir nebebandai labai gilintis bei suprasti, „Lotus“ pats ima skleistis. Štai - ir žiedas, ir pavadinimas išsišifruoja. Ir tada net imi galvoti, o gal ta estetika jau panašėja ir į nebyliojo kino laikus bei vokiečių ekspresionizmą su „Daktaro Kaligario kabinetu“ priešakyje?

Iškreipto, dirbtino, it iš kostiuminio teatro rekvizitų sudėlioto pasaulio vaizdinį padeda sukurti pasirinktas filmavimo būdas. Išgaubti, lyg per fish-eye objektyvą filmuoti kadrai, atrodo, tik dar labiau padeda sustiprinti įspūdį, jog iš esmės stebime itin stilizuotą filmą apie kūrybą. Fish-eye technika pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi – ją matėme ir Yorgoso Lanthimoso „Prastuose reikaluose“, tuoj matysime ir Algimanto Puipos „Naktiniame seanse“.

Kurdama Alisą Severija Janušauskaitė pademonstruoja gebėjimą vaidinti ne tik lietuvių, bet ir latvių bei prancūzų kalbomis (daugiakalbiškumą irgi galima laikyti elementu, kuris „Lotus“ paverčia fantasmagoriška eklektika). Iš tiesų aktorei tenka nemenka užduotis ne tik nepasimesti, bet ir gebėti išsiskirti tarp ryškių (visomis prasmėmis) personažų ir tą ji padaro itin subtiliai. Personažai šitame išprotėjusiame pasaulyje, atrodo, yra hiperbolizuotos savo versijos (advokatas primena kone pinčiuką, teatro trupės lyderė – tokia ir fiziškai, ir veiksmiškai charakteringa dama it nužengusi iš Adamsų šeimynėlės). O Alisa, atrodo, išlieka tiesiog žmogumi – visada šiek tiek sutrikusi ir paklaikusi (o kas tokiame pasaulyje nebūtų), bet tą daranti labai natūraliai, neperdėtai ir šitaip tik dar labiau dėmesį sufokusuodama į save.

Atrodo, norėtųsi sakyti, jog „Lotus“ praverstų šiek tiek daugiau tvarkos – ir pačioje istorijoje, ir estetikoje, tačiau geriau pagalvojus – gal ir nebūtina. Nes šitas debiutuojančios režisierės užvirtas chaosas, galiausiai veikia savo vakuume. Ir negalima paneigti – filmas apie eksperimentinio filmo kūrimą tikrai išreiškia savo temą, nes pats turi nemažai eksperimento elementų. Smarkiai blykstelėjo latviškas kinas, dalyvaujant lietuvių kūrėjams.