Kino teatre. Apie tai, kas tikra, o kas - klastotė

Prieš pradedant rašyti tekstą prisimenu Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ citatą (scena yra ir filme), kai stojamąjį egzaminą atvykęs laikyti Rimants pamato Radausko eilėraštį ir pats sau primena, kad „reik’ rašyt’ konkrečiai - erdvė, laiks, kas veik’ i ko nor’“. Surezonuoja, nes būtent kino teatrus pagaliau pasiekusioms režisieriaus Igno Miškinio „Pietinia kronikoms“ (žinoma, taip pat ir romanui, tačiau labiau - pačiam filmui, nes vaizdų ir kolektyvinės patirties salėje galia čia tiesiog nenuneigiama) „konkrečiai“ tinka ne iki galo. Nostalgiškų komentarų gausa socialiniuose tinkluose tai tik patvirtina. „Pietinia kronikas“, visų pirma, yra apie prisiminimus - laikmečio, rajono (nors pati 1993 m. pietinio šaligatviais mindavau tik iki darželio, neabejoju, kad net čia negyvenę turi savo asmeninį pietinį) ir tų gyvenimo metų, kai pirmosios patirtys maišėsi su bandymu suprasti, apie ką apskritai tas tavo gyvenimas.
Nepaisant laiko ir vietos, „Pietinia kronikas“ visų pirma yra brendimo, jauno žmogaus virsmo iš paauglio į suaugusį (bent šiek tiek) žmogų istorija. Abiturientas Rimants (Džiugas Grinys) mokyklos suolą trina ir versliukus suka su geriausiu draugu Minde (Robertas Petraitis), žaidžia regbį, įsimyli ne jo nosiai esančią Moniką (Digna Kulionytė), bebandydamas patikti savo simpatijai pradeda skaityti knygas, tada dar tuputį susižavi menininke Jurga (Irena Sikorskytė), sužino, kas yra nelaiminga meilė ir galų gale pradeda šį tą suprasti apie gyvenimą (net jei naujai suvoktos tiesos jam nelabai patinka).
Ir nors Rimants turi savo gyvenamojo laiko įspaudą (jis neišvengiamas), jo vidiniai išgyvenimai jauno žmogaus istoriją daro universalia ir atpažįstama turbūt visoms kartoms. Kartu tai nepaprastai sumaniai parašytas personažas. Paprastas bendraklasio tipažas, be pretenzijų į filosofines gelmes, nesusivokęs savyje. Dažniausiai neturintis paaiškinimų tam, kas vyksta, jis tiesiog gyvena - myli, ieško, klysta. Net ir finale neįvyksta gyvenimą apverčianti transformacija - visa tai jį daro ne abstrakcija, o artimu ir gyvu - tuo, už kurio sėkmę gyvenime nejučia imi sirgti. Vis dėlto personažas keičiasi - jo asmenybė formuojasi per pirmų kartų patirtis (net jei ne visada sėkmingas), gyvenimiškas kvailystes ir paradoksus, kai knygą apie kažkokią ten žuvėdrą pasiimi tik tam, kad patiktum merginai. Ir kai kopose Rimants išdidžiai deklamuoja savo naują eilėraštį, matai, kad kažkas jau yra kitaip. Prieš akis Rimantui nenušvinta naujas kelias, bet apie tai, kas gyvenime tikra ir svarbu, o kas - tik klastotė, jis žino šiek tiek daugiau.
Įspūdingai parinktas jaunų aktorių kolektyvas - ne tik rūbais, šukuosenomis ir makiažu, tačiau ir savo tipažais. Žiūrint į Grinį ir Petraitį neabejoji, kad jie - jaunuoliai iš devyniasdešimtųjų VHS kasetės. Kiekvieno vaidmuo - charakteringas, net ir antraplaniai personažai įsimintini, tačiau jie nebūtų tokie geri be aktorių indėlio - ar tai būtų Jackie Chano filosofija besižavintis ir kai kalba apie kelnaites su braškikėmis nuraustantis Mindė, ar Edita (Vaidilė Juozaitytė), kurios pavydą gali pajausti tik iš žvilgsnio ir dramatiško indų kaukštelėjimo.
Apie dešimtojo dešimtmečio pradžią Lietuvoje jau kalbėjo „Pietinia kronikų“ scenarijaus autorės Eglės Vertelytės „Stebuklas“. Vis dėlto šis laikmetis, jo refleksijos lietuvių kine - retas svečias, ir „Pietinia kronikas“ į jį žvelgia visai kitu kampu. Pirmieji metai po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai nebuvo lengvas laikotarpis. Tačiau jauno žmogaus akys pasaulį turbūt matė kiek kitaip. Todėl Rimants ir Mindė atviromis rankomis priėmė naujojo laiko siūlomas „verslo“ galimybes - reikia suktis ir imti tai, ką duoda. Toks ir filmas - gyvybingas, be pilkumos, slegiančio sunkumo ir virš galvų kybančios grėsmės nuojautos (laikmečio nerimas, nesaugumo jausmas subtiliai justi galbūt tik iš Rimanto tėvų - tai dėl jo nesugadintos ateities, išsilavinimo, tai dėl brangiai atsieisiančio danties gydymo, tačiau kartu tai ir tiesiog universalus tėvų rūpestis savo vaikais, koks metas bebūtų). Ir nepaisant to - laikmetis filme labai iškalbingas. Prekyba turguose (ir kas dabar pirktų muzikos grupės plakatą?), keistose vietose įsikūrusios valiutos keityklos ir tranzitiniais traukiniais įvežamos prekės yra šalį užvaldžiusio laukinio kapitalizmo atspindys.
Pirmuoju asmeniu dienoraščio forma pasakojamos „Pietinia kronikas“ yra pakankamai kinematografiškas romanas - nuotaikingi (ir nuotykingi) išgyvenimai patys savaime yra dėkingi ekranui, o ir daug Rimanto monologų dėka gyvos kalbos patenka tiesiai į filmą. Vis dėlto būtent visos didžiulės komandos (nuo režisieriaus ir scenaristės, iki scenografų ir kostiumų dalininkų) kolektyvinės pastangos filmą daro ne tik tiesmuka ekranizacija, tačiau ir savarankišku kūriniu, įtikinama patirtimi. Kai stebėdamas operatoriaus Narvydo Naujalio darbą, dažnai primenantį mėgėjiškos kameros vaizdus, VHS juostos grūdėtumą ekrane ir girdėdamas užkadrinį balsą, vis įgarsinantį scenas, tu nei karto nesuabejoji, kad ne kažkur toli, o tiesiai prieš tavo akis - mokyklą pats tikriausias tuoj baigsiančio Rimanto iš Šiaulių pietinio rajono gyvenimo puslapis, savo laiko dokumentas.
Vienodos interjero detalės (kiek atpažino tą rudą languotą pledą?), raštais dažytos bjauriai oranžinės sienos, kurias tikrai matei jei ne savo, tai bendraklasio bute, ribotas rūbų pasirinkimas ir šukuosenos, gimtadieniai namuose ir standartiniai visiems žinomi žaidimai, kelios pagrindinės jaunimo lankymosi vietos, kuriose visi susirinkdavo - viskas atkurta iki smulkmenų. Darbas milžiniškas - sunku patikėti, jog kažkas tuos atributus išlaikė, o filmo komandos nariai rado, ar prisiminė (ir leido prisiminti kitiems). Žinoma, daug šarmo suteikia ir atsakingai Vyčio Purono surinktas garso takelis - nuo vietinių atlikėjų iki garsiausių užsienio hitų.
Laikmetį įmanomu ekrane daro Danieliaus Kokanauskio montažas - kaip stebukladarys jis jungia archyvinius kadrus su nauja filmo medžiaga, ir tai daro taip, kad kartais nesupranti, kur yra kas. Jis leidžia vaizdams persidengti - ir štai Rimants jau šėlsta BIX’ų ir Foje koncertuose. Visa tai kuria gyvą „Pietinia kronikų“ pasaulį - paliečiamą, užuodžiamą, įtraukų - ausis ir akis pasiekiantys vaizdai ir garsai yra stipresni už literatūros leidžiamą galvoje susikurti vaizdinį, ir būtent tai turėjau galvoje rašydama apie kolektyvinę patirtį kino salėje.
„Pietinia kronikas“ turi tą savybę, kuria pasižymi anaiptol ne kiekvienas (net ir labai geras) filmas - gyvenimą jis tęsia už kino salės ribų, skatina dalintis, kalbėtis ir sukelia tą keistą artumo kitam jausmą, bent trumpam.