Kino teatre. Puipiški kino labirintai

Neįdomu, kai galima viską lengvai suprasti ir perprasti. Nuobodu, kai galima lengvai nuspėti, kas laukia toliau. Įdomu, kai yra kur pasukti galvą ir galima paieškoti nuorodų, ženklų, užuominų, simbolių, atiduotų duoklių. Tada, jei veiksmas pernelyg neaiškus ir darosi sunku suprasti, kas čia iš viso vyksta, žiūrovas gali sau sakyti „čia gi kaip tame filme!”. Algimantas Puipa savo naujausiame filme „Naktinis seansas“, panašu, pasistengė ties šiuo klausimu – jei kažkam per painu, tegu gaudo kino nuorodas. O jų – apstu.

Atrodo, kad režisierius sistemingai eina „kino apie kiną“ keliu – prieš kelis metus stebėjome fantasmagorišką jo sudėliotą koliažą filme „Sinefilija“. Šį kartą, panašu, kad papuolėme į gal mažiau groteskišką („Sinefilija“ net turi tokio helovyniško prieskonio), bet ne mažiau absurdišką ir kino medijos galimybes bei juostoje išliekančio pasaulio kūrimo subtilybes analizuojantį „Naktinį seansą“. O kinas, čia griežiantis pirmu smuiku, yra ir viena pagrindinių temų, ir priemonių.

Pagal Jaroslavo Melniko apsakymų motyvus sudėliotame pasakojime daug vietos skleistis absurdui – nuo pačių keisčiausių situacijų iki žaidimo su laiku. Per laiką ir dimensijas mus vedžioja Alekso Kazanavičiaus meistriškai kuriamas laikrodininkas Ovidijus, kuris netikėtai susiduria su savo buvusiu bendraklasiu, tapusiu šalies Prezidentu, kurį vaidina Dainius Gavenonis. Jau vien šių dviejų aktorių, kuriančių, atrodo, iš dviejų skirtingų polių nužengusius personažus, duetas žiūrovui yra kino malonumas. A. Kazanavičius pasižymi gebėjimu subtiliai, su labai supratingu ir žmogišku požiūriu, atskleisti pačius keisčiausius personažus ir jų vidines duobes, ir bandymą ieškoti kažko, kas jas užpildytų. Tuo tarpu A. Gavenonis Prezidento personažą perteikia kaip savimi besididžiuojantį, bet tuo pačiu ir daug kompleksų turintį išoriškai didelį, bet savo esme mažą vyrą. Kai ekrane susiduria dvi priešingybės, iš jų susikuria komedija. Ir kai išnyra keistos šių personažų problemos, komedija tampa absurdiška. O šiais elementais A. Puipa, atrodo, geba žongliruoti, dėliodamas situacijas nuo susidūrimo prie pisuarų iki istorijos apie kišenėje nešiojamą sumažėjusią žmoną (ir tikrai vargu ar kas tikėtųsi, jog A. Puipa ims ir pacituos 1989 m. filmą „Brangioji, aš sumažinau vaikus“).

Pats pavadinimas „Naktinis seansas“ referuoja į vieną iš atsikartojančių filme motyvų – kino teatrą, kuriame nuolatos sukasi filmas. Čia jau daug metų užsuka Gintautės Rusteikaitės kuriama Olimpija, nes ekrane rodomas Rūtos Jonikaitės kuriamos Lizos gyvenimas. Čia užeina ir pretenzingas, nuobodulio estetika besidomintis Mato Dirginčiaus kuriamas kino kritikas Teodoras – ir pasinėręs į kritikams būdingą skepticizmą netyčia pats patenka į tai, ką pavadintume save išpildančia prognoze. Kino teatras jame apsilankantiems – lyg išsigelbėjimas nuo kasdienybės, būdas pabėgti ir pagyventi kito gyvenimą. O, paradoksas, tas kito gyvenimas – iš tiesų tikras, tik transliacija. Nors ir performatyvi, nes kiek tikrumo lieka, kai žinai, kad esi visada gaudomas kamerų?

Kino gurmanams A. Puipa yra prislėpęs įvairiausių nuorodų į kitus kino kūrinius – kai kurios jų akivaizdžios, o kai kurias reikia pagaudyti. Čia ir „Narnijos kronikos“, kai per spintą įžengiama į kitą pasaulį (nors gal ir Wachovskių „Matrica“, nes tas kitas pasaulis it truputį kita dimensija), ir Stanley Kubricko „Plačiai užmerktos akys“ su aukštuomenės susirinkimais, atrodančiais it sekta, ir Martino Scorsese „Taksi vairuotojo“ motyvas, kai pačius keisčiausius ir labiausiai pačiuožusius keleivius ramiai vežioja Sauliaus Ambrozaičio Seržas, ir sapnų bei tikrovės persipynimas it iš Christopherio Nolano „Pradžios“, ir tiesioginės citatos iš Quentino Tarantino „Bulvarinio skaitalo“, ir pats filmuojamo gyvenimo motyvas lyg iš Peterio Weiro „Trumano šou“. Čia toli gražu ne viskas – tik tai, ką pavyko prisiminti ir įsidėmėti.

Kinas kine „Naktiniame seanse“ veikia ne tik per žodines ir iš situacijų gimstančias nuorodas į kitus kino kūrinius. Pats filmavimo būdas, atrodo, kuria įspūdį, jog stebime tokį uždarytą, juostoje įkalintą ir už jos ribų negalintį išeiti vaizdą. Kino operatoriaus Lino Žiūros kamera žvelgia į šitą it objektyve uždarytą pasaulį „fish-eye“ išgaubtu žvilgsniu ir primena – viskas yra netikra ir viskas yra fikcija.

A.Puipa, atrodo, kuo toliau, tuo labiau kuria tokį kiną, kuris įdomus visų pirma jam – festivalių režisierius nesivaiko ir imasi eksperimentų. Lyg norėtųsi sakyti, kad „Sinefilija“ ir „Naktinis seansas“ yra ne puipiški kūriniai, bet iš tiesų, jie turbūt patys puipiškiausi – labiausiai apie jį patį, jo požiūrį ir kviečiantys į bendrą žaidimą. Kurio sąlyga yra mėgti kiną ir nebijoti nerti į nežinomybę – tiesiog pasiduoti ir leistis būti vedžiojamam A. Puipos labirintu, kuriame atsiveria daug skirtingų vieno pasaulio dėlionės gabalėlių – o jau kas iš jų susidės, priklauso nuo žiūrinčiojo.

"Naktinio senso" kadruose - aktoriai Aleksas Kazanavičius, Matas Dirginčius, Dainius Gavenonis, Rūta Jonikaitė.