Keisti gyvenimo atspindžiai

Čekija

Čekija

Ramūnas Greičius – operatorius ir režisierius, nuo 1992-jų metų išvykęs studijuoti, gyventi ir kurti į Čekiją.

Kodėl išvažiavote į Čekiją?

Ramūnas Greičius: Laimėjau Lodzėj pagrindinį prizą už filmą ir buvau pakviestas į Prahą mokytis magistrantūroje. Čekijoj mokiausi septynerius ar aštuonerius metus.

Kaip Lietuvos kino padėtis atrodo iš šalies, išvykus?

R.G.: Dabar daugiausiai filmuoju Čekijoj, o Lietuvoj aš neturiu darbo. Manau, kad  norint būti kino profesionalu, reikia gyventi užsienyje. Lietuvoje profesionalui nėra ką veikti. Čia kinas yra tarsi vaikas be motinos. Finansavimas, profesionalų palaikymas yra tokioje liūdnoje padėtyje, kad ėmiau suvokti - jei čia negrįši, čia negyvensi, čia nekovosi, čia nedalyvausi visuose perversmuose, tai Lietuva visai nusistekens.

Daugelis kino srities darbuotojų ir kino mylėtojų sutaria, kad Lietuvoje, pusę amžiaus priklausiusioje Sovietiniam blokui, kino kultūra vystėsi  kita linkme nei, sakykim, kitų Europos valstybių. Kokios dar galėtų būti tokios prastos kino padėties Lietuvoje priežastys? Kaltus sunku rasti, o gal ir nereikia jų ieškoti?

R.G.: Šiaip aš ir pats jaučiuosi kaltas. Buvau susitaikęs su ta mintimi, kad Lietuvoje neįmanomą ką nors pakeisti ir nesiejau savo gyvenimo su Lietuva. Maniau, kad kinas čia yra žlugęs ir miręs – atvažiuodavau iš Čekijos į Lietuvą filmuoti vien reklamų ir klipų. Tik visai neseniai suvokiau, kad taip nėra. Sutikau Ievą Norvilienę, Igną Miškinį, Kęstą Drazdauską, Uljaną Kim, Valdą Navasaitį ir supratau, kad yra žmonių grupė, kuri žingsnis po žingsnio Lietuvoj bando tą Lietuvos kiną įtvirtinti. Pasijutau kaltas ir pats nusprendžiau, kad noriu prisijungti prie tokių žmonių, per ilgai buvau pasyvus, dabar noriu būti aktyvus.

Juk filmas „Baltos dėmės mėlyname“ filmuotas Lietuvoje!

R.G.: Taip. Tiesa, šis filmas galėjo gimti ir Čekijoje. Iki šiol visi mano filmai buvo finansuojami čekų ir visur buvo rodomi „po Čekijos vėliava“. Manau, tai, kad dirbau Lietuvoje ir su Lietuvos grupe, įrodo, kad noriu prisijungti prie kuriančiųjų Lietuvoje, nes man tai įdomu, man svarbu, kad mano filmai atstovautų Lietuvą, o ne  Čekiją, kuri, tiesa, mane išmokė ir kuri iš esmės mane maitina.

O užsienyje niekada  nepasiilgstat Lietuvos?

R.G.: Lietuvoje turėčiau tarnauti komercijai, o valstybė, jei numeta pinigų, tai tik tiek, kad galėčiau nusipirkti juostą ir išsiryškinti ją. Tai yra tas pats, kaip iš kirvio košę virti. Pažįstu ir daug aktorių, bet jie praranda savo kino aktorystės sugebėjimus. Labai gaila, kad per savo trumpą gyvenimą jie neparagaus tos kino duonos, kurios galėtų paragauti, jeigu kinas Lietuvoje būtų.

Ar bent pusę metų praleidžiate Lietuvoje?

R.G.: Ne. Aš daug važinėju. Bet jaučiu, kad viena koja esu Lietuvoje.

Ramūno Greičiaus iniciatyva Lietuvos kino pasaulyje kartas nuo karto įvyksta subrūzdimai.

Kas yra „Cinevera“? Nuo ko prasidėjo šios organizacijos veikla?

R.G.: Kartą, grįžęs iš Čekijos, susidūriau su problema, kad negaliu gauti išsinuomoti tokių lempų, su kokiomis aš buvau pratęs dirbti užsienyje. Taip pat kino studijos nuomos taisyklės draudė nuomoti specialų stovą, filmuojantiems ne kino, o video formatu, o aš tąkart dirbau su video formatu. Pamaniau, kad kol Lietuvoje nebus taip, kad žmogus (už pinigus!) galėtų išsinuomoti norimą daiktą, tol Lietuvoje kino nebus. Taip gimė mintis suburti žmones, kurie investavo pinigus ir sukūrė profesionalios kino technikos nuomos kontorą – „Cineverą“. Po to įsikūrė ir dekoracijų gamybos įmonė „Cinetex“. Pačioje pradžioje norėjom sukurti daug firmų, kurios veiktų kaip nepriklausoma kino studija.

Kaip galima apibrėžti „Cineveros“ veiklą?

R.G.: „Cinevera“, turėdama techniką ir profesionalius darbuotojus, padėjo kuriant Miškinio, Igno Jonyno ir mano filmus. Būdama komercine organizacija, „Cinevera“ ėmėsi investuoti pinigus į šiuos mūsų debiutus. Šiuo atveju „Cinevera“ pasirodė kaip prodiuserine kompanija, tačiau jos kaip prodiuserinės kompanijos ateitis yra labai neaiški. Yra dar nenuspręsta, ar „Cinevera“ vykdys šią prodiuserinę veiklą. Tačiau galvojame, kad ji galėtų ir toliau padėti debiutiniams filmams.

Kas yra „Menelene“?

R.G.: „Menelene“ yra judėjimas, skirtas skatinti apšvietėjų išsilavinimą, nes didžiausia „Cineveros“ užduotis – užauginti gerus apšvietėjus. Lietuvoje susiklosčiusi tokia padėtis, kad apšvietėjai laikomi tiesiog lempų nešiotojais. „Menelene“ pavadinimas sudarytas iš keturių žodžių sutrumpinimų: „mes ne lempų nešiotojai“. Taip pat siekiama sukurti tokią sistemą, kurios svarbiausias principas yra tas, kad filmavimo aikštelėje yra vienas pagrindinis apšvietėjas, ir jo komandų klauso visi kiti aikštelėje esantys apšvietėjai. Vakarų kino žmonės jau seniai dirba pagal šią sistemą. „Menelene“ judėjimas įtraukia paskaitas, rengiami fotografijos konkursai, patys nariai fotografuoja, analizuoja šviesą – tai tarsi užklasinė veikla, siekiant ugdyti gerus apšvietėjus.

Kur rengiami apšvietėjai?

R.G.: Paprastai tai yra tarsi šeimos verslas. Apšvietėjų, kaip ir grimo meistrų, patirtis perduodama iš lūpų į lūpas. Gero apšvietimo negali išmokyti per tris-keturis metus. Dabar „Cinevera“ yra pagrindinė apšvietimo kompanija  Baltijos šalyse. Bet ne dėl to, kad mes turim daugiau lempų, o dėl to, kad mes turime profesionalus. Profesionalių apšvietėjų stygius Baltijos šalyse yra didžiulė problema . Žmonės yra mūsų didžiausias turtas.

Ar apšvietėjo darbas yra gerai apmokamas?

R.G.: Šis darbas hm... apmokamas stipriai per mažai. Nedera pamiršti, kad tai taip pat ir varginantis fizinis darbas. Pavyzdžiui, filmą „Baltos dėmės mėlyname“ filmavome dešimt dienų, ir viso filmavimo metu apšvietėjų komandai tekdavo miegoti tik po penkias valandas per parą. Apšvietėjai uždirba tiek, kad išlaikytų savo šeimas, bet tikrai mažiau, nei jie būtų verti. Tačiau šis darbas įdomus, reikalaujantis mąstymo, dirbant tenka sutikti daug įdomių žmonių, aplankyti įvairių vietų... Yra ir kita medalio pusė – apšvietėjų asmeninis gyvenimas, mano manymu, nėra normalus: daug kelionių, retai namie, visą laiką viešbučiai.

Kuria prasme šis darbas reikalauja mąstymo?

R.G.: Apšvietėjai turi ne vien tik paimti, nunešti ir pastatyti lempą. Jie turi sukurti apšvietimo filosofiją. Dirbama pagal tokias taisykles: aš kaip operatorius sakau jiems ko noriu, o jie jau turi sugalvoti, kaip tai padaryti. Jei žmogus nemąsto, jis nieko tau negali pasiūlyti, o jei jis nieko negali pasiūlyti, reiškia, filmavimo aikštelėje jis nereikalingas.

Šių metų birželio mėnesį Menelene suorganizavo apšvietėjų fotografijos konkursą, tačiau jame niekas nelaimėjo pirmosios vietos – paskelbtos tik antroji ir trečioji vietos. Kodėl taip atsitiko? Jūs taip pat dalyvavote vertinimo komisijoje...

R.G.: Pirmos vietos nebuvo dėl to, kad konkurso fotografijos nebuvo labai stiprios. Šis konkursas buvo savanoriškas, prizus finansavau aš, komisijoje darbavausi su Rolandu Leonavičiumi. Vyresnieji apšvietėjai šiame konkurse kažkodėl nedalyvavo, tačiau, kiek žinau, dabar jau ir jie nusipirko fotoaparatus ir ketina įsitraukti į šį žaidimą. Sekantis konkursas vadinsis „Šviesa interjere“. Bendrai, šitais konkursais siekiama sudaryti sąlygas apšvietėjams tobulėti, leisti jiems pasireikšti kaip menininkams.

Venecijos festivalis

Venecijos festivalis

Nors Venecijos festivalio dalyviai viešnagės Venecijoje metu už viską turėjo mokėti patys, nors filmą „Baltos dėmės mėlyname“ iš Lietuvos lydėjusieji  pripažįsta, kad  festivalio organizavimas buvo chaotiškas, džiaugsmą kelia vien mintis, kad sudalyvauta prestižiniame, viename seniausių Europos kino festivalių.

Ką galite pasakyti apie šio festivalio organizavimą?

Ieva Norvilienė (filmo „Baltos dėmės mėlyname“ prodiuserė): Venecijos festivalis yra seniausias Europoje kino festivalis, kuris buvo surengtas jau 61 kartą. Stiprioji šio festivalio vieta – programa. Galima matyti, kad orientuojamasi į „arthouse“ stilių.

Ramūnas Greičius: Aš taip pat supratau, kad jie daugiau dėmesio skiria ne šou, o pačiai programai. Manau, kad šis festivalis buvo labai vykęs.

Tiesa, vien šis festivalis mums kainavo tiek, kiek kainuoja pusės filmo gamyba. Viešnagės Venecijoje metu už viską turėjome mokėti patys. Džiugu, kad Lietuvos kultūros ministerija žada dalį kompensuoti, tad gal kaip nors “išsilaižysim”. Atvykus į patį festivalį, jaučiasi nuostata, kad jau vien tai, kad filmas buvo atrinktas, yra didžiulė garbė. Tačiau kitas nemenkas klausimas, ar iš tiesų šios išlaidos mums buvo reikalingos...

Ar festivalio metu vyko kokie susitikimai, papildomi renginiai?

R.G.: Jei labai sąžiningai, organizavimas buvo toks padrikas, kad jei ne mūsų prodiuserė, festivalių senbuvė, Ieva Norvilienė, mes tikrai nebūtume sužinoję, kada ir kur vyks uždarymas. Spaudos konferencijų nerengėme. Teko užmegzti pažinčių su įvairiais prodiuseriais kur nors gurkšnojant kavą, taip pat įvyko keletas svarbių susitikimų, dėl kurių, galima sakyti, ir vertėjo važiuoti į Veneciją. Tiesa, tokių susitikimų rezultatų nesulauksi iškarto, o tik po kiek laiko.

Ar teko susidurti su žiūrovais?

Ieva Norvilienė: O taip! Būdavo, prieidavo žmonės, klausdavo, kur ir kada galima pamatyti šį filmą, ar dar kokių kitų dalykų kamantinėdavo.

Ramūnas Greičius: Beje, mūsų plakatai buvo itin vykę – juos labai vogdavo! Matyt, pavyko subalansuoti vaizdo ir informacijos kiekį taip, kad jis buvo daugeliui įdomus. Ieva Norvilienė buvo labai gerai parengusi informacines knygutes, skrajutes...  Deja, buvo apmaudu, kad į festivalį gavome tik du pakvietimus. Į peržiūrą ėjau su aktore Jūrate Bitinaite. Buvo smagu, Jūratė Bitinaitė sulaukė daugelio fotografų dėmesio.

O kokie įspūdžiai iš pačių peržiūrų?

R.G.: Kai važiavom, buvau tikras, kad nieko nelaimėsim, bet kai peržiūrėjom visą savo skyrelio programą, kuriai ir buvo atrinktas mūsų filmas, atsirado vilties, kad gal kartais... Bendrai, visa programa buvo labai niūri, šiais metais atrinktieji filmai vaizdavo socialines, politines problemas, o mūsiškis pasirodė, besąs šviesiausias, žiūrovų priimtas bene šilčiausiai iš visų. O laimėjo politinis filmas: kino kalba papasakota gana primityviai, gvildenama dviejų religijų tema. Matyt, toks festivalis negali sau leisti priimti nepolitinių sprendimų. Reikia pripažinti, kad aktualijų įtaka festivaliuose ryški. Aišku, nesinorėtų galvoti vien apie šį aspektą, siekiant, kad filmas laimėtų festivaliuose.

Kokie buvo kiti festivalio filmai?

R.G.: Tai buvo filmai apie narkomaniją, emigrantus, paliktus vaikus. Trumpame filme gana sudėtinga išsamiai parodyti tokias sudėtingas problemas, todėl tie filmai gaunasi gana keisti... O mūsų filmas buvo nekoncepcinis, nepanašus į nieką.

Jurga Gerdvilaitė (filmo dailininkė): Kai pamatėm kitus programos filmus, iš kino salių išėjom visiškai prastos nuotaikos. Dauguma dalyvavusių filmų tokie „depresyvūs“, tokie juodi... Išėjus iš peržiūrų net kalbėtis nesinorėjo.

O kaip Jūs  manot, nereikia apie tokias opias problemas kalbėti?

Ramūnas Greičius: Reikia... Na, mano filme taip pat opios problemos sprendžiamos, tačiau jos pasakojamos ne niūriai, ne „depresyviai“. Visada gali ieškoti būdų. Jei rodomas jaunas žmogus, manau, nebūtina rodyti spermatozoidus, pimpius, movimusis, kraujus... Šiandien daugelis filmų stipriai suka link realizmo, dažnai tą ribą siekiama tarsi dar perlaužti, vaizduojant fiziologiją. Venecijos festivalio atranka taip pat buvo palankesnė tiems filmams, kurie propagavo realizmą.

Ar yra Jūsų filmografijoje filmų, kurie vaizdą kuria būtent taip, realistiškai?

R.G.: Taip. Yra tekę dirbti operatoriumi su moterimi režisiere, kuri renkasi būtent tokį realistinį pasakojimo būdą. Tačiau kai jau pats darai, pasirenki tai, kas tau yra brangiau. Mano filmukai yra tokie keisti veidrodžiai, kurie atspindi gyvenimą, tačiau tas atspindys nėra tiesioginis, jis rodosi kaip keista mozaika. Prie kitokio vaizdo pripratusiam žiūrovui šis jausmų ir prisiminimų pasaulis gali būti sunkiau suprantamas.

Ar šiuo atveju galimas klausimas apie žanrą? Yra tekę girdėti apibūdinimų, esą šis Jūsų filmas yra „komiška drama“.

R.G.: (Juokiasi) Aš tai skaičiau, kad internete rašo: „erotinė komedija“ ar „erotinė tragedija“. Nežinau, nežinau. Komiška tragedija? Tragikomedija...

Ar dar ruošiatės režisuoti filmus?

R.G.: Nežinau. Jei kas nors ateitų ir sakytų: „Va, Ramūnai, imk, čia tau dideli pinigai, ar tu negalėtum mums nufilmuoti pasakos vaikams ar kokios komedijos?...“ Sutikčiau, nes aš moku daryti filmą. Aišku, man labai įdomu būti operatoriumi, bet galėčiau ir surežisuoti. Tačiau to nedaryčiau, jei kas siūlytų nufilmuoti detektyvą. Kitaip tariant, yra didžiulis darbas surasti pinigų pilnametražiam filmui. Aš esu operatorius. Aš darysiu tai, ką aš moku, o trumpo metro filmų, kai vėl pavargsiu nuo visokių kitų filmų, dar filmuosiu. Tai yra mano hobi, aš kas du metus padarau po trumpą filmuką. Tiesa, kaip režisierius, norėčiau nufilmuoti didelę vaidybinę pasaką vaikams, nes yra komanda, žinau, kad Jurga Gerdvilaitė padarytų labai gražias dekoracijas ir gimtų pasaka, kuri tikrai peržengtų Lietuvos ribas.

Kaip sekėsi kurti filmo“Baltos dėmės mėlyname“  dekoracijas?

Jurga Gerdvilaitė: Ramūnas turėjo labai aiškią viziją. Bet buvo ir tokių momentų, kad teko kurti vietoje, nuvažiavus filmuoti.

Pavyzdžiui, ta milžiniška barokinė suknia plūduriavo ant dviejų valčių – pastatėm tokį plaukiantį „namą“, kurio viduje buvo kokie šeši žmonės: kažkas turėjo vairuoti, kažkas turėjo matyti, kur plaukiam... Labai daug padėjo mūsų kaskadininkas Saulius. O, sakytum, ką kaskadininkas gali veikti, kuriant suknelę?!

Ramūnas Greičius: Su Jurga mes labai gerai susišnekėjom. Jos dėka ir gimė visa galutinė koncepcija.

Šiame filme labai svarbūs simboliai, ar ne? Dekoracijos ne vien užpildo erdvę, bet ir būtinai  kažką sufleruoja.

Jurga Gerdvialaitė: Manau, kad taip būna daugelyje filmų. Tiesa, šiame filme daug fantazijų, prisiminimų... Juk veiksmas vyksta ne kažkur gatvėje.

Ramūnas Greičius: Man visada gražiai atrodė katamaranu plaukianti mergina – tai tarsi laisvės, brendimo simbolis... Taip pat buvo įdomūs socialistinio gyvenimo likučiai, kalbu apie tą seną valgyklą, kurioje buvo filmuota, pats Neringos kraštovaizdis... Aš siekiau sukurti tokį scenarijų, kuris turėjo sujungti šiuos dalykus. Tiesa, pati skyrybų istorija sugalvota čekės dramaturgės Alis Nellis, o iš mano pusės buvo pridėtas visas tas jautrumas: prisiminimai iš vaikystės, kai mama paseilindama nosinę nuvalo lūpų kraščiukus, kai reikia gerti virintą pieną... Bendrai šis filmas nėra lengvai žiūrimas, jis skirtas žiūrovui, kuris yra labai įnikęs į kiną, kuris bando suprasti, o ne ilsėtis. Gal tai kažkuria prasme ir mano paties klaida, kad šio filmo muzika, visas filmo lengvumas atpalaiduoja žiūrovą ir smegenys tarsi atsisako mąstyti.

O ar kinas būtinai turi priversti mąstyti?

R.G.: Taip. Tai turėtų būti kažkokia energetinė dozė, kad pažiūrėjęs filmą, tu norėtum kažkam paskambinti, kažką pasakyti.

Gal gi filmas pirmiau  veikia emocijas?

R.G.: Nežinau. Yra įvairių filmų. Tiesa, Venecijos festivalyje laimėjo „protinis“ filmas, o maniškis – labiau emocinis.

Filmui labai svarbi muzika, ar ne?

R.G.: Taip. Aš iš pat pradžių žinojau, kad šitas mano filmas bus muzikinis. Bet, jei atvirai, šiuo atveju, muzikos klausimas tapo tikra rakštimi. Kurti muziką pasikviečiau Giedrių Puskunigį, kuris yra labai talentingas ir jautrus kompozitorius, tačiau labai nepareigingas. Filmas jau buvo baigtas, jau reikėjo rašyti titrus, o muzika dar nebuvo sukurta, bet galiausiai Giedrius kažkaip suspėjo. Labai smagu su juo bendrauti, būtų dar smagiau, jei pavyktų jį priversti sukurti muziką laiku, nes tai tikrai talentingas kompozitorius. O patį garsą itin profesionaliai tvarkė Artūras Pugačiauskas.

O kaip paaiškintumėte filmo pavadinimą?

R.G.: Pavadinimas gimė labai sunkiai. Atsakymo galima būtų ieškoti geografijos terminų kontekste, sakoma: „balta dėmė – čia yra kažkas neištirto...(neaišku, koks toje vietoje vandenyno gylis, nežinoma, kas gyvena tame kalne, nesuprantama, kodėl Lietuvoje įvyko žemės drebėjimas ar panašiai)“. Taigi filmo pavadinimas apie baltas neaiškumo dėmes mūsų žydrame gyvenime.

O aš kažkodėl pavadinimą susiejau su erotine scena, kurioje sūpynėse buvo  pakabintos moterys baltuose kokonuose…

R.G.: Na, po to tai ir buvo estetinis raktas, kuris siūlė: baltos dekoracijos, mėlynas dangus ir t.t. Man patiko, kad sutilpo kelios prasmės.

Ir vis tik, kas buvo pirma, pradinis sumanymas ar pavadinimas?

R.G.: Mintis visada buvo aiški. O pirmas pavadinimo variantas buvo toks: “Vidinių vandenų švyturiai yra dryžuoti”. (Juokiasi) Vandenynų švyturiai būna vienspalviai, o marių – kaip vidinių vandenų – dryžuoti. Tai turėjo simbolizuoti, kad yra išorinis gyvenimas ir yra vidinis gyvenimas. Visos tos sūpuoklės – tarsi išorinė pusė, o šeimos konfliktas – vidinė. Paskui tai pavirto „Baltos dėmės mėlyname“ – tai yra kažkas nesuprantamo: nesupranti, kodėl žmogus pavydi, kodėl jis elgiasi kitaip negu suvokia, kad reikia elgtis, kodėl žmonės pykstasi, kodėl vienas kito neapkenčia, kodėl įsižeidžia, kodėl neatleidžia, kodėl tas vaikas mato, kad žmonės juokiasi, mylisi ir kuo tas juokas skiriasi nuo juoko kai pasakai gera žodį? Kaip vaikui atskirti, kur tikra laimė: čia „dulkinama“ merga juokiasi, čia motina verkia.

Ką Lietuvoje reiškia kino priemonėmis kalbėti apie erotiką? Ar ši tema yra viena iš daugelio, ar ji kuo nors ypatinga?

R.G.: Kine erotika yra labai populistinis dalykas. Festivaliai baidosi erotikos, nes tai suprantama kaip tiesmukas ėjimas į žiūrovą. O kai darai trumpo metro filmą, jį darai festivaliams, nes trumpametražio filmo platintojai nesiima platinti. Ir kai jau ryžtiesi apnuoginti žmogų, man įdomu, kaip neperžengti tos ribos, kad rodoma erotika turėtų mintį ir kad ji netaptų ta blogąja pornografija. Šiame filme man buvo įdomu patyrinėti, kiek toli galiu eiti, kad neperlenkčiau lazdos, norėjau pavaikščioti ant briaunos.

O nuslysti į pornografiją būtų labai blogai?

R.G.: Nemanau... Tačiau šiame filme nebuvau išsikėlęs tokios užduoties. Tam yra kiti filmai, kitos temos. Tiesa, dar mokykloje turėjau pasiūlymų filmuoti pornografinius filmus, bet nesutikau, nes tai nėra mano mėgiama sritis.

Šiame filme pagrindinį vaidmenį sukūrė Jūsų dukra Jorūnė. Kaip sekėsi dirbti su dukra?

R.G.: Mudu retai susitinkam – aš labai daug laiko praleidžiu užsienyje. Ir kai rašiau scenarijų, stengiausi, kad ji galėtų suvaidinti bent kokį vaidmenėlį. O kai ji pradėjo dirbti filmavimo aikštelėj, supratau, kad su ja gražiai susišneku, pamačiau, kad auga labai protinga mergina. Taigi, darbas su Jorūne buvo labai malonus, aš ja didžiuojuosi.

Ačiū už įdomų pokalbį.